Spaudoje, viešojoje erdvėje pasirodantys ir konfrontuojantys požiūriai dėl 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės aktualumo ardo lietuvių etninėje teritorijoje apibrėžtą tautinį pagrindą, kuris buvo įtvirtintas būtent tą dieną Nepriklausomybės aktu. Tai, ką lietuviai pasirinko, negali būti kvestionuojamas dalykas. Mes iš visų Europos valstybių esame labiausiai savo istorija besiremianti tauta, tačiau apie ją mažiausiai žinome, įsitikinęs istorikas Algimantas Kasparavičius.
„Paimkime pavyzdį. Ąžuolas yra labai vertinga medžiaga, o iš ąžuolinės lentos galima sukurti vertingą kūrinį ar interjero detalę, bet mes lygiai taip pat galime sudrožti tą ąžuolo lentą į skiedras. Lygiai tą patį mes galime padaryti su savo istorija ir Vasario 16-ąja. Mes sudrožiame Nepriklausomybės akto reikšmę į skiedras ir paskui stebimės, kad iš tos Vasario 16-osios nieko nebeliko, tik skiedrų krūva. Tai, ką lietuviai pasirinko vasario 16-ąją, yra nekvestionuotinas dalykas, ir visiškai nesvarbu, kas ką galvoja“, - ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA vykusioje diskusijoje teigė istorijos mokslų daktaras A. Kasparavičius.
Istoriko aiškinimu, Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo maksimaliai pasinaudojo savo galimybe sukurti nepriklausomą valstybę ir tai, kad tarp Nepriklausomybės akto signatarų buvo tokių, kurie net neskaitę ar nesutikdami su tuo, kas jame išdėstyta, vis dėlto padėjo savo parašą ir taip pirmą kartą istorijoje sukūrė vientisą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, tik dar kartą parodo, jog šis įvykis turi neabejotiną reikšmę.
„Dabar mūsų uždavinys, nuo Kovo 11-osios iki šiandien, yra neprarasti to, kas buvo pasiekta Vasario 16-ąją, neprarasti savo tapatybės ir kultūros. Turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuviškumą ir lietuvybę būtų garbė, kad būti lietuviu ar tautine, ar pilietine prasme būtų perspektyva ir kad mokėti lietuvių kalbą būtų prestižas. Jeigu mes to nepasieksime, tai mes nerealizuosime Vasario 16-osios rezultato, kurio esmė buvo ne atkurti LDK, bet sukurti tautinę valstybę. Tada mes sukūrėme tvirtą pagrindą 1990 m. kovo 11-ajai“, - sakė A. Kasparavičius.
Diskusijoje „Ar ilgai dar Lietuva švęs Vasario 16-ąją?“ taip pat dalyvavęs rašytojas Vytautas Bubnys pabrėžė, jog kontraversiški pareiškimai, kuriais iškeliamos prieštaringos hipotezės tiek dėl Vasario 16-osios, tiek dėl kitų reikšmingų šalies datų ar įvykų, tėra manipuliavimas žmonių jausmais ir jų požiūriais bei savireklama, kuri dažniausia būna naudinga trumpalaikės šlovės siekiančioms asmenybėms ar kitoms suinteresuotoms šalims.
„Aš su didžiausia meile ir pagarba lenkiuosi tiems, kurie lietuvių tautai įskiepijo tikėjimą savo tauta. Jie pakėlė Lietuvos istoriją iš pačios apačios. O romantizmas, istorijos idealizavimas leido Lietuvos žmonėms patikėti savo jėgomis. Tuo metu labai reikėjo žadinti tautinę dvasią. Tad tokios iškylančios mintys, kad galbūt mums būtų buvę geriau likti su Lenkija, tai, aš atsiprašau, bet tai tėra viešumo siekis, reklama - “aš pasakysiu nesąmonę ir visi mano vardą kartos", - teigė rašytojas.
Politologo prof. Antano Kulakausko nuomone, dar pačioje nepriklausomybės užuomazgoje Lietuvos nepriklausomybės siekį labiausiai trikdė pačio lietuvių etnoso nesutarimai, kadangi anksčiau visuomenės elitui būti lietuviu reiškė pripažinti Lietuvos statutą bendroje Lietuvos-Lenkijos valstybėje, o iš sulenkėjusių elito bajorų sukurti nepriklausomą valstybę pasirinko tik trečdalis.
„Vasario 16-osios aktas yra natūralus, iš ilgo istorinio proceso išplaukiantis dalykas. Proceso, kuris prasidėjo dar XIX a. pradžioje ir pasireiškė kaip etninis lietuvių tautinis sąjūdis. Išsilaikyti tuomet nepavyko, nes tauta egzistavo tik kaip jos branduolys, o daug kam pareiškimas, ar norime būti lietuviais, buvo klausimas“, - teigė A. Kulakauskas.
Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas tikino, jog jeigu iš baudžiauninkų sluoksnio nebūtų kilę lietuvių tautinį sąjūdį paskatinę „aušrininkai“ ir „varpininkai“, tuomet sulenkėjęs elitas tikrai nebūtų norėjęs siekti nepriklausomybės, o Vasario 16-osios aktas galėjo būti ir nepaskelbtas.
„Lietuvių ir lenkų santykius elitas buvo taip supainiojęs, kad atsiradus progai kurti savo valstybę elitas skilo. Bet ir gerai, kad buvo kitokių žmonių, kitokio elito. Pastebiu, kad šiandien elitas vėl skyla į dvi dalis: į turinčiuosius tautinį ir liberalųjį požiūrį. Ir šiuo metu liberalus požiūris vyrauja. Tad jeigu mums yra svarbi sąvoka “mes kaip tauta„, tai turime turėti savo požiūri į praeitį, kuris turi būti dominuojantis. Dabar mes jo neturime. Turime atskirų istorikų darbus“, - aiškino R. Paulauskas.
