Pirmąjį vasaros mėnesį visų švenčių švente paprastai laikomos Joninės. Tačiau ne ką mažesnė šventė daugeliui yra ir Antaninės. Nors mažųjų Antanukų ir Antaninų praktiškai nebėra, vyresnieji tikisi, kad šie vardai ateityje atgims ir šventimo tradicijos dar labiau suklestės.
Antanas – labai senas vardas ir Panevėžio mieste bei rajone gyvena nemažai žmonių, pavadintų šio šventojo garbei. Tiesa, kiek jų galėtų būti, vargiai suskaičiuotų net statistikai. Jie neabejoja tik dėl vieno: šį vardą turinčiųjų gretos retėja.
Liaudies šventasis
Panevėžio rajone nei pernai, nei šiemet neįregistruotas nė vienas Antanas ar Antanina. Tik visai neseniai vienam vaikui suteiktas Vytauto vardas, šiais metais rajone dviem Jono ir vienam Motiejaus. Pasitaiko ir dar vienas kitas koks senas lietuviškas vardas, tačiau tokių nėra gausu.
Specialistai, registruojantys naujagimius, džiaugiasi, kad dabar tėvai savo atžalas jau labiau linkę vadinti Elzėmis, Jokūbais nei prieš kelerius metus, tačiau tokių senųjų vardų, kaip Ona ar Antanas, dar privengia. Miestiečiai dar labiau.
Birželio 13-ąją minimas Antanas laikomas liaudies šventuoju, jis visada buvo populiarus.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sakė, kad Antaninių šventėje jokiu būdu negalima ieškoti liaudiškų etninių ištakų. Ji siejama grynai su krikščioniška tradicija ir atlaidai tądien būna skirti šventojo Antano Paduviečio garbei.
Lietuvoje yra ne viena bažnyčia, kurioje sekmadienį prieš arba sekmadienį po birželio 13-osios pagerbiamas šis šventasis. Tokių yra ir Panevėžio rajone – Krekenavoje, Tiltagalių koplyčioje.
Kiek V. Vasiliauskaitė prisiminė, Troškūnuose yra ne tik stebuklingu laikoma šventojo Antano Paduviečio skulptūra, bet ir relikvija, tad ten į atlaidus suplūsta daug žmonių.
Šį šventąjį mėgstama vaizduoti su kūdikiu ant rankų, vilkintį rudu pranciškonų abitu ir išskusta vienuolio tonzūra. Pasak muziejininkės, paprastai į šventąjį Antaną kreipiamasi norint surasti dingusius daiktus ar gauti trokštamus dalykus, pavyzdžiui, jam melsdavosi netekėjusios merginos, norėdamos susirasti vyrą. Tačiau šv. Antanas laikomas ir vaikų globėju.
Anksčiau, anot V. Vasiliauskaitės, jei šeimininkai nuspręsdavo prie namų pasistatyti koplytstulpį ar stogastulpį, o šeimininkas būdavo Antanas, būtinai įkurdindavo juose ir šv. Antano skulptūrėlę.
„Mėgstamas žmonių šventasis“, – sakė V. Vasiliauskaitė ir pridūrė, jog tradicinės Antaninės, kaip ir kitos vasaros šventės, daug kur ir dabar sutraukia kraštiečius, gimines, artimuosius – juk tai ir riba, nuo kurios paprastai prasideda šienapjūtė. Prie atlaidų būna dideli kermošiai, nors išskirtinių šventimo tradicijų, kaip kad Joninės, Antaninės neturi.
Pakrikštijo tik vieną kitą
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas Algirdas Dauknys patvirtina: pagarba šv. Antanui liaudyje turi labai gilias šaknis. Jo prašoma net pačių paprasčiausių dalykų – pavyzdžiui, padėti surasti pamestus raktus. Dvasininkas juokiasi, kad galima šiam šventajam melstis ir norint greičiau rasti laisvą vietą automobiliui pastatyti.
„Tai liaudies šventasis – elementarių ir kasdienių situacijų, nebijantis susitepti rankų ir kojų dėl žmonių“, – tikino jis.
