Apie Pietų Ameriką žinome mažai, o dažnai šį žemyną piešiame romantiškomis, ryškiomis spalvomis: Andų kalnai, indėnai, džiunglės, Amazonija, vietinių nuoširdumas, šypsenos ir geras klimatas. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kelionių žurnalistė, rašytoja Kristina Stalnionytė galėtų valandų valandas pasakoti apie Lotynų Ameriką. Ji čia viešėjo ne savaitę ar dvi, o kelis mėnesius, ir turėjo galimybę į šį žemyną pažvelgti kitomis akimis.

Amazonė (nuotr. Flickr.com)

Amazonė (nuotr. Flickr.com)

 

Vaikystėje atrado pažinimo džiaugsmą

Amazonijos džiunglės – vietinių genčių ir naudingųjų iškasenų kompanijų nesantaikos objektas: verslo magnatai naikina vietinių gyventojų šuarų žemes, o šie narsiai stoja ginti savo teisių.

Tačiau Kristinos pažintys su pasauliu prasidėjo tikrai ne nuo Pietų Amerikos. Kai tik Lietuva išsivadavo iš sovietų gniaužtų ir atgavo Nepriklausomybę, smalsiems žmonėms atsivėrė naujos galimybės keliauti po pasaulį. „Labai norėjau keliauti dar sovietmečiu, bet buvau labai jauna. Mane visada domino, kas gi slypi už Lietuvos valstybės sienų, kaip žmonės gyvena svetur. Pamenu, vaikystėje mano tėtis – ekskursijų biuro vairuotojas – turėjo didelį žemėlapį ant sienos, važinėjo po visą Sovietų Sąjungą. Ranka parodydavo į žemėlapį, pakeldavo mane ir prašydavo parodyti man Afriką, klausdavo, ar žinau, kieno sostinė yra Oslas“, – prisiminė ji.

REKLAMA

Taip po truputį Kristina pasaulį pažino didžiuliame žemėlapyje, į sąsiuvinį susirašydavo visas valstybes ir jų sostines. Mergaitė tikėjo, jog kada nors tikrai aplankys surašytas šalis. „Pamenu, man labai patikdavo, kai aš atspėdavau tėčio mįsles“, – apie užsimezgusią aistrą nepažįstamiems kraštams pasakojo K.Stalnionytė. O kai Lietuvai atsivėrė kitų valstybių sienos, Kristina ėmė keliauti.

Amazonijos trauka

Ekvadore Kristina viešėjo du kartus. Antroji kelionė 2010-aisiais buvo ilga, truko keturis mėnesius. Gyvenimas džiunglėse – tas magiškas laikas, aprašytas knygoje – tęsėsi dvi savaites. „Tai buvo mano paskutinis etapas viešint Ekvadore, per tris mėnesius Pietų Amerikoje mačiau ir kalnus, ir ugnikalnius, paplūdimius, ir daugelį kitų įdomių dalykų, tačiau džiunglėse dar nebuvo tekę klaidžioti. Tai mane labai viliojo“, – pasakojo Kristina.

Neabejotinai viena egzotiškiausių ir kartu pavojingiausių Pietų Amerikos vietovių – džiunglės. Kuo giliau – tuo įdomiau. Amazonijos miškuose, Peru ir Ekvadoro pasienyje, gyvena šuarai – karingiausia Pietų Amerikos čiabuvių gentis. Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šuarus vadino galvų medžiotojais, nes šie žudydavo priešus vien tam, kad iš jų galvų pasigamintų trofėjus. Šiandien šuarų likę keliasdešimt tūkstančių, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje.

