Paskutinioji Naujojo Baltijos šokio 09 diena pernelyg nevargino – buvo parodyti du kūriniai, tačiau visą savaitę eikvota žiūrovinė energija jau buvo priartėjusi prie išsikrovimo ribos.
„Companie Revolution“ parodytas „Miesto baletas“ gali būti viena priemonių energetiniam balansui atstatyti – iš keturių dalių sudėliotas reginys pulsavo aktyvia fizine energija ir aktyviu judesiu.
Praėjusių metų „Naujojo Baltijos šokio“ favoritas choreografas Anthony Egea ir jo trupė pristatė sudėtingesnės struktūros darbus, neapsiribodamas pernai matytais „Soli“ monologais. Keturi skirtingi „Miesto baleto“ fragmentai sukurti, remiantis skirtinga muzika ir skirtingais plastiniais elementais – jungiant treniruoto kūno, įgūdžių ir nuolatinio darbo reikalaujančius hiphopo judesius ir laisvai stilizuojamus baleto bei modernaus šokio elementus. Monologas pagal Antonio Vivaldi muziką demonstravo plastišką, muzikalų kūną, paskleidžiantį savo energiją asketiškoje erdvėje tiksliai ir apskaičiuotai, su raudono sijono pagalba sukuriantį kiek egzotišką atmosferą, kurioje nėra vietos artistinėms emocijoms – tik santūriam, ramiam susikaupimui.
Maurice‘o Ravelio „Bolero“ sudomino šokio darna, judesių ir kūno disciplina, kuri pirmojoje epizodo dalyje kiek priminė sinchroninio plaukiojimo pasirodymą, bet energetinė įtaiga buvo auginama nuosekliai, argumentuotai „keliant“ šokėjus nuo žemės kartu su intensyvėjančia muzikinių temų įtampa. Tiesa, kaistančią „Bolero“ (nors šis pavadinimas spektaklyje nenaudojamas) atmosferą vis praskaidrindavo netoliese krykštavęs ir garsiai gugavęs kūdikis, kurį atsinešę tėvai veikiausiai „Naująjį Baltijos šokį“ supainiojo su netrukus prasidėsiančiu festivaliu „Dansema“.
Šiam epizodui, kaip, beje ir kitiems spektakliams, rodytiems Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje, trukdė pavėlavę žiūrovai, varstantys salės duris ir iškart sunaikinantys vientiso apšvietimo reikalaujančią spektaklių nuotaiką – tai erzina ne mažiau, nei neišjungti mobilieji telefonai.
Įdomus, gal kiek per ilgas, pasirodė trio iš fantastiškai susipynusių kūnų, kurių ekspresyvus judėjimas sukūrė ne vieną patrauklią kompoziciją, o paskutinysis, masiškiausias, epizodas išsiskyrė sudėtingomis hiphopo kombinacijomis, suderintomis su duetiniais pakėlimais. Artistų šėlsmas persirito per rampą ir pasklido žiūrovų salėje, kuri spektakliui pasibaigus ilgokai plojo atsistojusi.
Visiškai kitoks buvo paskutinysis šiųmečio festivalio spektaklis – ši garbė teko trupei „Cie Illico“ ir choreografui Thomasui Lebrun, sukūrusiam „Nustėrusį žvaigždyną“ – tris lakoniškus monologus, kuriuos temiškai sieja žvaigždės ir švytėjimo motyvais, o plastiškai – asketiška, taupi choreografija, minimali vaizdų partitūra: šokama tuščioje salėje, be užkulisių ir kitų pagalbinių elementų, ant pilkų grindų, kuriomis lėtai slenka viršutinio apšvietimo metami kūnų šešėliai. Apšvietimas – itin reikšminga šio spektaklio dalis, sukurianti plastinę intrigą, kuriai choreografinės įtaigos nepakanka. Gyvesnis, išoriškai raiškesnis – vyriškasis monologas, atliekamas pagal valso melodiją; moteriškieji – „Gwiazda“ ir „Laikas švytėti“ – lėti, formuojami iš smulkių, vos pastebimų judesių, kurių estetinis poveikis reikalauja skaidrios, įspūdžiais nenuvargintos sielos, kurių principinė monotonija ir lėtumas neleidžia susitapatinti su kūrėjų sumanymais. Paskutiniojo epizodo pabaiga būtent apšvietimo dėka sukūrė jautrų muzikos, choreografijos ir atlikimo ryšį, paskleidė kažkokią tik jausmais pagaunamą nehiperbolizuotą minorinę nuotaiką, kurią savyje visada malonu atrasti.
Tryliktasis Naujojo Baltijos šokio festivalis pasibaigė – sunkmetis tikriausiai koregavo jo programą, nes joje mažiau buvo juntamas šio regiono šiuolaikinio šokio kontekstas, stigo ryškesnių įspūdžių, kaip įprasta – ir aktyvesnės, šviežesnės, įvairesnės refleksijos, kurios skatinimas galėtų tapti kad ir būsimojo festivalio „off“ programos dalis.
