Atitrūkimas nuo viešosios erdvės ir jos peržvelgimas post factum yra daug įdomesnė veikla, negu greitas aktualios informacijos, kurią tau „sumonitorina“ kolegos, virškinimas akimis. Matai daugiau detalių, kurių tuoj pat gal nė nepastebėtum. Ir emocija visai kita – tai, kas anksčiau impulsyviai siutino, dabar dažnai net juokina.
Pervertusi tarpušvenčio ir šių metų šviežumo žinias, interneto įrašus ir pranešimus, prisiminiau laikus (labai senus), kai Baltijos TV dar parodydavo gerų serialų. Algio Ramanausko naujametinio įrašo ir Artūro Račo smirdaduobės „antagonistinis tandemas“ kažkodėl tapo „žinia ir naujiena“ ir tai savo absurdiškumu atrodo panašiai į „Tegu kraujas liejasi laisvai“ bardaką. Dar prisiminiau „Folčio viešbutį“. Jo herojus padavėjas Manuelis (imigrantas) sunkiai „įkirsdamas“, kas jam sakoma „tokia, kokia reikia angliška“ kalba, dažniausiai į viską reaguodavo labai ypatinga suglumusia (užtrolinta?) veido išraiška ir klausimu „ke?“, tarsi vien nenugirdęs. Skaitant ne vieną žinią labiausiai galvoje ir sukosi būtent tas „ke?“ – akivaizdu, kad kai kurių dalykų „neįkertu“, nors kalba lyg ir „lietuviška“, ir turbūt „tokia, kokia reikia“.
Jeigu vidaus reikalų ministras mato galimybių tokiems didinimams patvirtintų jo sričiai išteklių ribose, jis, žinoma, gali jomis pasinaudoti - vėliavą jam į rankas, kaip sakoma, tik tuo sunku patikėti. Piktaliežuviai, žinoma, tuoj trenks – jeigu jau radosi lėšų kažkokiam kilimėliui, tai galima rasti ir atlyginimų didinimui, tik reikia baigti „voKti“.
Visgi, nuostabos ar pasipiktinimo keistokais, bet menkais pirkiniais negalima plakti su ne vienos dešimties (o jeigu kalbėsime apie visą biudžetinį sektorių – tai ir šimtų) milijonų reikalaujančiais dalykais – net visų ministrų kilimėlius pardavus su visom lyginimo lentom ir pridėjus dar jų nuosavus išlygintus marškinius beigi dušo šlepetes gal ir išgalėtum mėnesį kitą prie algos kam vienam pridėti šimto litų priedą į rankas.
Žinoma, ironizuoju.
Apskritai, tas kilimėlis – kažkokia groteskiška smulkmena ne laiku ir ne vietoje. Visgi, negaliu nenusijuokti įsivaizdavusi, kokį performansą būtų organizavusi per Vyriausybės valandą anuometinė opozicija, jeigu kas iš A.Kubiliaus Vyriausybės narių būtų nupirkęs savo ministerijai ką nors panašaus. Gyvenimas aiškiai gerėja.
Grįžtu prie tų algų, kur situacija yra absoliučiai aiški ir paprasta kaip blynas – šių metų biudžetas išsėmė visas teisėtas išlaidų didinimo ribas ir jokio jo pakeitimo didinančio bendras išlaidas būti negali. Tikimybė, kad kitose srityse jau pavasarį bus sutaupyta lėšų, kurios galėtų būti perskirstytos statutinių pareigūnų algoms nedidinant bendrų išlaidų, artima nuliui, nes kai kam (kaip socialinei paramai) jų gali ir pristigti, nelygu kaip principingai paramą administruos savivaldybės, kaip taisysis darbo rinka ir kis komunalinių paslaugų kainos.
Galėjo gi jau visi išmokti pagaliau, kad, jeigu nebus prastų ūkio siurprizų, nuo 2014 metų, kai biudžeto pajamų dinamika turėtų būti palanki, bus pasibaigusi pirmininkavimo ES programa (ir atsilaisvins nemenkos lėšos), nustos augti skolos aptarnavimo išlaidos, bus galima racionaliai planuoti papildomas lėšas kažkuriems aktualiems klausimams spręsti.
