Vilniaus Pirmosios apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas neigęs bei menkinęs Sausio 13-osios įvykius, per kuriuos žuvo keturiolika bei sužeista šimtai žmonių, išklausyti liudytojų parodymai, kurie šokiravo ne tik susirinkusius salėje teisėsaugininkus, bet ir buvusius Sąjūdžio narius.
Reikia įvykio, kuris sutelktų ir suvienytų
Liudytojas D. E kalbėjo.: „Buvau Sąjūdyje nuo pirmos sekundės. Sąjūdžio vadovybė nuo pirmos minutės galvojo, kaip čia padaryti, kad iš Lietuvos išeitų TSRS kariuomenė. Tuometinės Demokratų partijos vadovybėje svarstėme ir priėjome išvados – reikia įvykio, kuris visus sutelktų, suvienytų. Kai kas kalbėjo, kad reikalingas kraujo praliejimas. Sausio 12 d. apie 17:00 keliese nuvažiavome prie TV bokšto. Prie mūsų priėjo vienas pažįstamas ir pasakė: „Mes esame pasiruošę vakarui. Bus staigmena.“ Kitą rytą (sausio 13 d.) rinkosi Sąjūdžio taryba būstinėje Gedimino pr. 1. Staiga girdžiu kalbas: „Vakar šaudė saviškiai.“ Nustebome. Tada daug kas nutarė – tylėti! Šiandien pirmą kartą apie tai prabilau.“
Liudytojas E. S.: "Sausio tryliktosios naktį buvau prie TV bokšto. Mačiau, kaip šaudė nuo stogų. Šaudė į jaunimą, stovėjusį prie tvoros. Mačiau tai, nes kulkos buvo šviečiančios, trasuojančios – matėsi, kur jos skrieja. Mačiau, kaip nuo šių kulkų žmonės smukdavo ant žemės. Minioje vaikštinėjo žmonės, kurie tuo metu ragino žmones nesitraukti, o eiti į tą ruožą, kur smigdavo šios trasuojančios kulkos, nes, esą, “ten šaudo tuščiais, tikrai nieko nenušaus„. TSRS kariai nešaudė. Jeigu jie būtų šaudę, tai tikriausiai nebūtų likę Karoliniškių. Ir dabar dar likę daug liudininkų, bet jie bijo apie tai liudyti.“
Šaudė žmonės sportiniais rūbais
Liudytojas R. T . „Per tuos įvykius prie TV bokšto Karoliniškėse stovėjau su drauge. Dar nebuvo kariškių. Staiga išgirdau šūvius, pamačiau – šaudo nuo penkiaaukščio stogo. Tie, kurie šaudė, buvo sportiniais tamsiais rūbais.“
Liudytojas B. K. : „1991 metų sausio 13-osios naktį aš buvau Architektų g. pas savo seserį. Pro langą mačiau, kaip iš namų viršutinių aukštų ar nuo stogų šaudė į TV bokšto pusę iš viršaus žemyn. Mačiau šūvių blyksnius ir skriejančias šviečiančias kulkas“.
Liudytojas M. O.: "1991 metų sausio 13-osios naktį aš buvau prie TV bokšto Karoliniškėse. Ant penkiaaukščio namo stogo pamačiau kelis žmones. Tai nebuvo kariškiai, nes matėsi civilių siluetai. Iš tos vietos buvo šūvių žybsniai, pliūpsniai. Šaudė ne iš automatų, nes tai buvo pavieniai šūviai. Ar tai į žmones šaudė, ar tai į kareivius. O TSRS kariai – mačiau - šaudė ne į žmones, o prieš kojas. Jei būtų šaudoma į žmones ir dar tikromis kulkomis, būtų labai daug kraujo. “
Stūmė žmones link LRT
L. R teisme kalbėjo: „Gyvenau priešais Radijo ir televizijos komitetą. Žiūrėdama pro langą atkreipiau dėmesį į gretimo namo (Konarskio g. 18) stogą, kadangi ant jo kažkas judėjo susilenkęs. Ten mačiau mažiausiai du žmones. Iš pradžių aš šito savo pastebėjimo nesureikšminau, bet kai atvažiavo tankai ir specialios pajėgos, kurios stūmė žmones nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato, mano pamatyti žmonės ant stogo pradėjo šaudyti žemyn, į minios pusę, pamačiau blyksnius nuo jų šūvių. Supainioti šių blyksnių su kažkuo kitu aš negalėjau, nes pati profesionaliai užsiiminėjau sportiniu šaudymu.“
Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas
Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė - buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.
Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.
Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes - juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“
Matė trasuojančias kulkas
R. S. prisiminė: "Iš pradžių nuo dviejų šešiolikos aukštų namų iš Lazdynų pusės paleido kelias trasuojančių kulkų serijas. Manau, tam, kad būtų duotas signalas ir kitų šūvių kryptis. Po to pradėjo šaudyti į žmones, kurie krito arba nuo kulkų, arba slėpdamiesi nuo jų. Šaudė nuo Sudervės g. 37-to namo (dabar Sausio 13-osios g.) prie pat TV bokšto. Tai buvo medžiokliniai šautuvai, nes garsas ir ugnis buvo labai stiprūs. Po kelių dienų ėjau pro tą vietą ir pamačiau berniukus, surinkusius gilzes. Kadangi buvau profesionalus kariškis, atskyriau „Mosino“ šautuvo gilzes ( „Mosino“ šautuvo kulkos rastos kelių aukų kūnuose), PPŠ ir PPS šautuvų bei TT gilzės. Nesitikėjome tokios provokacijos – manau, siekta kuo daugiau kraujo. “
Šaudė savanoriai
L. Č. neslėpė savo išgyvenimų sausio tryliktosios naktį: "Atvykome prie bokšto pamaitinti žmonių. Apie 1:00 pajudėjo sunkioji technika. Todėl apjuosėme bokštą. Veidu buvau į daugiaaukščius namus Karoliniškėse. Pamačiau nuo jų trasuojančius šūvius į mūsų pusę, žemyn, bet mes, matyt, buvome per toli.“
Liudytojas D. K sakė, jog tą naktį kalbėjo su žmogumi G. M., kuris sakė tą naktį šaudęs nuo stogo: „Jis buvo savanoris“.
N. B prisiminė.: „Mus atvežė iš Druskininkų dviem autobusais. Stovėjome ant šaligatvio veidu į TV bokštą ir nugara į namą Sudervės g. 37. Staiga išgirdome skambius šūvius ir pamatėme ugnies pliūpnsius nuo šito namo stogo, jie būdingi medžiokliniams šautuvams. Pasijutome nesaugūs ir pasitraukėme tolyn.“
Kitas apklaustas teisme O. B. pasakojo: "Tą vakarą svečiavausi pas draugę, kuri gyveno priešais TV bokštą. Jau eidama pas ją pastebėjau jaunus juodai aprengtus vyrukus su pailgais, šautuvams pritaikytais maišais skubančius pro mane į daugiaaukštį. Vėliau pro langą, išeinantį į bokšto pusę, girdėjau šūvius nuo stogo.“
Siūlo lygtinę bausmę
Išklausęs liudytojų parodymus, Vilniaus apygardos prokuroras Egidijus Šleinius pareikalavo skirti A. Paleckiui vienerius metus kalėjimo (atidedant bausmę dviem metams), neleidžianti išvykti iš Lietuvos be atskiro leidimu. Teismo verdiktas nuskambės gruodžio 14 dieną.
A. Paleckio kaltė - žodis
Bylos duomenimis, A. Paleckis kaltinamas viešai pritaręs tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, juos neigęs ar šiurkščiai menkinęs.
Kaltinamajame akte teigiama, jog tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu, turėdamas tikslą neigti ir šiurkščiai menkinti 1991 m. sausio 11 – 13 dienomis, Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, tyčia, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu viešai pareikšdamas: „O kas buvo sausio 13–ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, neigė ir šiurkščiai menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 m metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respublikos faktą, jos metu SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, ir tokiu užgauliu ir įžeidžiančiu viešu pasisakymu įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą ir jų artimuosius.
Netobulas kodeksas
A. Paleckio gynėjas Jurij Binevič teisme kalbėjo, jog kaltinamajame akte yra nepagrįstai išplėsta A. Paleckiui inkriminuojama veika, nes Baudžiamojo kodekso straipsnyje nenurodyta, kad yra baudžiama už įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 m. metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką fakto neigimą ar šiurkštų menkinimą.