A. Dauknio teigimu, laikomos ir šventamjam Antanui skirtos mišios, tačiau ši tradicija esą labiau puoselėjama vyresnio amžiaus žmonių: „Vis labiau įsitikinu: mainos rūbas margo svieto...“
Kelis šimtus vaikų pakrikštijęs Naujamiesčio klebonas prisipažįsta Antano tarp jų neprisimenantis. Gal tik vienas kitas buvo pakrikštytas antruoju – krikšto – Antano vardu. „Jau grįžta Barboros, Agotos, grįš ir Antanai!“ – mažai abejoja A. Dauknys.
Vietoj Joninių
Nepaisant nieko, Antaninės vis dar triukšmingai ir mielu noru švenčiamos. Bene didžiausia Panevėžio rajone šventė rengiama Tiltagaliuose: čia kasmet į atlaidus iš įvairių kraštų suguža tiltagaliečių giminės, vaikai.
Pasak Karsakiškio, kurio teritorijoje yra Tiltagaliai, seniūnės Nijolės Gaižiūnienės, Paliūniškyje tradiciškai švenčiamos Joninės, Karsakiškyje – Vaikystės šventė, Geležiuose – Jokūbinės, o Tiltagaliuose – Antaninės. Antanai šventės metu pagerbiami ąžuolų vainikais. Be to, tąnakt ne tik deginami Antaninių laužai, linksminamasi, tačiau ir leidžiama jaunimui šokti iki antros valandos nakties, o tai, pasak seniūnės, retas dalykas. Paprastai linksmybės baigiamos gerokai anksčiau.
Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė prisiminė, kad iš pradžių ir tiltagaliečiai švęsdavo Jonines – kaip visur, tačiau prieš kiek daugiau nei dešimtmetį nuspręsta tradicijas pakeisti. Tuo labiau kad šiame krašte Antanų netrūko. „Ir labai pasiteisino! – džiaugėsi tokiu sprendimu R. Kopūstienė. – Joninėms konkurencija buvo didelė.“
Antanų mažėja
Tiesa, dabar sulig kiekvienais metais Antanų Tiltagaliuose lieka vis mažiau. Štai ir šią savaitę, pasak R. Kopūstienės, vienas tiltagalietis Antanas nebesulaukė vardinių – jis išlydėtas į amžinojo poilsio vietą. Tad Antaninių metu sveikinami ne tik į šventę užsukę vietiniai Antanai, bet ir pagerbiami įvairių meno kolektyvų nariai, švenčiantys gražias vardines.
„Mažų Antaniukų nelabai yra“, – apgailestavo R. Kopūstienė.
Tiltagaliuose anksčiau gyveno ir dvi Antaninos. Direktorės teigimu, viena, garbaus amžiaus, prieš metus mirė, o kita – jaunoji Antanina – nutekėjo į kitą kraštą ir vardines jau švenčia kitur.
Išskirtinių Antaninių tradicijų tiltagaliečiai neturi. Prieš vardines, laukdama svečių, seniūnija sutvarko Tiltagalius – parką, tvenkinius, tiltelius. Patys gyventojai nusišienauja aplink sodybas. Antaninės prasideda pavakare atlaidais koplyčioje, vėliau po pamaldų žmonės persikelia prie Kultūros centro. Į šventę kviečiami meno kolektyvai, prigalvojama žaidimų, atrakcijų, kviečiama ir kokia nors žvaigždė.
„Žmonių skaičius šventėje priklauso nuo pakviestos dainuoti žvaigždės“, – tik pusiau juokais sakė R. Kopūstienė. Taip pat daug kas esą priklauso ir nuo orų. Tad dėl šių Antaninių tiltagaliečiai kiek nerimauja: nors birželis lepina šiluma, šį savaitgalį žadamas lietus, galintis išbaidyti svečius.
Senelio garbei
Patys kalbinti Antanai taip pat teigė ypatingų vardinių tradicijų neturintys.
Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Berežanskis prisipažinto kartais švenčiantis vardines. „Kažkokios nusistovėjusios tradicijos nėra. Juk Antaninės nėra kaip Joninės, kurios jau tapo nacionaline švente, tądien nedirbama. Antaninės – paprastesnės“, – sakė jis.
Jei kas pasveikina, ta diena, pasak vyro, tampa išskirtine, būna smagu dėl parodyto dėmesio.
