„Ar turi Lietuva įtvirtinti privalomą kiekį dalykų, kurie tautinių mažumų mokyklose turės būti dėstomi lietuvių kalba?" – neskubėkite atsakyti į šį klausimą, kadangi atsakymas čia visai nesvarbus.
Taip, ar ne, – Lietuva bet kuriuo atveju pralaimėjo. Viešojoje ardvėje daugybė komentatorių gina vieną arba kitą pusę, tačiau esmė čia yra ne "teisingas" atsakymas, o galutinis rezultatas (nauda/žala Lietuvai), kuris priklauso nuo klausimų, susijusių su lenkų tautine mažuma, pateikimo tarptautinėje erdvėje.
Susidūrus lietuvių ir lenkų interesams visada laimės informacijos srautus sugebanti valdyti pusė, kadangi teisingas sprendimas yra tik tas, kuris ir viešojoje erdvėje yra matomas, kaip "teisingas". Lenkija konfrontacijos su Lietuva metu visada išnaudos savo užsienio politikos "svorį", taigi mūsų šalies politikai privalo pateikti Lenkijos interesus liečiančius sprendimus ypač profesionaliai.
Vis dėlto pastaraisiais metais vis dažniau iškylančios Lietuvos–Lenkijos problemos atskleidžia strateginio mąstymo stoką Lietuvos politikoje ir nesugebėjimą protingai panaudoti viešųjų ryšių bei diplomatijos galimybių.
Spręsdami dviejų valstybių klausimus Seimūnai renkasi emocingą kelią – yra užsispyrusiai "užsiciklinę" ties savo tiesa (su manimi sutinka ir apie Lietuvos politikų karštakošiškumą kalbantis "European Voice"), tačiau tokiu būdu yra padaroma milžiniška žala šalies įvaizdžiui tarptautinėje politikoje, sugadinami dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Prieš paskelbdami ypač jautrius sprendimus šalies politikai turėtų pasiruošti – sukurti strategiją, kaip įvesti norimą įstatymą, užsitikrinant neiškraipytą jo pateikimą Lenkijos visuomenei, taip pat karštakošiams kaimyninės šalies politikams ir tarptautinės politikos žaidėjams. Kol šalies politikai mąstys trumparegiškai, Lenkija visada pasinaudos savo kur kas didesne galia užsienio politikoje.
Valdantieji turi suprasti 4 esminius principus:
Jokiu būdu negalima sudaryti lenkams galimybės prisiimti nuskriaustųjų vaidmenį. Nuskriaustojo taktika suteikia oponentui pranašumą tolimesnėje diskusijoje, kurioje jau nebeišvengsi emocijų. Taigi seimūnai turėtų užbėgti tokiems veiksmams už akių.Net suprasdami, kad Lietuvos valdžia priima pagrįstus sprendimus, lenkų politikai vis tiek teigs priešingai, kad pasiektų geriausią galutinį rezultatą. Kiekvienos šalies vykdomos užsienio politikos tikslas maksimaliai apginti savo interesus. Lenkijos interesas yra išlaikyti geriausias sąlygas jų tautinei mažumai Lietuvoje, taigi savo tikslui pasiekti jie išnaudos didelę įtaką tarptautinėje erdvėje ir manipuliuos informacija (taigi galime pasakyti "Bravo!" kaimynams lenkams, kurių reakcija į lietuvių sumanymus galėtų būti aprašyta politikos vadovėliuose, kaip pavyzdinė).Reikia atkreipti dėmesį į politinių oponentų asmenines savybes (šiuo atveju, tai lenkų mažuma ir kaimyninės šalies politikai). Visi žinome, kad lenkai pasižymi nacionalizmu. Mūsų kaimynai visada reaguos emocingai į jų tautinę savimonę liečiančius klausimus ir dėl istorinių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, galima nuspėti tolimesnius kitos pusės ėjimus.Privaloma suprasti, kad informacija manipuliuoti viešojoje erdvėje yra labai paprasta. Jei nebus tinkamai pasiruošta prieš paleidžiant į viešumą žinią apie tautinių mažumų interesus liečiančius politinius planus, lietuva tikrai nesugebės įtikinti savo teisumu. Abiejų tautų – ir lenkų, ir lietuvių argumentai skamba pakankamai stipriai. Taip sukuriamas užburtas ginčų ratas, atskleidžiantis šalies politikų viešųjų ryšių neįgalumą.