Anot J. Binevič, teisiamasis radijo laidos metu neneigė, kad prie Vilniaus televizijos bokšto ir kitose Lietuvos Respublikos vietose veikė SSRS karinės pajėgos, ir nelaikė karinių pajėgų prie Vilniaus televizijos bokšto buvimo faktą nesvarbiu.
„Baudžiamas asmuo turi viešai pritarti, neigti ar šiurkščiai menkinti ne „SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus“, o agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ar sunkius nusikaltimus“, - kalbėjo advokatas.
Anot jo, A. Paleckio pasisakyme 2010 m. lapkričio antrą dieną radijo laidos metu nėra tam tikro konkretumo apie nustatytus faktus – savo pasakymu jis nepritarė, nepalaikė konkrečių SSRS karinių pajėgų ir kolaborantų atstovų veiksmus, vykdant labai sunkius ar sunkius nusikaltimus.
Kaip ne vieną kartą buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarimuose, sakė A.Paleckio gynėjas, Lietuvos Konstitucija gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas: “Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įvertinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis“.
Šiurpios praeities faktai
Šios bylos medžiagoje bei teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasis teisiamasis Algirdas Paleckis pateikė savo požiūrį, nuomonę radijo laidos „Raktas“ metu.
Advokatas J.Binevič pateikė Vilniaus apygardos teismo 1999 metų rugpjūčio 23 dieną paskelbto nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteisti Kuolelis, Bartoševičius, Burokevičius, Mickevičius, Prokopovičius, medžiagos fragmentus.
Iš pateikiamų aplinkybių galima nustatyti, kad nužudyto Virginijaus Druskio lavono apžiūros protokole nurodyta: „atlikus kompleksinę teismo medicinos kriminalistinę ekspertizę, nustatyta, kad V. Druskio kūno sužalojimai ir drabužių pažeidimai (sugadinimai) padaryti šaunamuoju ginklu... Šūvio momentu V. Druskio kūnas frontalios plokštumos atžvilgiu buvo iš priekio ir vamzdis buvo nukreiptas iš viršaus žemyn, maždaug 40 laipsnių kampu“ .
Dariaus Gerbutavičiaus lavono apžiūros protokole nurodyta: „į D. Gerbutavičių šauta iš tokio atstumo, kad šūvio šalutiniai veiksmai nepasireiškia. Šūvio momentu ginklo, iš kurio buvo šauta, vamzdis buvo iš priekio ir iš viršaus 40 – 60 laipsnių kampu“ .
Vytauto Koncevičiaus lavono apžiūros protokole nurodyta: „Šūvio metu ginklo vamzdis į V. Koncevičių buvo nukreiptas iš priekio, nežymiai iš dešinės pusės ir iš viršaus žemyn“.;
Vido Maciulevičiaus lavono apžiūros protokole nurodyta: „Atlikus kriminalistinę ekspertizę nustatyta, kad pateikta tyrimui kulkos šerdis, išimta iš V. Maciulevičiaus lavono skrodimo metu, yra 7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio šovinio, skirto 1891 – 1930 m. pavyzdžio Mosino šautuvams, karabinams ir kulkosvaidžiams, kulkos dalis“ .
Arūno Romanavičiaus teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta: „Sužalojimai šautiniai, padaryti dviem mažo kalibro skersmens sviediniais, kuriais galėjo būti ir mažo kalibro kulkos, iššautos viena kryptim labai greitai viena po kitos“ .
Specialistės išvados
Atliekant šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą gautos specialistės Dalios Satkauskytės išvados dėl frazės „Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ ir jos konteksto „... juk minią kaip instrumentą Sąjūdis irgi naudojo. O kas buvo Sausio 13 – ąją, reiškias, prie bokšto?“ semiotinio paaiškinimo.
Tačiau išvadose nėra kaltinamojo frazės „saviškiai šaudė į savus“ vienareikšmio paaiškinimo, o pateikiamos dvi šios frazės interpretacijos.
Apklausos metu specialistė pažymėjo, jog kaltinamojo pasisakyme neigimo nėra.
