Jeigu jau Gwyneth Patrow - "neisrenginetinas pagalys", ka jau tada kalbeti apie vargse Dapkunaite "Kare" -- vaizdelis studentams patologams?

Vakar Urvinis kažką urgztelėjo dėl Cuarono, tai šiandien ir pasižiūrėjau, nors iki šiol maniau (ir turbūt teisingai), kad po Charleso Dickenso ir Davido Leano šioje srityje lavinti estetinio skonio nebemirtinai būtina, yra kitų, neplėštų dirvonų. Ir regisi man dabar, kad senjoro A. Cuarono „Didieji lūkesčiai“ – tai „ištaiginga reklaminė ekstravagancija“ (kaip kadaise rašė ponas Stepokas ne apie šitą filmą) su dviem skirtingai apdujusiomis nendznomis baltomis galvomis ir dar su vaikiu atsiknojusiu lyg ir iš meilės žandikauliu. Deja, Dickensas yra Dickensas, Anglija yra Anglija, Viktorijos laikai yra Viktorijos laikai, o holivudinė Amerika yra holivudinė Amerika, ir jie niekada nesusitiks po šimto metų. Melodramoje lyg ir turėtų būti marios hipertrofuotų jausmų, bet šitoje nėr jokių, nors rėk. Yra tik šakalys Gwyneth Paltrow (ir kam ją išrenginėti?) ir medinis Ethanas Hawke‘as vaizdelių fone (ypač sukrečia perkrikštyti klišinės senmergės rūmai „Prarastasis rojus“, kuriuose voratinkliai pakeisti žolynais, matyt, pastarieji tapybiškiau atrodo: kiek žalios spalvos niuansų). Žiūrėjau iki pergalingos pabaigos, nes galvojau apie „Taip pat ir tavo mamą“. Pabaiga užkniso galutinai.

SS tiksliai ivardino tai, kas mane taip neramino ziurint Harpastum KP metu.Tarsi ir kabina tave, tarsi ir gyveni ten, tais laikais, bet tos siulaikines shukuosenos ir pernelyg aiskiai parodomas butent siulaikinis achmatovos herojes gashlumo stilius, sugrazindavo i dabarti ir ispleshdavo ish viso filmo svarbius epizodus.

Apie "Chotabyčių" galima būtų pridėti suviliojimui - jei apskritai kas susivilios - tai, kad jame pagrindinį to Volodios ibn vaidmenį sukūrė puikus mūsų scenos aktorius Marius Jampolskis.

Nu aš tai žūriesiu filmą ,,Deina be meksikiečia". Laba induomu - yr deina be automuobilia, deina be komputeria...

Nors pritariu ponui Stepokui, kad filmas "Mano geriausias draugas" tikrai idiotiškas, tačiau paremsiu Emos teiginį, kad Rupertas Everetas "Tykiajame Done" buvo geriausias iš tame aplamai nelabai vykusiame kūrinyje pasirodžiusių aktorių. Nors gal esu per daug nusiteikusi prieš Natalją Andreičenko, taigi ir nepakankamai objektyvi. Bet manau, kad į meną galima žiūrėti tik subjektyviai, nes kitaip jis ne menas.
Panašiai gaunasi su Čiulpan Chamatova, tik gal pirmiau pradėsiu nuo "Meistro ir Margaritos".
Nesvarbu, kas ir kaip besukurtų šio daugiasluoksnio romano ekranizaciją, visada pirmas šio romano skaitytojų klausimas būna: "o kas vaidina Margaritą?". Ir Bortko seriale , ir iš nebūties išnėrusiame Igorio Karos filme Margaritos vaidmuo įvardijamas kaip nesėkmė, nusivylimas. Ne tai, ne taip - šnabžda skaitytojai, nes Bulgakovas Margaritą padarė meilės simboliu, kai meilė tokia karšta, jog moteris dėl mylimojo virsta ragana. Jau sugebančios permatyti skaitytojo akys mato idealią moterį ir nekreipia dėmesio į tai, kad romane ta moteris išdarinėja tokius dalykus, dėl ko bet koks atsitiktinis praeivis pašiurptų ir pasibjaurėtų. Tas neatitikimas ypač išryškėja kine, nes čia žiūrovas priverstas pamatyti Margaritą iš šalies, o apie jos mintis, jauseną jis gali spėti tik iš jos elgesio. Dėl to prieštaravimo žiūrovo akyse moteris-idealas išgaruoja ir lieka tik patelė "čia ir dabar".
Man atrodo, kad Čiulpan Chamatovai teko tokia pat dalia. Nors ir nemačiau daug jos vaidmenų. Atkreipiau dėmesį, kad kritikai ir žiūrovai jai prikaišiojo, jog Laros vaidmenyje filme "Daktaras Živago" ji netiko, nes Pasternakui Lara buvo meilės Rusijai vaizdinys, o Chamatova nenuėjo toliau nuo savo kekšiškųjų bendraamžių vaidmenų. Pasternakas iš tiesų rašė apie tyrą ir nekaltą Larą, nors tame jo romane ji blaškėsi ir gyvenimo purve, ir tarp savo klaidingų pasirinkimų. Prieštaravimas.
Pati Chamatova turi savyje tą neatikimą: liūdnos bejėgės mergaitės išvaizdą ir agresyvios moters techniką. Kai kuriuos žiūrovus toks prieštaravimas patraukia, žavi. O kai kuriuos nuvilia, atima vaizdinius.
Gal ir per paprastai viską susakiau, bet niuansus gerai nušviečia tik profesionalai, o aš pasakoju tik tai, ką intuityviai jaučiu.
O "Garpastum" (taip buvo parašyta šio filmo titruose) iš tiesų super-pedantiškas. Jame įkomponuotos ne tik smulkiausios vaizdo detalės, bet ir garsai - be jų filmas būtų kitas.