Jeigu ekonomistais dvejojama, tai juk ir visos dabartinei Vyriausybei simpatizuojančios burtininkės iš esmės tą patį sako!!! Ekonomistai, tiesa, atsargesni – negali duoti nukirsti rankos, kad visos neigiamos rizikos jau praeityje. Bet minčių kryptis netikėtai palankiai sutampa. Tai negi neįmanoma vos šiek tiek santūriai palūkėti ir dar neimti pakuoti Kalėdų maišų? Juk ir taip nepridėjęs nė piršto prie krizės suvaldymo (o pridėjęs pirštus prie visiškai priešingų dalykų), laiku gavęs valdžią gavai ir galimybę rinkėjų akyse atrodyti kone ekonomikos genijum vien dėl to, kad nebekalbi apie jokius mažinimus (ir net gali santūriai užsiminti apie papildomas lėšas svarbiausiems tikslams).
Šįmet, atrodo, tik naudokis „naujumu valdžioje“ (kai iš tavęs dar kaži ko nereikalauja, todėl turi „čiuriką“), planuok, dėliok prioritetus ir pageidautina – struktūrines reformas (kurioms pradžioje neretai reikia papildomų lėšų, kurių iki šiol taip stigo, ir kurias geriausia įgyvendinti kadencijos pradžioje, nes kam nors jos vistiek „skauda“).
Taipogi, kompromiso gerokai iš anksto ieškok ir jam „pardavimo strategiją“ sugalvok, nes visiems tikriems ir tariamiems poreikiams lėšų vistiek niekada nepakaks, tuo tarpu visi su savo reikalais ir klausimais veikiausiai supuls vienu metu. Teigta, kad ši Vyriausybė dirbs „kaip komanda“ (anoji, suprask, nedirbo), taigi, reikia suprasti ir prioritetai bus bendrai sutarti. Bet vis kažkoks velnias už liežuvio tampo atskirus veikėjus dalinti pažadus, kurių neįgyvendinus bus ieškoma kas čia „blogietis“ (greičiausiai finansų ministras, bet dar galima bandyti groti ir „blogo blogo Kubiliaus“ plokštelę). Tai kokia čia „komanda“? Pono Butkevičiaus garbei reikia pasakyti, kad jo komentaras apie galimybes skirti papildomų lėšų šįmet buvo korektiškas ir nebuvo jokio „mykimo“ apie „pažiūrėsim“. Bet vistiek nenormalu nuo pirmos dienos komentuoti iš dangaus kabinamus savo tobula turinčios būti komandos pažadus.
Kitas straipsnelis pranešė mums, ką „apie euro įvedimą mano ekonomistai“. Pagrindinis straipsnio veikiantis asmuo, komentuojantis problematiką, yra Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas. Nepakanka būti Ekonomikos komiteto pirmininku, kad galėtum būti tituluojamas „ekonomistu“, nors suprantu, kad greičiausiai taip jį „apvardžiavo“ rašytojas ir pirmininkas šiuo atveju „ne prie ko“. Bet prie savo komentarų turėtų būti „prie ko“, taigi, nepakenktų labiau su ta ekonomika susipažinti.
Į klausimus apie narystę eurozonoje atsakoma kažkokiu „mokesčių sistemos nagrinėjimu iš pašaknų“, kurį neva pirmiausia reikia atlikti, ir dar visokiomis tolimomis galaktikomis apie europinius akcizus ar MMA. Mokesčių sistemos peržiūra yra šventa Seimo teisė, tik kas jau joje buvo nuo ko paslėpta ir kas į valdžią ruošėsi pastaruosius ketverius metus, kad dabar dar reikia kažką kasti? Bet užvis įdomiausia – kuo čia dėta narystė eurozonoje?
