Kaip vaiduokliai
mes einame per sapnų sapnus
per septynspalvės šviesos sienas
mes grimztame –

Kol pagaliau bespalviai, nebylūs
kaip mirties elementas
liekam amžinybės krištoliniam ryke
numetę paslapčių tamsius sparnus...

NELLY SACHS

štai prisiruošiau pamatyt "Gabrielę", dvelkiančią lediniu nemeilės šalčiu kaip tie melsvai nufilmuoti nespalvoti gabalai. Vadovaujuosi senomis rekomendacijomis kiek įmanoma... gal amžinatilsis mato mus tose sferose, kur vis dėlto kažkas daugiau turėtų atsiverti negu šioje ašarų pakalnėje

seną SS "Septynių samurajų" recenziją. Filmą sekmadienio naktį, 1.55, rodys TVP1, kaip pranešė Urvinis.

TRAGIŠKOJI SEPTYNIUKĖ

Nė nesapnavau, kad kada nors teks pristatinėti publikai Akiros Kurosavos „Septynis samurajus“. Paradoksai: kadaise žiūrėjome 1960 metais sukurtą amerikinę šio filmo versiją „Šaunioji septyniukė“, išaugo kartos, nemačiusios net ir šios juostos, o tik dabar ekranuose pasirodo 1954 metų originalas. Ką gi, geriau vėliau negu...
Dž. Stardžeso vesterne bedarbiai kaubojai gynė nuo banditų vargano meksikiečių kaimelio gyventojus. Čia, A. Kurosavos filme, kaimiečius lygiai taip pat gina bedarbiai samurajai. Šio sakinio visai pakanka siužetui apibūdinti. O baigdamas paraleles tarp abiejų kūrinių, pagailėsiu, kad jų negalima pažiūrėti greta. Tai būtų be galo akivaizdi pamoka: kuo skiriasi solidus amatas (Dž. Stardžesas) nuo tikro meninio polėkio (A. Kurosava).
Kaip ir kiekvienas tikras filmas, „Septyni samurajai“ turtingi prasmių ir traktuočių. Galima jį suvokti tiesiog kaip nuotykių filmą; tą skatina dinamika, paslaptys, ekrano nepaliekantis aklos grėsmės pojūtis, įtemptas lemiamo mūšio laukimas ir nežinojimas, kuo jis baigsis. Galima žiūrėti į Kurosavos juostą kaip į istorinę, semtis žinių apie XVI amžiaus Japonijos konfliktus bei papročius, apie feodalizmo saulėlydį, apie patį samurajaus fenomeną, jo griežtą etiką, glaudžiai susietą su budizmu. Pagaliau galima traktuoti „Septynis samurajus“ ir kaip universalią tragišką parabolę: karys visada pralaimi, net tada, kai jis laimėjo.
Žiūrėdami į filmą šiuo aspektu, pastebėsime, kad tragizmo, lemties žymė prisilytėjo kone prie visų pagrindinių personažų kaktų. Kartais tai įsisąmonintas, stoiškas tragizmas, kuris būdingas, sakykim, išmintingam samurajų vadui Kambėjui (Takasis Simura, atmintinas A. Kurosavos juostos „Gyventi!“ herojus). Kartais, atvirkščiai, kontrastuojantis su paties personažo nuotaikomis: štai Kukucijas (žodžiais nenusakomas Tosiro Mifunės vaidmuo), prie samurajų priklydęs plebėjas, vitališkas ir juokingas, tikra „linksma beždžionė“, lyg įsivaizduotų esąs amžinas. Bet ir jisai kris žūtbūtiniame mūšyje, lietus nuplaus purvą, pamažu atidengdamas kūno baltumą, ir būtent apie šį chrestomatinį kadrą Andrejus Tarkovskis pasakys, kad tai geniali, apčiuopiama mirties išraiška.
Taip, daugeliu aspektų „Septyni samurajai“ jau chrestomatinis kūrinys. Tokia mūšio scena, ekspresija neturinti sau lygių; filmavimui kliudė užtrukę lietūs, bet jaunas Kurosava pažabojo stichijas, padarė iš jų meninį komponentą – įžambios lietaus strėlės savaip sustiprina besigrumiančių kūnų, krintančių arklių, degančių trobų bei vandens malūnų fantasmagoriją. Lietūs, virpantis oras, tankioje medžių lapijoje mirgantys saulės spinduliai pripildo juostą gyvybės, verčia galvoti, kad vėlyvasis, „spalvotasis“ Kurosava evoliucionavo daugiau klasicistinio grožėjimosi kryptimi.
Deja, tai, kad „Septyni samurajai“ nespalvoti, kad ir labai turtingi juodos, baltos, pilkos spalvos pustonių, gali ir sukliudyti dabartiniam, ypač jaunam, žiūrovui deramai jį įvertinti. Kita galima kliūtis – netradicinė filmo kompozicija: mat laukiamas mūšis ištrykšta tik paskutiniajame kūrinio ketvirtadalyje, kai, atrodė, tiesiog nebėra fizinių jėgų jo daugiau laukti. Praktiškai didžiulė filmo dalis, kad ir prisodrinta nuotykių, – tik ekspozicija, o žinant šiuolaikinio žiūrovo nekantrumą... Rašau su nerimu apie šiuos dalykus, nes labai noriu tikėti „Septynių samurajų“ ilgaamžiškumu, tikėti, kad filmas nepakartos tragiško savo herojų likimo.