Sutinku, kad dabar per mažai repertuare realistinių filmų apie žmogų, tokių kaip paminėtojo prancūzo Erico Rohmero. Per lenkų TV teko matyti jo filmus ,Mano naktis su Mod', ,Klaros kelis' ir kt. Tikrai, po dabartinės sintetikos tai būtų tikra atgaiva sielai. Tik niekaip nesuprantu, kodėl gerb. Stepokui taip nepatinka Rupertas Everettas (beje, kaip ir Čiulpan Chamatovos nugarytė) - ,Tykiajame Done' jo Griša Melechovas vietomis labai įtikinamas.

Žinoma, kad po tokios gražios Stepoko apžvalgos ranka nekyla ką nors primyviai pamemlenti. Ir visgi išdrįsiu trupučiuką papeckioti, bet tik iš džiaugsmo, kad S.S. pasirodė.
Aš dėl Čiulpan Chamatovos turiu savo atskirą prielaidą dėl to, kodėl ji iššaukia tokią prieštaringą žiūrovų reakciją, bet pirmiau pažiūrėsiu tą Germano Jr. filmą.
Dar būtinai žiūrėsiu tą Marselio Karne filmą, nes Arletė nuotraukoje tikrai atrodo įspūdingai. Ta pačia proga, kalbant apie senuosius filmus, galima paminėti Eizenšteino "Šarvuotį "Potiomkiną"", kurį matau pažymėtą TV programoje kanale "NTVplius.Naše kino" pirmadienį, 16 val. Suprantama, Stepokas jį matė turbūt kokį dešimt kartų, nes tas filmas vis vardinamas prie geriausių šimtmečio filmų, tačiau jaunesni žiūrovai, jei nėjo specialiai žiūrėt į kokią Ozo kino salę, tai kažin , ar matė.

Mirtina tyla todėl, kad šios savaitės apžvalgą perskaitėme labai pagarbiai. Daug rimtos informacijos. "Ekspertai" sumišę, savo trigrašio negali kaišiot, nes jaučia, kad apsijuoktų. Urviniui būtų lengviau, nes jam nereikia būt protingu. Bet irgi. Galima kartais dėkingai patylėt.
Negi verta laužyt savo buką ietį dėl Cuarono matymo skirtumėlių. ...
Va, kai pabaigsiu žiūrėti paveiksliukišką Riazanovo "Anderseną", gal tada pasijusiu tvirčiau. :)
O kol kas dėkingai patylėsime.
Patyliukais sau džiaugdamiesi, kad, atrodo, priklausomybė po truputį darosi abipusiška. Tai yra teisinga, taip ir turi būt. :)

Kokia mirtina tyla... Ar nebūsiu kaltas, anąsyk netyčia (ir netaktiškai) prasitaręs apie savas bėdas. Taigi jos buvo ne vakar, tik rezonuoja bjauriai. O tiesiogiai bendrauti su jumis, net didžiausiais pikčiurnomis, -- toks malonumas...