Abstrakčiu teiginiu apie tai, kad „viskas pasaulyje ir ekonomikoje susiję“, Marytė iš Trumpučių gali apsiriboti. Bet narystė eurozonoje turi konkrečią problematiką, o Ekonomikos komiteto pirmininkas galėtų pakalbėti apie valiutų valdybą ir jos uždedamus rėmus, narystės poveikį bankų sistemai ir investicijoms, įmokas į eurozonos stabilumo mechanizmą ir su jais susijusius neapibrėžtuosius įsipareigojimus, galinčius virsti nemenkais kaštais, ką nors apie poveikį skolinimosi kainoms, deficitą, infliacijos valdymo reikalus ir kitus tiesiogiai, o ne per Mėnulį susijusius dalykus, ypač, kai potenciali narystė nėra kosmosas, o gali ateiti ir labai greitai.
Faktas,kad narystė eurozonoje šiandien nėra tokia vienareikšmė nauda, kokia buvo prieš penkerius metus ar net būtų buvusi 2009-aisiais, bet nei pliusų, nei kaštų net nebandoma aptarti. Turbūt pirmininkui sunku apsispręsti „už“ jis ar „prieš“ ir dar sunkiau tą apsisprendimą pagrįsti. Kažkas apie Pietų Europą pakalbėta, bet visas vienos iš kertinių (bent nominaliai) Lietuvos ekonomikos figūrų pasvarstymas euro klausimu labiausiai primena Šveiko nuotykių herojų, kuris berods į klausimą „ar šįmet maudėtės Malšėje?“ atsakė „ne, bet girdėjau, kad naujasis turkų sultonas – labai geras žmogus“. MMA padidinimo painiava tęsiasi. Galimų problemų sąžiningiesiems provincijos darbdaviams nuojauta verčia kalbėti apie kažkokias „nuolaidas“, „išlygas“, dėl kurių „susitarta su VMI“ ir kurių nei minties, nei muzikos lengvai nesuprasi.
Visų pirma, didžiausias MMA didinimo mokestinis priedas yra padidėjusios darbdavio sodros ir sveikatos draudimo įmokos, nes būtent šiuos mokesčius padidėjus popieriniam atlyginimui darbdaviui reikia mokėti „on top“, o ne išskaityti iš pajamų gavėjo. Sodros įmokas vis dar tebeadministruoja Sodra, kuri ir sprendžia dėl šių įmokų atidėjimų, nes apie tai turbūt kalbama? Tai gal ir su ja būtų „nieko pakalbėti“? Ar čia bus taip: „sodros įmokas nuo didesnės MMA mokėsim, bet užtat nemokėsim PVM“?
Bet kuriuo atveju tokie atidėjimai skirti įmonėms, kurios turi laikinų sunkumų sumokėti mokesčius, tačiau galės juos sumokėti apibrėžtoje ateityje. Laikini sunkumai gali ištikti dėl partnerio bankroto, dar kokių nors nenumatytų aplinkybių – mokesčių atidėjimų praktika buvo ypač plačiai taikoma 2009 metais, kai staiga sutriko visa atsiskaitymų grandinė. Tačiau laikinais sunkumais niekaip nepavadinsi situacijos, kai įmonė neišgali mokėti didesnės MMA, nes tiesiog nesukuria pakankamai pridėtinės vertės. Ką tokiu atidėjimu išspręsi, kaupdamas įmonei mokestinę prievolę dar su palūkanomis, kad ir mažomis? Kas turi atsitikti, kad įmonė jau imtų išgalėti tą MMA mokėti, jeigu šiandien neišgali?
Taigi, ir toliau tikėtina, kad visi šitie viražai baigsis dirbančiųjų tokiose įmonėse mažėjimu arba realiai visą darbo dieną dirbančiojo etato „karpymu“ iki esamo darbo užmokesčio išlaidų lygio, o papildomos pajamos bus surinktos tik iš papildomų biudžeto išlaidų didesnei MMA šiame sektoriuje mokėti. Bet kuriuo atveju labai tikiuosi, kad toliau svarstant, ką gi čia daryti, nebus prieita prie vienos koalicijos partijų vieno kandidato per rinkiminę kampaniją aktyviai keltos minties leisti mokėti mokesčius natūra, nes tada ir pensijas bei algas gaisrininkams teks mokėti lentom, plytom, kojinėm ar vinimis.
