Po Telšių dailės technikumo (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) dėstytojo Petro Liukpetrio (1928-2007) mirties, pelenus išbarsčius prie Baltijos jūros, jo buvę mokiniai jautė pareigą pristatyti stebuklingai išlikusią menininko kūrybą visuomenei.
Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ
P. Liukpetrio paminėjimas, parodos atidarymas šiandien 17 val. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“. Paroda jau veikia ir veiks iki šeštadienio. O juk galėjo apskritai jos nebūti...
Beveik išmesta kūryba
Menininkui mirus, prie kaimynystėje stovinčių konteinerių ir juose per laimingą atsitiktinumą buvo rasti jo kūriniai, dokumentai bei užrašai. Taip tarsi pasikartojo Niujorke mirusio A.Veščiūno kūrinių, atsidūrusių viešbučio šiukšlių konteineriuose, likimas. Tačiau A.Veščiūno kūriniai nebuvo išgelbėti, nes niekam nerūpėjo mirusio vienišo žmogaus meninis palikimas, nes niekas nesuprato viso to vertės.
Nesuprato P. Liukpetrio kūrybos vertės ir žmonės, išmetę jo kūrinius Telšiuose, bet viskas baigėsi ne taip tragiškai. Darbai buvo išgelbėti, išdžiovinti ir palikti „tolesniam gyvenimui“.
Mokytojo įtaka
P. Liukpetris – dailininkas monumentalistas, baigęs vitražo studijas, visą savo gyvenimą paskyrė pedagoginei veiklai. Ilgus metus, atsisakęs meninių ambicijų, atsisakęs rengti parodas, kantriai mokė Telšių dailės technikumo studentus piešimo bei tapybos pagrindų.
Daug dabar žinomų dailininkų, juvelyrų laiko menininką mokytoju, kuris turėjo didelę įtaką estetinių nuostatų susiformavimui. (Tapytojas Vincas Kisarauskas taip pat buvo P. Liukpetrio mokinys.)
Būdamas asketiško būdo, P. Liukpetris kreipė dėmesį tik į jaunųjų menininkų lavinimą dailės, literatūros, muzikos srityje. Dalijosi pedagogas savo išmintimi ne tik per paskaitas, bet siekė, kad mokiniai plėstų savo akiratį ir savarankiškai, švietė jaunuosius menininkus, dalydamasis su jais savo bibliotekos albumais, kuriuos aistringai rinko, net prašydamas buvusių mokinių nupirkti ir parvežti iš Talino, kitų miestų.
Tapė „į stalčių“
Nesusikrovęs žemiškų turtų, gyvenęs bute, kur buvo tik stalas, lova, senas pianinas ir aibė knygų lentynų, išeidamas paliko tik nemenką pluoštą piešinių bei akvarelių, kurių nematė reikalo nei datuoti, nei pasirašyti ar sugalvoti pavadinimų.
P. Liukpetris, kasdien valandų valandas piešęs bei tapęs, niekada nesiekė rengti parodų, net pykteldavo, kai kas nors iš kolegų, esamų ar buvusių mokinių apie tai užsiimdavo. Visa menininko kūryba – persmelkta modernistinio meno tradicijų studijomis. Jo darbuose, net sukurtuose sovietiniu laikotarpiu, ryškėja siekis kurti neideologizuotą, „grynąjį meną“, ieškoti įkvėpimo kubistinėse, konstruktyvistinėse, futuristinėse, siurrealiose formos transformacijose. Didelę dalį menininko kūrybos sudaro moters kūno studijos, begalinės transformacijos, interpretacijos, kurių diapazonas buvo toks platus, kad nuo idealizavimo buvo einama net link demonizavimo. P. Liukpetrio kūrybos bruožus stilistiškai būtų galima sieti ir su XX a. pirmos pusės Vytauto Kairiūkščio, Vlado Drėmos darbais.
P. Liukpetrio mokinių prisiminimai
Savo išvaizda, elgesiu, kalba jaunam, meną studijuoti pasirinkusiam žmogui jis visiškai atitiko menininko įvaizdį. Arogantiškas, kandus, paslaptingas... tokius įsivaizdavau buvus Dega, Rafaelį...
Jo duoti piešimo ir tapybos pagrindai, neformalus požiūris į meną ir į pasaulį pasitarnavo stiprybės ir pasitikėjimo šaltiniu tiems, kurie ryžosi nerti į šitą užburiantį gaivalą – meną...
Taupus žodžių, bet jo frazės būdavo ypač taiklios. Jei kas bandydavo sugriauti jo paskaitos rimtį – sulaukdavo geliančios pastabos, tokios, kad nebūdavo kur akių dėti. O, manau, bausdavo jis ne už tai, kad ardai paskaitos rimtį, o už tai, kad drįsti būti nesąžiningas su menu...
Liukpetris pildydamas žurnalą ir rašydamas pažymius visada naudojo tik tušinuko šerdelę, kuri visada jau būdavo uždžiūvusi ir ilgai reikėdavo ją maigyti, kol pradės rašyti, vis galvodavom – ar čia iš šykštumo, ar tyčia, norėdamas pabrėžti, kad šiuo momentu tai tik mūsų įžanginis meno studijų etapas, viskas, kas rimta, – tik priešaky...