A. Berežanskio manymu, varduvininkai būna dviejų tipų. Vieni prieš vardines pateikia įvairių užuominų, kad sveikintų, jei taip nenutinka, kartais ir supyksta. Kiti gi džiaugiasi sveikinimais, bet, jų nesulaukę, nenusimena. Save jis priskiria prie pastarųjų. „Pasveikina kas – gerai, nepasveikina – nesupykstu ir nė kiek dėl to nesijaudinu!“ – šypsojosi ponas Antanas.
Anot A. Berežanskio, jam tėvai Antano vardą veikiausiai davė senelio, tuo metu buvusio tremtyje, garbei. Pats jis taip pat gimė Sibire, praėjus keletui mėnesių po senelio mirties.
Panevėžio rajono Uliūnų kaimo bendruomenės pirmininkas Antanas Semaška taip pat teigė vardines pažymintis priklausomai nuo aplinkybių. „Jei ne darbai, būna laiko, būna ir šventė“, – sakė jis.
Daugiau šeimoje ar tarp pusbrolių Antanų nėra – tik tarp tolimesnių giminių.
Per gyvenimą, A. Semaškos teigimu, būta ir įsimintinų vardinių. Tokių prisimena ir iš vaikystės, o pastaraisiais metais maloniai nustebino bendruomenė. Pasak vyro, prieš trejetą metų buvo taip sutapę, kad Uliūnų krašte per Antanines minėtos menų dienos. Tąkart vardinių proga buvo pasveikintas ir jis.
Kodėl gavo Antano vardą, A. Semaška tiksliai pasakyti negali – gal, sako, todėl, kad anuomet nebuvo naujoviškų vardų. Be to, tėvai vaikams ieškojo šventųjų vardų: vieną brolį pavadino Jonu, o kitą – Antanu.
Dabar gi Antano vardo mažyliams praktiškai nebesuteikia. A. Semaškos manymu, akivaizdžiai matyti, kad kopijuojama viskas, kas yra už Atlanto, tad išpopuliarėjo įvairūs užsienietiški vardai.
Tradiciją perėmė brolis
Panevėžio 5-osios gimnazijos direktorius Antanas Doniela sako, jog jokių ypatingų vardinių tradicijų ir nereikia – susirenka draugai ir šeimos nariai. Nors paprastai nieko tądien jis nekviečia, tačiau vardinėms, kad ir be didesnių iškilmių, rengiasi – žino, kad suvažiuos pasveikinti. Juolab kad A. Donielai vardinės beveik sutampa su gimimo diena – abi šventes skiria tik dvi dienos. „Paranku viską vienu metu švęsti“, – juokauja „kaltininkas“.
Iš Žemaitijos kilęs gimnazijos direktorius sako, kad tame krašte gyvuoja tradicija, jog į pasaulį ateidamas vaikas atsineša ir savo vardą. Tačiau jis pats Antanu buvo pavadintas ne vien dėl to.
„Vardą tėvelis padovanojo. Tėtis – Antanas. Šeimoje tokia tradicija, kad pirmam vaikui duodamas tėvo vardas, – pasakojo A. Doniela ir pridūrė: – kadangi mama Veronika, sesuo gavo jos vardą.“
Pats dukrą auginantis pedagogas sako, kad tradiciją pirmagimį sūnų pakrikštyti Antano vardu perėmė jo brolis Vytautas.
Kad triukšmingiau švenčiamos Joninės, A. Doniela nesijaučia nuskriaustas. „Mes Jonų neturime. Antaninės yra šeimos ir draugų susibūrimo šventė“, – sako jis. Tik dažniausiai ji gimnazijos vadovui sutampa su rimtais darbais – brandos egzaminais, abiturientų išleistuvėmis. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties ir sveikintojų netrūksta: sveikina mokiniai, jų tėvai, mokyklos bendruomenė. „Malonios akimirkos... Su bijūnų žiedais pasveikina – lieka džiugūs prisiminimai“, – džiaugiasi A. Doniela, gimnazijoje aplinkinių dėmesiu per vardines besidalijantis su savo pavaduotoju ugdymui Antanu Kumža.
Daiva SAVICKIENĖ