Šuarai – taikūs žmonės, tačiau ginklas – jokia retenybė, ir dažnas vietinis nepažįstamą baltaodį gali pasitikti ne visai draugiškai ir svetingai. Į šuarų žemę, vietinės genties regioną, Kristina keliavo ne viena. Ją lydėjo šuaras Ju ir ekvadorietis Manuelis. „Baltas veidas Amazonijoje reiškia įsibrovėlį. Nesvarbu, tu turistas ar ne, esi įtartinas, niekas su tavimi maloniai nesišnekės. Čiabuvių federacijos, pavyzdžiui, šuarų, kovoja už vietos bendruomenės teises, gina interesus. Kad patektum konkrečiai į tos genties kraštą, turi gauti genties vadų leidimą. Jei jį turi, tave sutiks draugiškai, esi patikimas“, – pasakojo K.Stalnionytė.

REKLAMA

Pietų Amerikoje, Amazonijoje, didžiulių problemų kyla dėl naftos gavybos. Bendrovės naikina džiungles ir stato naftos platformas. Taip daroma didžiulė žala gamtai bei vietiniams gyventojams. „Mes, europiečiai, labai romantiškai įsivaizduojame Pietų Ameriką. Indėnai, šamanai, civilizacijos nepaliestos gentys, džiunglės, ryškiaspalvė gamta. Taip, iš tikrųjų Amazonija tokia ir yra. Bet kita pusė – labai juoda. Vyriausybės, kurios gauna pelną iš naftos, nepaiso vietinių, veja juos iš gimtųjų žemių, jų nuomonės neklausia ir stato naftos ar naudingųjų iškasenų pramonės centrus“, – pasakojo pašnekovė apie tamsiąją Pietų Amerikos pusę, retai sulaukiančią pasaulio žiniasklaidos dėmesio.

Kristina Stalnionytė (nuotr. asm. archyvo)

Kristina Stalnionytė (nuotr. asm. archyvo)

Taikūs, kol nereikia ginti savo teisių

Šuarai tarpusavyje bendrauja savo kalba, tačiau su turistais arba vietiniais ekvadoriečiais kalba ispaniškai. „Kalbu ispaniškai, tad bendravimo sunkumų nekilo“, – sako žurnalistė. Šuarų gyvenimas priklauso nuo to, kurioje vietoje jie gyvena. Vieni yra apsistoję miestuose ar nedidelėse gyvenvietėse. Tokie dirba biuruose, į darbą keliauja pasipuošę kostiumais ir baltais marškinėliais, yra išsilavinę, neretai turi aukštojo mokslo diplomą.

Tarp šuarų yra šamanų, jie verčiasi gydymo praktika, iš to gauna pajamų. Tiesa, iš vietinių nedaug, didžiąją dalį – iš turistų. Šamanų pajamos priklauso nuo to, kurioje vietoje jie apsistoję. Vieni regionai – gausiai lankomi turistų, vietiniai pelnosi iš jų srautų, kiti regionai visiškai nepaliesti civilizacijos. Senyvi žmonės niekur nenori keliauti iš miško, nenori persikelti į miestą, stengiasi likti kuo giliau džiunglėse, išvengti susidūrimų su vietiniais. Šuarų gentis garsėja savo kovingumu ir aršumu, tačiau jie paprastai taikūs ir ramaus būdo, kol nereikia ginti savo teisių ir žemių. Šuarai ryžtingai nusiteikę kovoti dėl savo žemės, jei patirs kokį nors vyriausybės spaudimą.

REKLAMA

„Kai aš keliavau pas šuarus, buvo uždaryti keliai, kilęs maištas, nes vyriausybė pasirašė sutartį su Kanados kompanija dėl naudingųjų iškasenų gavybos. Dalis šuarų žemių turėjo atitekti bendrovei, kuri ketino iškirsti miškus, pastatyti platformas ir užsiimti pelningu verslu. Sprendimas buvo priimtas neatsiklausus šuarų vadovybės, jie užpyko ir ėmė blokuoti kelius. Tokia situacija Pietų Amerikoje yra labai dažna. Iš esmės panašių konfliktų pasitaiko kiekvienoje valstybėje, kurioje yra naudingųjų iškasenų ir naftos“, – kalbėjo K.Stalnionytė.

