Pons Urvini, mon ir laba patink ,,Andrejs Rubliovs" ir kap Jūs sakuot, kvuonktelieję žmuones, tik nesutinku, kad Rusija (ar rusa siel) yr klaiki. Ana yr gražia kvuonkteliejus. Induomu, kap susigūžt vakariečia, išvydę tuokią nepaslaptingą lietuvia siela - ypač daba, pažūrieję ne apie cepelinų miegieją Hanibalą.

Galėčiau šį kartą nudžiuginti poną Stepoką, prisipažindamas, kad juodai baltas "Andrej Rubliov" man vis dėlto paliko DIDESNĮ įspūdį, negu labai spalvotas "Kostroma". Bet čia tik šiaip prisiminiau. Manau, kad "Kostromos" kūrėjai ir nepretendavo į tarkovskius, tiesiog padarė gražų filmą. Su tikrai didele meile savo klaikiai šaliai.
Kad Tu nelabai sugebėjai sekti tekstą, nė kiek nesistebiu, nes ne ruso ausiai ten viską pagaut ir suprast tikrai nėra lengva. Juo labiau, kad ir įgarsinta labai kontrastingai- ne žiūrėjimui per TV.
Yra toks rusiškas neišverčiamas žodis "jurodivyj". Visą filmą jis man "skambėjo": ir ta panelė, ir senis, ir kavalierius su akordeonu... Ir pats filmas aplamai: "jurodivyje". Kvanktelėjimo žavesys. Kvanktelėjimo žavesys pas rusus kitoks, negu pas italus arba pas gruzinus. Žaismingumo jame nelabai rasi, bet užtai su kaupu ekspresijos. Patiems rusams tai yra neginčijamai gražu, jie sugeba tame matyti savo sielos gelmes, senovinę tautos išmintį ir dar bala žino ką. Russkaja duša. Terminas, prieš kurį vakariečiai pagarbiai užsičiaupia. Arba susigūžia, patyliukais džiaugdamiesi, kad ta Rusija nuo jų toli.
Man patiko tas filmas. Nežinau, ar daug jame galima būtų atkapstyt reikšmių ir prasmių, IEŠKANT. Gal daug, o gal ir nelabai. Neieškojau, nesistengiau, todėl tikiu, kad jų gali ir būti. Galima spėti, kad filmas apie pačią Rusiją, jos klaikokai žavų charakterį. O galima nieko neieškot, o tiesiog pasižavėt vaizdais. Nors kartais tų Joninių ir tų prožektoriais nušviestų naktinių pievų atrodydavo jau lyg ir daugoka. ...

O toji "Kostroma" iš tiesų su užburiančiais vaizdais. Net pagaudavau save, kad visiškai nebesiklausau kalbos, nes vaizdas, grožis, simboliai, jų sukelti virpesiai okupuodavo visą dėmesį. Liko jausmas lyg vėl kaip vaikystėje su šiurpuliukais ir dėl to dar didesniu smalsumu būčiau skaičiusi pasakų rinkinį "Nė velnio nebijau" :)

Ponas Stepokas kaskart vis piktesnis... Ką tai galėtų reikšti? Spėju is dviejų kartų, kad dabar jis ,,Berlinalėje". Gutten Nacht, Herr Strolia...

Dar galima būtų paminėti, kad mačiau reklamuojant per LTV2 kanalą, jog ten rodomame seriale "Žaviosios kino žvaigždės" kitą savaitę bus dokumentinis filmas apie Žerarą Filipą (arba Gérard Philipe, juk p. Stepokas visada tiksliai nurodo originalią rašybą). Tik anonsas, skelbiantis, kad Žeraras Filipas buvo ne idealas, o žmogus, smarkiai neramina, kad ir šiuo atveju pasitvirtins p. Stepoko nuogąstavimai, išsakyti belaukiant filmuko apie Sandrine Bonnair - kad bus daugiau plepalų apie asmeninį gyvenimą, o ne apie kūrybą. Tikrai įsižeidžiau, kai ponia Sandrine taip smulkmeniškai apie save išsipasakodama pareiškė, jog filmavimasis Prahoje buvo siaubingas, miestas - šlykštus, nes ji, matote, ten neatrado sau tinkamo maisto, todėl valgė vien duoną su sviestu ir todėl priaugo 10 kg.