Netinka tokis atsakims. LDK dvasia išliko, o babkių - nebėr.

Kiekvienas lietuvis, išaugęs Rytų Lietuvoje, nuo mažens puikiai žino, kuo skiriasi tikri lenkai nuo "tuteišių - šūdlenkių".
Skirtumas - milžiniškas.

Didysis Lietuvių kalbos žodynas

šū́dlenkis, -ė smob. (1) vlg. kas dedasi lenku: Atsiprašant tokia šū́dlenkė, iš kur tę lenkė Škt.

Beje, "šūdlenkiais" vadino ne visus "lenkakalbius" - tuos "lenkus", kurie dar visai neseniai kalbėjo lietuviškai, bet lenkų okupacijos metais, siekdami padaryti karjerą, "persirašė" lenkais, vietiniai lietuviai vadino "išverstaskūriais", taip juos skirdami nuo "šūdlenkių".

Tikroji "šūdlenkystės" esmė

Štai kaip lenkai ir šūdlenkiai "atsidėkojo" Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei, kad ji šimtus metų gelbėjo Lenkiją nuo Maskolijos ir Vokiečių ordinų (kurį ta pati Lenkija ir pasikvietė):

"Zlecił gen. Lucjanowi Żeligowskiemu, dowódcy Dywizji Piechoty Litewsko-Białoruskiej (w której skład wchodzili przeważnie Polacy z kresów), upozorowanie „buntu”.

9 października 1920 oddziały te wkroczyły do Wilna, poczym proklamowano powstanie Litwy Środkowej.

20 lutego 1922 Sejm Wileński przyjął uchwałę o przyłączeniu Litwy Środkowej do Polski."

Išvada:

Teisingai sako sena Lietuviška patarlė:

"Įsileisk kiaulę į trobą - tuoj ir ant stalo užlips."

Taip ir lenkai per kelis amžius savo kunigų pagalba sukūrė Lietuvos Valstybėje "penktąją koloną" iš nutautintų lietuvių - šūdlenkius - ir panaudojo juos tam, kad sunaikintų pačią Lietuvos Valstybę.

Nei vienas Lietuvis negali ramiai miegoti, kol Lietuvos Valstybėje dar yra likęs bent vienas atviras Lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės priešas ir išdavikas šūdlenkis - Pilsudskio (Ginioto), Želigovskio (Geležinio) ir Tomaševskio (Tamošiaus) pasekėjas, rėkaujantis "Wilno – nasze!" ir "Polacy to pany, a litwini chamy",.

Tik išmėžusi šį mėšlą Lietuvių Tauta galės atsikvėpti.

Nū ir ką?

Visiška nesąmonė, Žygeivi. Jokių "lenkavimų" nebūna., Jei žmogus apsisprendė, kad jis lenkas - jis lenkas ir taškas. O kaip ten kas kada buvo - dėliok, kiek tinkamas. Šiandien realijos tokios, o ne kitokios ir jokie tavo virkavimai nieko nepakeis. Nuio jų lenkai "lenkuojančiais" nepaisipažins, tad pezėk nepezėjęs.

Jie bent jau kažkokią literatūrą skaito, o tu ką?

Prasimiegok.

Čia, o ne kur kitur, buvo Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės lopšys.

Išvada:

Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.

Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti vieną kita lietuvišką mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.

Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.

Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais.

Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.

Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų.

Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė.

Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus.

Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje.

Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.

Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Faktai

1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai.

1923 m. Krokuvoje išleistos lenkų kalbos gramatikos žemėlapyje lenkų kalbos plotas arčiausiai Lietuvos pažymėtas tik dabartinėje Gardino srityje prie Nemuno (gerokai į pietus nuo Gardino) (Žr. Wilno I ziemia Wilenska, t.1, 1930, p. 229).

Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 – 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma.

Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus ...

Mazai vokietis issaude lenkiskus parazitus .O sie , kaip uteles veisiasi kada gauna palankia valdzios palaikoma terpe .Kada Punsko kraste atsiras LIetuviski uzrasai ? Lai nuo saves pradeda lenkovi maurai .Gal nors cia Lietuviai bus vieningi ir uzciaups gekles lenkiskom kiaulem