Mane dažnai kaltina, kad aš nemėgstu kaimo žmonių. Tai visiškas absurdas. Tik tikras kaimo žmogus, ūkininkas yra Lietuvos gerovės pagrindas ir atgimimo iš degradacijos garantas.
Visose savo viešuose pasisakymuose aš akcentuoju būtent mus valdančia, svetimą Lietuvai ir jos savivokai, kolūkiečių nomenklatūrą. Lietuviai niekada nebuvo kolektyvistai, jie visada buvo darbštūs ir sumanūs individualistai. Kolektyvinio ūkininkavimo absurdas, mums yra dirbtinai primestas, taip pat dirbtinai yra priperėta visokių šios iškrypėliškos sistemos diplomuotų sraigtelių kurie, subyrėjus pagrindinei sistemai, iki šiol sudaro parazitinius ir nenaudingus Lietuvos bendruomenei junginius.
Mano mama užaugo viename mažame Žemaitijos kaimelyje ir ji pasakojo, kaip po karo juos visus sugrūdo į kolūkius, atėmė viską ir prigalvojo visokių idiotiškiausių ribojimų, kaip tad, - tik dvi karvės šeimai, ne didesnis nei 15 arų daržas, tik viena daržinė, namas tik vieno aukšto ir pan. idijotizmus, kuriais pertekusi ir dabartinių kolūkiečių valdoma Lietuvos realybė.
Taip pat ji pasakojo apie kolūkius valdžiusių nomenklatūrščikų išsidirbinėjimus, medžiokles, girtuoklystes ir orgijas. Apie tai, kaip kolūkio pirmininko sūneliai per šokius galėdavo nužudyti žmogų ir sovietiniai praporščikai (komunistinė Lietuvos teisėsauga), sugebėdavo juos išsukti ir padaryti nekaltais (ar jums ne primena šiandienos realijų, pavyzdžiui Kedžio atvejo?).
Atėjus nepriklausomybei, nors mes visi ir buvome berazūmėje euforijoje, bet jau tada mane mama perspėjo, kad mūsų kolūkiečiai tik Maskvos ir te bijojo, dabar tai jie darys ką tik nori. Po kiek laiko, mes visi stebėjome šitą iškrypelišką valstybės rijimo orgija. Šlykštūs mutantai, diplomuoti sugriuvusios sistemos sraigteliai, susikūrė tokią iškrypelišką tvarką, kad ir patys joje nebesijaučia gerai, todėl ėda vienas kitą ir murkdosi srutose aptaškydami tuo pačiu ir mus visus.
Mama pasakojo, kaip pas juos į kolūkį Žemaitijoje atsiųsdavo sovietinės sistemos parengtus ir apmokytus našlaičius. Jiems privalomai turėdavo suteikti vietą kolūkiečių nomenklatūros gretose, nes buvo manoma, kad tie našlaitėliai, kuriuos užaugino pati sistema, sugebės vesti tinkamą politiką Lietuvos kaime. Bet vargšai suklaidinti vaikučiai, jie neturėjo jokių pagrindų kaip reikia dirbti ir ką reikia daryti kaime, todėl nusigerdavo ir tapdavo degradavusiais monstrais, turinčiais beveik neribotą valdžią. Dabar tų sovietinių našlaitėlių ir jų draugų priperėtos atžalos, toliau tęsia savo tėvų politiką, tik mėgdžioja jie dabar naują poną – briuselinį kvapnų iškrypėlį.
Sovietų mums paliktai ir naujiems ponams tarnaujančiai kolūkiečių nomenklatūrai, niekaip nesiseka administruoti jai patikėtos teritorijos pavadinimu Lietuva. Aš akcentuoju būtent žodį ADMINISTRUOTI, nes šiuo metu Lietuvos niekas ne valdo.
Reikia pagaliau baigti save apgaudinėti ir įsisąmoninti, kad Lietuvą, kaip naujojo sojūzo teritorinį vienetą, pagal svetimų tautų suformuotas taisykles ir normatyvus, tvarko vykdytojai administratoriai, kurių pati prigimtis reikalauja šeimininko spyrio į šikną tam, kad darbai pajudėtų. Jie neatstovauja mus, jie atstovauja įvairius užsienio šeimininkus. Vieni amerikonus, kiti maskolius, treti (labiausiai buki ir niekam daugiau netinkami) lenkus. Lietuvoje yra sukurta tokia sistema, kad tik ypatingai kruopščiai atrinkti tarnai, po gan ilgo psichologinio apdirbimo seminaruose, mokymuose ir kursuose, gali tapti Lietuvos pavadinimą turinčio teritorinio vieneto administratoriais.