Ypatingas gėrimas

Integruojantis į šuarų gentį Kristinai nebuvo sunku. „Esu labai smalsus žmogus, man tiesiog įdomu, nors galbūt kai kurie dalykai nepriimtini. Elgiausi taip, kaip ir vietiniai. Jei jie nuo to nenumiršta, vadinasi, nemirsiu ir aš. Galima į viską pažvelgti vietinių akimis, – sakė ji.

Tiesa, buvo kai kurių sunkumų. Kiekvieną kartą atėjus į naują kaimelį, svečias vaišinamas gėrimu iš moliūgo. Tas gėrimas gaminamas vietinių moteriškių, jos kramto jukos šaknį, išspjauna į tokią statinaitę, kai prispjaudo pusę, likusią indo dalį užpila vandeniu. Šis keistas gėrimas rūgsta iki šešių dienų. Jei tiek laiko bręsta, skystis turi 6 procentus alkoholio, bet paprastai tiek laiko neprireikia. Dažniausiai gėrimas pastovi vieną ar dvi dienas“, – apie keistą vietinių gėrimą pasakojo keliautoja. Užsukus svečiui prasideda tam tikras garbės ritualas – jis vaišinamas tuo rūgalu: moliūgas keliauja iš rankų į rankas ratu. Geria ir svečiai, ir vadas, visi, kurie svečią priima. Labai nemandagu atsisakyti. „Gėrimas toks rūgštokas, aitrokas, nekvepiantis ir tirštas, nors skystis ir perkošiamas, vis vien plaukioja jukos šaknų plaušelių. Nebuvo ypač skanu“, – keistą patirtį prisimena lietuvė.

REKLAMA

Jukos natūraliai auga Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Karibų jūros salose. Kalbant apie šuarų mitybą, čia gausu bananų ir platanų – šie yra verdami, paprastai žalios spalvos ir didesni už įprastus mums žinomus geltonus bananų vaisius. „Platanai skirti virti, negalėčiau pasakyti, kad jų skonis – kaip bulvių, tačiau kažkas panašaus. Jie tai valgo kiekvieną dieną. Po kiek laiko labai pasiilgau kitokio, įvairesnio, maisto. Paprastai jei šuarai nori valgyti, traukia į mišką medžioti arba stveria savos gamybos meškerę ir žvejoja. Nebūna taip, kaip mes įpratę: sugalvojai, ką nori gaminti vakarienei, ir keliauji į parduotuvę įsigyti reikiamų produktų“, – vietinių mitybos įpročius atskleidė K.Stalnionytė.

Apleidžia tradicijas

Nepaisant naikinamų džiunglių ir užkariaujamų žemių, pasak Kristinos, šuarų gretose – nė vieno pesimisto, niūriai mąstančio apie ateitį. „Buvau apsistojusi vienoje šeimoje. Vyras – šamanas. Vienas sūnus mokėsi maždaug už 100 kilometrų, siekė aukštojo mokslo. Jis labai didžiavosi, kad sūnus išmoks anglų kalbą, dirbs gerai apmokamą darbą, kops karjeros laiptais. Kiti du sūnūs tokio gyvenimo nenorėjo. Jie buvo jaunesni, vienas – geriausias kaimo medžiotojas, kitas – tiesiog puikus kasdienių ūkio darbų pagalbininkas. Tačiau šuarai vis labiau trokšta civilizacijos teikiamos naudos, – pasakoja šios genties žinovė. – Kai pamato, kad galima užsidirbti pinigų, labai daug čiabuvių pamiršta savo papročius, mitologiją, tradicijas. O jos yra labai gražios. Kai prisimena, dažniausiai būna per vėlu, nes nukirtę tą šaknį nebežino savo vertybių, legendų, nebeprisimena gražių mitų. Tie, kurie lieka miške, tęsia ir puoselėja tradicijas.

REKLAMA

Šuarai pasikliauna vietos šamanų medicina. Kartą Kristina kaimelyje sutiko žmogų, kuriam labai skaudėjo pilvą. Jis buvo išbalęs, niekas nežinojo, kas jam nutiko. Jį jau kelias dienas gydė šamanas. Kiekvieną naktį vykdavo haliucinogenų ceremonijos, kurių pirminė paskirtis – gydyti. Kitas šių keistų ceremonijų tikslas – persikelti į kitas realybes.