Premjeras padėstė savo (?) minčių apie liberalizmą ir bankus, kurios internetų dėka tapo prieinamos net tiems, kurie n(epri)eina prie tai išspausdinusios laikmenos. Internetai apie pasisakymą ūžė, Algis Ramanauskas už jį „apdovanojo“, Remigijus Šimašius visą traktatą (nupūtė dulkes net nuo R.Cantillon‘o!!) parašė, kodėl A.Butkevičius neteisus.
Net rizikuodama gauti šių metų durnės nominaciją aš imu ir spėju, kad jis to visiškai net nesakė, va. Netikiu ir viskas, kad A.Butkevičius – ekonomistas ir net ekonomikos mokslų daktaras (ir ne sovietinių laikų), vadovaujantis rinkos ekonomikos ES šalies Vyriausybei – galėtų rimtai dėstyti tokias „frontovyko tiesas“, iš kurių logiškai sektų tik „žydų sąmokslas prieš pasaulio darbininkiją“.
Veikiausiai, įvyko koks nors nesu(si)pratimas. Su kai kuriais rašytinio fronto kariais po kelių nemalonių (man) nesu(si)pratimų iš serijos „aš TO nesakiau“ ir „manęs visai NE TO klausė“ praktiškai visą savo darbo Vyriausybėje laiką bendravau tik raštu ir tada nebeapimdavo neviltis perskaičius tekstą, kad klausiančiajam iš tiesų giliai dzin tie tavo atsakymai.
Kaip „visos dainos jau sukurtos, ne visi pinigai paiimti“, taip ir tokiais atvejais, matyt, atsakymai visi jau yra, reikia juos tik „įforminti nustatyta tvarka“ („suteikti žodį solenizantui“, kaip reikalauja „objektyvumo principas“, ir panaudoti visokius „neva“, „besą“, „teigią“ bei „teisinosi“). Bendravimas raštu suteikė galimybes susipažinus su publikacija ir pastebėjus neatitikimų (švelniai tariant), paskelbti tuos klausimus-atsakymus, kurie iš tiesų buvo pateikti. Be to, pats klausimų parengimas yra darbas ir jis žmogų puošia, o gautas atsakymas bent jau priverčia skaityti.
Galiausiai, tokių, su kuriais dėl daiktinių įrodymų reikėjo susirašinėti, visada buvo mažuma.
Aišku, kvaila tikėti, kaip taip elgsis dideliais politikais save laikantieji, juoba su rašytojais, kurie tūnant opozicijoje buvo palankūs ir iš kurių palankumo tikimasi ir valdžioje būnant. Bet spėju, kad daug samprotaujant gyvai nesu(si)pratimų,kai neatpažįsti savo minčių, pasitaikys. Ypač su tais klausėjais, kurių užduodami klausimai kartais primena šiurpius vaikiško juodojo humoro „bajerius“, kai vaikai vienas kito klausinėja: „o kas tau būtų geriau, ar kad mama numirtų, ar kad tavo katytę per mėsmalę sumaltų?“..
Visgi, visa tai tik gėlelės - labiausiai žiauna atvipo nuo Seimo vadovo komentarų „Radijo Svoboda“. Ke? Ke?? Ke??? Jeigu Algis Ramanauskas šįmet vėl imsis nominacijų, tai šitie komentarai galėtų pretenduoti į daugumą vienu metu, nors dar tik metų pradžia. Tegul mane kas nori rašo į kokią nori duobę, nes, kokia ji bebūtų, ji vargiai dvoks labiau, negu toji, kurios kvapelį ši, matyt, „santykių perkrovą“ iliustruojanti žodžių „krūva“ privertė (spėju, ne mane vieną) pajusti.
Ingrida ŠIMONYTĖ