Kol šeimininkas buvo sovietų Maskva, jie žinojo savo griežtai nustatytą vietą ir komandas, kurias vykdė kaip kas mokėjo. Buvo svarbu Maskvos viršininko akivaizdoje, nustatyti kuo kvailesnį snukį, kad neatrodytum per daug protingais. Juk nuo caro maro (Petro I) laikų, Maskvos „Служилые“ (tarnautojai) turėjo prieš nachialniką padaryti išvaizdą žvalią ir šiek tiek pusdurnišką, kad per daug protinga išvaizda neįžeisti vadovaujančios personos „Подчиненный, перед лицом начальствующим, должен иметь вид бравый и слегка придурковатый. дабы не смущать лицо начальствующее своим разумением“.
Bet kai Maskva pralošė Šaltąjį karą, nauju mūsų nomenklatūrščiku šeimininku tapo beasmeniai Briuselis/Vašingtonas. Šis šeimininkas kalba mįslėmis ir ženklais, neduoda aiškių nurodymų ir komandų. Leidžia daryti ką tik nori ir pan. Partorgai, proforgai, zavchozai ir panašus sbrodas, nebesuvokia ką ir kaip jie turėtų daryti tam, kad įsiteikti šeimininkui, todėl bujoja nebaudžiamumo orgijoje. Karts nuo karto jie pasiduoda savo šuniškai/tarno prigimčiai, pradeda rodyti perdėtą iniciatyvą, puldinėdami iš vieno kraštutinumo į kitą. Tai jie Europos konstituciją priimą net neskaitę, tai lenkams Vilnių pasiruošę padovanoti, nes Europos načialnikuose (parlamento pirmininkas) dabar poliakas. Šuniška tarno prigimtis daro savo. Reikia gi kaip Brisiui paskutinį kartą bent palaižyti šeimininko batus.
Kolūkiečiams nėra vertybė nei raštas, nei kalba, o svarbiausia, kad jiems giliai nusispjauti į šioje teritorijoje gyvenančius žmones ir jų gerovę. Jie ir tik jie yra tos neįkainojamos vertybės kurias reikia saugoti ir puoselėti. Kadangi jiems yra suteikta teisė administruoti, tai jie pagal seną iš sovietų perimtą valdymo įprotį, vadovaujasi principu „guliat tak guliat“.
Todėl koks skirtumas, porą raidžių Lietuvių raidyne, juk svarbu įsiteikti lenkams. Jiems nesvarbu žalojami rytų Lietuvos vaikų likimai, todėl jie lengva ranka pristeigė užsienio kalba dėstomų mokyklų ir moko juose svetimos kalbos, kurios mūsų tuteišai nesupranta. Lietuvos sostinės centre kavinėse sėdi vien užsieniečiai nes vietiniai gyventojai (išskyrus užsieniečių tarnus) tiesiog yra apiplėšti ir dirbtinai nuskurdinti. Biurokratija bujoja ir tarpsta, žmonės yra pajungti naujajai baudžiavai.
Lietuvis ne tik namo nuosavoje žemėje be kyšių pasistatyti nebegali, bet netgi sienų apsišiltinti be biurokratų palaiminimo jam draudžiama. Savivaldybėse įsitvirtinę giminių klanai, kurie nėra atskaitingi niekam, todėl įvesta tiesioginė to žodžio prasme baudžiava su naujais dvarponiais.
Vienas iškrypęs kolūkietis kalėjimus teroristams stato tik tam, kad įsiteikti šeimininkams, nieko už tai nereikalaujant mums kaip valstybei (pačių JAV žvalgybininkų žodžiais). Kitas fermeris su kaukazo žudiku diktoriumi bičiuliaujasi, tuo darydamas Lietuvą potencialia priefrontės linija.
Lietuva tapo kažkokiu absurdo teatru, kurio režisierius paliko viską likimo valiai ir leido aktoriams mėgėjams užsiimti improvizacija.
Nors ko čia stebėtis, kolūkiečiai kitokio valdymo nesuvokia, jiems Lietuva tai didelis tvartas, o žmonės tai jų bebalsiai gyvuliai.
Ar kas nors pasikeis? Manau taip, bet tik tada kai Dievas duos jėgų ir palaiminimą suvaryti kolūkiečių nomenklatūra atgal į tvartus ir Lietuvą pradės VALDYTI (o ne administruoti) visuomenės lyderiai, kaip priešingybė beasmenei kolūkiečių nomenklatūrai, neturinčiai jokios atsakomybės už savo veiklą.
Už jūsų ir mūsų laisvę nuo iškrypusios kolūkiečių nomenklatūros!
V. Troščenka