Taigi politikai turi iš anksto atsižvelgti į aukščiau išvardintas detales ir pagal jas kurti veiksmų, padedančių pasiekti tikslą, grandinę. Beje, tikslas turėtų būti ne trokštamo įstatymo priėmimas (tai paprasčiausias kelias), o sugebėjimas tai padaryti nepakenkiant savo interesams.
Lietuvos užsienio politikos vykdytojai turėtų eiti vienu žingsniu priekyje savo politinių oponentų. Dar prieš priimant mums svarbų įstatymą turėtų būti suorganizuota informacinė kampanija, kurios metu lietuvių planai ir jų pagrįstumą įrodantys argumentai būtų pateikti lenkų tautinei mažumai, kaimyninės šalies politikams, Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidai (visuomenei) bei tarptautinės politikos žaidėjams ir ES šalių politiką nušviečiantiems leidiniams.
Tokiu pranešimu lietuviai ne tik iš karto įrodytų, kad mūsų šalis turi teisę mažinti lenkų kalba dėstomų pamokų kiekį (ES direktyvos), bet ir primintų, jog lenkų švietimui mūsų šalyje sudarytos ypač geros sąlygos. Šiuo metu Lietuvos valdantieji pasimėgaudami kartoja šią informaciją, tačiau neatsižvelgia į realybę, – jų balsas nėra girdimas.
Dėl psichologinių priežasčių, kreipimesi į Lenkijos politikus turėtų būti netgi atsiprašoma dėl jiems nepalankaus, tačiau visiškai teisingo, sprendimo. "Kam žemintis?!"– sušuksite? "Nusižeminimas" iš karto sumažintų dvišalę įtampą ir parodytų geranorišką, supratingą lietuvių poziciją. Lenkams liktų žymiai mažiau erdvės piktintis.
Be to, toks žingsnis suteiktų Lietuvai pranašumą toliau įtvirtinant norimą įstatymą, kadangi kaimyninės valstybės valdžia apie mūsų ketinimus sužinotų ne iš hiperbolizuojančių Vilniaus krašto tautiečių (tai paprastai sukelia audringą politikų reakciją), o mūsų atstovų.
Galiausiai reikia įsisavinti, kad kaimyninės tautos mūsų politikai nepakeis. Prie jos reikia prisiderinti ir pritaikyti strateginius valdžios sprendimus.
Kitas įsisenėjęs ir Lietuvai jau spėjęs daug žalos padaryti klausimas – lenkiškų raidžių rašyba lietuviškuose pasuose. Ši problema atskleidžia ne tik šalies politikų nesugebėjimą racionaliai mąstyti, bet ir cinišką valdančiųjų politiką.
Ciniška tai, kad konservatoriai neišsižada savo tautinių vertybių ir asmeninių principų kovoje su lenkais, tačiau tuo pačiu metu keliaklupščiauja prieš buvusią okupantę Rusiją. Opozicijoje buvusi Tėvynes sąjunga oponentus kritikavo dėl nepakankamai griežtos pozicijos SSRS palikuonės atžvilgiu ir sukūrė "Rusijos sulaikymo strategiją", dabar – tie patys politikai grindžia santykius su Rusija racionalumu ir "abipusiu pasitikėjimu".
Vis dėlto, priėjus su Lenkija susijusius klausimus, racionalumas išgaruoja ir nugali vertybiniai argumentai. Kodėl?
Kartais atrodo, kad Lietuvos politikai daro viską, kad sugadintų santykius su šalimi, kuri aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, buvo Lietuvos advokatė stojant į NATO ir yra viena svarbiausių mūsų partnerių. Dar visai neseniai buvo kalbama apie tarpvalstybinių santykių aukso amžių. Dabar belieka tik raudonuoti iš gėdos.
