Ši paroda vieningam darbui suvedė du tarptautinius škotų menininkus David‘ą Blyth‘ą ir Su Grierson.
Abu menininkai yra kilę iš Šiaurės Rytų Škotijos, todėl tiek asmeninis, tiek kūrybinis kiekvieno jų gyvenimas turi stiprų ryšį su kaimu. Tai pirmoji bendra abiejų menininkų paroda ir taip pat pirmoji Blyth‘o paroda Lietuvoje, Grierson meniniai ryšiai su Lietuva yra kur kas senesni nei jos kolegos. Jų darbai susiję su kultūriškai specifiniu požiūriu į buitį ir kaimą. Grierson (40 metų pragyvenusiai šeimos fermoje Pertšyre) ir Blyth‘o (su jauna šeima gyvenančio kotedže, avių fermoje) darbui didžiausią įtaką daro kaimiško gyvenimo realijos.
Blyth‘as tyrinėja šeimyninio gyvenimo ir dauginimosi temas, piešdamas subtilias ėriavimosi sezono ir jo paties vaikų gimimo paraleles. Jo nepaprastai meistriškų, šilkografijos būdu atspaustų darbų, iš pirmo žvilgsnio glostančių parodos lankytojo akį raminančiais, idiliškais kaimo vaizdeliais, tikroji tema yra užslėpta - tai kastracija, mirtis, genetinė mutacija. Šis kaimiškumo ir brutalumo sugretinimas parodos lankytojui nėra iš karto pastebimas, kūrinių spalvos - itin švelnios, o ornamentai - itin subtilūs, tačiau turinčiam gyvenimo fermoje patirties, šie kaimo paradoksai tikrai bus matomi. Šeimyninis gyvenimas ir mirtis čia yra glaudžiai susipynę.
Šiais klausimais Grierson yra mažiau šokiruojanti, tačiau ji gretina, kaip pati apibūdina, pasitenkinimą kasdienybe ir kaimo problemas. Jos darbai, kitaip nei Blyth‘o, besistengiančio sukurti suvienytą tapybinę erdvę, yra nesulyginamų, bet pažįstamų elementų koliažai. Grierson taip pat domina šeimyninio gyvenimo tematika, tačiau jos filmai ir skaitmeniniai vaizdai kasdienius simbolius ir daiktus iškelia iš namų erdvės ir sugretina juos kartais nedarniai, dažnai netgi stebinančiai, su natūraliu pasauliu. Repatriacija - tai kažko grąžinimas ten, iš kur tai atėjo, taigi čia Grierson repatrijuoja buitį, gražindama ją atgal į gamtą. Tokiu būdu ji verčia žiūrovą susidurti su tuo, kas yra įprasta ir permąstyti tai, į ką mūsų kasdienybėje dažnai žiūrima pro pirštus.
Ornamentas yra esminis elementas abiejų menininkų darbuose. Abu jie naudoja ornamentus ir abstrakcijas, paimtus iš gamtos ir dekoratyviųjų menų, kertančias ribą tarp vaizduojamųjų menų ir dizaino. Grierson darbai turi ryšį su ornamentu ir spalva, jos patirtimi su natūraliais dažais ir verpimu, taip pat jos darbuose atsispindi domėjimasis tekstile. Į šią ornamento ir spalvos trauką konceptualiajame Dailės magistro darbe, kurio ji ėmėsi, buvo žiūrima smerktinai, tačiau tai visada buvo jos darbo dalis. Blyth‘as spalvose ir ornamentuose save apibūdina kaip reliatyvų pradedantįjį. Jis specializavosi kaip tapytojas, daugiau susitelkiantis ties spalvos pašalinimu, jo darbuose vyravo prislopinti atspalviai. Visai neseniai jis buvo įkvėptas dailininko David‘o Bachelor‘o knygos „Chromofobija“, kuri nagrinėja modernistų pastangas sumažinti spalvas kultūroje. To manifestas yra Blyth‘o jausmingas spalvos tyrinėjimas.
Abu menininkai naudoja jiems pažystamus ornamentus, turinčius specifinę, asmeninę arba istorinę reikšmę. Grierson naudoja ornamentus, rastus namuose, pvz.: gėlėtų užuolaidų raštas, keraminė židinio detalė - tai buitiniai ornamentai, kurių pilna visur, tačiau jie taip ir lieka nepastebėti, menininkė tarsi permodeliuoja tai, kas yra įprasta, kasdieniška. Blyth‘as taip pat naudoja buitinius, baldų tekstilės ornamentus, pasiskolintus iš senų šeimos fotografijų ir netgi savo velionės močiutės daiktų. Jų paroda tyrinėja, kaip spalva ir ornamentika gali nuslėpti turinį ir nustelbti išorę.
Ornamentas yra tvarkos dizaine ir gamtoje įkūnijimas, o jo žavesio dalis yra pakartojimas ir tikrumas, tačiau taip pat jis gali būti ir slogus, ir įkyrus, ir neramus. Blyth‘o darbuose ornamentas yra naudojamas atitraukti dėmesiui ir užmaskuoti – erkės tampa abstrakčiomis žvaigždutėmis, į kurias žiūrėti yra stebėtinai malonu. Kastracijos žiedai taip pat yra neatpažįstami, naudojami kaip avelių uodegėlės, pasikartojančios švelniais minkštų žaisliukų pavidalais, jie atrodo mieli, švelnūs ir visai negrėsmingi. Grierson mato ornamentą kaip priemonę tvarkai iš chaoso sukurti, bet skaitmeniniu būdu sujungiant nesulyginamus vizualius elementus, ji meta iššūkį paprastumo ir stabilumo sąvokai, grąžindama betvarkę atgal į realybę.
Abu menininkai rado bendrą kalbą šioje pirmojoje sujungtoje jų darbų parodoje, per bendrus ryšius su vieta ir užuomina į namų ir kaimo erdvę, individualų spalvos ir ornamento panaudojimą. Galiausiai Blyth‘as mato savo darbus integruotus į namų erdvę, o ne eksponuojamus galerijoje. O Grierson atrodo, kad ji daro atvirkščiai nei jos kolega, ji tarsi išvaduoja namų simbolius iš namų, paleidžia juos į platesnį, natūralų pasaulį.
Andrea Peach, menotyrininkė
Parodos atidarymas 2009 m. rugsėjo 3 d. (ketvirtadienį), 17 val.