„Nežinau, ar tas žmogus vėliau pagijo, mes turėjome išvykti. Apskritai šuarai yra gana sveiki, stiprūs žmonės, išskyrus tuos regionus, kur užterštas vanduo, kur veikia naftos platformos. Ten daug žmonių serga vėžiu. Vandenyje užfiksuojama daug gyvsidabrio“, – niūrią situaciją atskleidė žurnalistė.

Šuarai siekia priešintis naudingųjų iškasenų pramonei, kuri turi didžiulę įtaką jų ateičiai. Kai vietinių žemė užteršiama, jie privalo pasitraukti. „Labai mielai pakartočiau viešnagę šuarų gentyje. Kai tik turėsiu galimybę, mielai vėl leisiuosi į tolimą kelionę“, – svajingai sako K.Stalnionytė.

Netikėtas susidūrimas

Naujųjų metų naktį Kristina ir jos du bičiuliai keliavo per neapgyvendintas teritorijas, aplinkui nebuvo jokio kaimelio ar vienkiemio. Pagaliau trijulė priėjo nedidelę pašiūrę, o iš jos išbėgo šuo. Netrukus išlindo ir grėsmingas šeimininkas su šautuvu. „Klausia: kas jūs, kur einate? Kadangi su mumis buvo šuaras, jis papasakojo taikius mūsų ketinimus ir planus – keliauti iki artimiausio kaimelio. Jie tarpusavyje susikalbėjo, galiausiai viskas baigėsi taikiai ir ši akistata teliko smagus prisiminimas“, – dabar su šypsena pasakojo keliautoja.

REKLAMA

Tačiau ginklai nėra retenybė šuarų gyvenime. Kiekvienas vaikas turi mačetę – aštrų keliasdešimties centimetrų peilį, kuriuo galima prasiskinti kelią džiunglėse, susikapoti jukos gabaliukus, susidėti į sriubą arba nusikirsti šaką, padalyti vaisių. Tokį moka valdyti kiekvienas vaikas. Kartais mačetė būna didesnė už šeimininką, bet ji vis tiek šalia.

Linas Jocius

Parengta pagal sekunde.lt  

asta
2015-02-14 11:02:35
parduodu sodyba prienu rajone 867203393
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
asta 2015-02-14 11:02:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
parduodu sodyba prienu rajone 867203393   ATSAKYTI

Top Video

Laidotuves pertraukė netikėtumas: vyrui teko šokti į iškastą duobę
DABAR RODOMA
Laidotuves pertraukė netikėtumas: vyrui teko šokti į iškastą duobę
DABAR RODOMA
Išgyveno nemaloniausią incidentą lėktuve: keleivei prireikė palydovų pagalbos
DABAR RODOMA
Paviešintas įrašas, kaip siuntų darbuotojais apsimetę vyrai surišo šeimą ir ją apvogė
DABAR RODOMA
Moteris patyrė gyvenimo sukrėtimą: su taksi nevažiuos dar ilgai
DABAR RODOMA
Nufilmuota tragedijos akimirka: neišsiskleidęs nei vienas parašiutas pražudė vyrą
DABAR RODOMA
Paliko vienam kartui su tėčiu: mama išvydusi savo mažylę paklaiko
DABAR RODOMA
Nepaprasta akimirka: draugystė ištirpdė milijonų internautų širdis
DABAR RODOMA
Išlaisvinti dešimtys žmonių, kurie metų metus buvo laikomi narvuose
DABAR RODOMA
Keistas incidentas: gelbėjo ant pastatų laipiojančią nuogą moterį
DABAR RODOMA
Pareigūnai paviešino įrašą: gelbėjo springstantį kūdikį
REKLAMA
REKLAMA

TELEVIZIJA

TVPlay
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų