Mirtis ateina į gyvybę skambančią
kaip batas be kojos, kaip rūbas be žmogaus,
ateina, pabeldžia žiedu be akmens, be piršto,
ateina ir šaukia be lūpų, be liežuvio, be gerklės.
tačiau jos žingsniai aidi,
ir ošia jos rūbai, tylūs kaip medis.

Aš nežinau, aš mažai patyręs, aš nedaug matau,
bet manau, jos giesmė drėgnų žibuoklių spalvos,
žibuoklių, prie žemės pripratusių,
nes mirties veidas žalias,
nes mirties žvilgsnis žalias
ir drėgnas tarsi žibuoklės lapas
ir niūrus tarsi beviltiškos žiemos spalva.

PABLO NERUDA

Skambinau jam dėl dviejų pavardžių, kai verčiau vieną romaną. Buvau girdėjusi bjaurių anekdotų apie nepakenčiamą būdą. Nesąmonė. Pono Sauliaus pagarba ir atlaidumas pašnekovui neįtikėtini, erudicija ne šio pasaulio ar bent ne šių laikų. Buvo. Koks baisus žodis. BUVO.

Televizorių galima išmest, vis tiek nebežinosiu, ką žiūrėti. Ak, pone Stepokai, pone Stepokai, lemá sabachtáni?

aš irgi jau kurį laiką rašiau komentarus nepasirašius... esu iš velionio portreto bučiuotojų būrelio... na, portretų dabar kurį laiką bus... tik Jo nebus, gero, išmintingo, subtilaus, profesionalaus, nepalenkiamo, kandaus, aikštingo, įžeidaus, auksinės širdies ir geležinio... mūsų vienintelio kino kritiko, verto šito vardo... o kai ateis penktadienis... Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie...
NEBEBIJAU MIRTIES

Labai liudziu. Esu isvykus, o del to liudesys dar didesnis. Ir amzina sviesa jam tikrai svies.

Nebėr mūsų Stepoko... Užtat dabar smarkiai ir daug dirbsiu, o filmus žiūrėsiu tik pripažintą klasiką, nes nebereikės rašyti komentarų. Negi įmanoma po pono Sauliaus straipsnių skaityti kokį nors kitą Lietuvos "kino kritiką"?

Tik dabar supratau, kokia laimė buvo penktadieniais skaityti Jo tekstus ir nepasirašant rašyti komentarus, į kuriuos kartais net atsakydavo... nebėra daugiau laiko

Per vėlai ėmiau naudotis galimybe rašyti komentarus ponui Stepokui. O pasiūlymas dėl pokalbių grupelės vertas dėmesio. Ką mano ponas Urvinis?

Gerus trisdešimt metų Jo straipsniai formavo mano ir tikriausiai visos mūsų kartos, kaip ir vėlesnių kartų, skonį. Skaitinėjau mūsų komentarus, ankstesnius, kolegos našlaičiai, ir graužiaus, kad nesugebėjau parašyt protingesnių, o kurie sugebėjo, nebūtinai parašydavo, nors Jis ne kartą prašė... gal tikrai metamės į kokią pokalbių grupelę? Arba dedamės prie Urvinio čia kažkada reklamuoto idant.vhost, jei Urvinis-Fanta sutiks? Darom ką nors, nes šuniu staugti norisi...

gal ir laimingas žmogus, dirbdamas mėgstamą darbą numirė, tačiau vis tiek sunku