Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdį pagerinti dedamos nemažos pastangos, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta. Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį.
Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį. Didelis pliumpt neįvyko, nes riedulys ne iš dangaus krito, o tik įriedėjo. Riedulys gražuolio ežerėlio vandenį ištaškė ir pats pasislėpė dumble: nei „pliumpt“, nei ežerėlio, nei riedulio, nei vaizdo, nei įvaizdžio…
Kai kvailioja kaimo bernai, paprastai didelių nuostolių kaimas nepatiria, tačiau kai kvailioja valstybės veikėjai, valstybei daroma žala, o įvaizdis negerėja. Ar nepanašu, kad statydinti Valdovų rūmus, siųsti šviesos ženklus į kosmosą, žaižaruoti milijonus litų kainuojančiais šviesuliais, kad Europos kultūros sostinė kosmose būtų matoma, kai ten žiūrovų nė kvapo nebuvo, - tikrų tikriausias kvailiojimas.
Statydinti Valdovų rūmus, kurie simbolizuoja ne valstybę, o valdžią – politinė klaida. Valstybės simbolis yra Gedimino pilis, tačiau ji neatstatoma; sovietmečiu restauruotas ir įrengtas tik vienas jos bokštas, kurį daugelis klaidingai vadina Gedimino pilimi. Pačiam Gedimino kalnui gresia nuošliaužos, tačiau tvirtinimo darbai vyksta vangiai. Tuo pat metu Baltarusija ir Ukraina atstatinėja buvusias lietuviškas pilis. Tautos šventovė Katedra, kaip koks mažas tyros dvasios ežerėlis, nuolat gniuždomas Valdovų rūmų, fejerverkų, pramoginių šou „rieduliais“.
Graudžiomis ašaromis buvo pravirkę du prezidentai, kad dėl nebaigtų Valdovų rūmų gali prireikti priimti valstybių vadovus rūmų kieme. O kodėl ne reprezentacine paskelbtoje Lukiškių aikštėje? Juk patį popiežių Lietuva įvairiose vietose (tarp jų ir Vilniuje) priėmė po atviru dangum. Deja, reprezentacinė Lukiškių aikštė po Lenino išdanginimo į Grūtą kaip buvo plynė, taip plyne ir liko.
Sostinės meras Artūras Zuokas buvo pasišovęs Lietuvos įvaizdį kelti Guggenheimo muziejumi, tačiau Vilnius jo atsisakė, o Valstybės kontrolieriai nustatė, kad sostinės savivaldybė neteisėtai skyrė 810 tūkst. litų Jono Meko vizualiųjų menų centrui. Šiuos pinigus J. Meko centras panaudojo Guggenheimo projektui, nors, kontrolierių manymu, negalėjo to daryti. „Vilniaus savivaldybei 810 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų buvo skirta Vilniaus tarptautinio konkurencingumo didinimo projektui įgyvendinti. Neparengusi šio projekto, savivaldybė, nesilaikydama Biudžeto sandaros įstatymo nuostatų, šias lėšas pervedė J. Meko vizualiųjų menų centrui, kuris beveik 600 tūkst. litų šių lėšų panaudojo S. R. Guggenheimo fondo parengtai galimybių studijai apmokėti ir pagal sutartį su savivaldybe techninio projekto parengiamiesiems, organizaciniams ir kitiems darbams bei paslaugoms apmokėti“, – paskelbė Valstybės kontrolė.
Lietuva, išgarsėjusi kaip dainuojančios revoliucijos šalis, vadavimosi iš sovietinės imperijos pirmūnė, buvo įgijusi itin gerą įvaizdį. Tačiau, užuot tvirtinusi valstybingumą, ėmėsi „tobulinti“ demokratijos, kurios nepažinojo, mechanizmą. Žinant, kad į demokratinį valdymą einama per partijas, be atvangos buvo kurpiamos partijos. Be raiškių ideologijų radosi socialdemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai, liberaldemokratai, darbo demokratai, moterų, pensininkų, lenkų, rusų, darbo, tvarkos bei teisingumo ir dar kelios dešimtys partijų. Panašu, kad Teisingumo ministerija ir Vyriausioji Rinkimų komisija, siekdamos sukurpti labai demokratiškos šalies įvaizdį, pripažino partijomis vien valdžios siekiančias įvairias grupuotes. Kaip rodo padėtis po pastarųjų rinkimų į Seimą, valstybės garvežys buksuoja, nes intelektualios pajėgos valstybę tvirtinti išbarstytos po įvairias partijas, o per demokratijos „tobulinimą“ garas įvaizdžiui kelti išleistas bergždžiai. Tikros demokratijos vardan būtų išmintinga gerai išvalyti partijų registrą Teisingumo ministerijoje.
Dėl prasto Lietuvos įvaizdžio ne virkauti reikia, o liautis jį nemokšiškai kurpti. Naujam Seimui reikia linkėti išminties, kad rimtai susirūpintų tikru Valstybės vaizdu; įvaizdis rasis savaime be vėjais leidžiamų pastangų, milijoninių lėšų.