SAULIUS MACAITIS („Literatūra ir menas“ 1988 m. balandžio 9 d., p. 14)

Dėl to paties -"negalėjau nežiūrėti todėl, kad rekomendavo...", žiūrėjau noveles "Keturi kambariai". Taip pat komedija. Ir visai santūri. O svarbiausia, kad nemigdė - ką dauguma filmų sugeba meistriškai.

Pasižiūrėjau šįryt, anot velionio, "beprotišku laiku", rodomą brazilų "Bosa Novą". Negalėjau nežiūrėti - vis dėlto paskutinis Jo mums rekomenduotas filmas. Šmaikšti ir nevulgari komedija, net keista, kad dar būna tokių.

Kur dingo ponas Parulskis su savo pažadais? TV dar ilgai kartos daugmaž tuos pačius filmus...

atspindžio sapne
gundomai žioji žvilgios
veidrodžių durys

nieko nepadarysi, kad tos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų neįmanoma peržengti, nors kodėl, kino mene žiūrėk kaip ji peržengta

visas gyvenimas kaip sapnas, kaip šmėklų paradas, ir mes visi tuoj virsime šmėklomis, ir "mūsų gyvenimas sudarytas iš svetimų mirčių", anot Leonardo Da Vinci

SS niekada neužmiršiu, net keista, kokias mes vienas kitam padarome įtakas, kartais jos nesugrąžinamai pakeičia visą gyvenimą

Nusipirkau šiandien kaip paprastai "Savaitę su TV" ir pajutau, kad skaitinėju programas be jokio susidomėjimo, nes nieko nebežinau. Na, žiūrėsiu Bondą. Viskas. Negi su ponu Stepoku išėjo ir mano paskutinis tylus džiaugsmas - kinas?

Vor der Kaserne,
vor dem grossen Tor,
da stand eine Lanterne
und steht sie noch davor
So woll'n wir da uns wiederseh'n,
bei der Lanterne woll'n wir steh'n
:/: wie einst, Lili Marlene :/:

Uns're beiden Schatten
sah' wie einer aus
Daß wir es lieb uns hatten,
das sah man gleich daraus
Und alle Leute soll'n es seh'n,
wenn wir bei der Lanterne steh'n
:/: wie einst, Lili Marlene :/:

Schon rief der Posten,
sie blassen Zapfenstreich
Es kann drei Tage kosten
Kamrad ich komm' ja gleich
Da sagten wir auf Wiederseh'n
Wie gerne wollt' ich mit dir geh'n
:/: mit dir, Lili Marlene :/:

Deine Schritte kennt sie,
deinen zieren Gang,
alle Abend brennt sie
Doch mich vergaß sie lang
und sollte mir ein Leids gescheh'n
wer wird bei der Lanterne steh'n
:/: mit dir, Lili Marlene :/:

Aus dem stillen Raume,
aus der Erde Grund
hebt mich wie im Traume,
der verlibter Mund
Wenn sich die späten Nebel dreh'n,
werd' ich bei der Lanterne steh'n
:/: wie einst, Lili Marlene :/:

Jis buvo duotas mums kaip Dievo dovana, kurios nenusipelnėme, todėl neturim teisės skųstis, kad Dievas tą dovaną atsiėmė. Nepakeičiamų yra. Saulius.

Ar tik nebūsiu vienintelis klubininkas, dalyvavęs SS laidotuvėse? Iki pergalingos pabaigos (sorry, paskutinio grumsto). Geltonas orchidėjas teko pakeisti geltonomis rožėmis. Orchidėjoms ne sezono metas. Rožes tvykstelėjau į kapo duobę paskui Keidošiūtės chrizantemas (baltas). SS gulėjo karste toks kaip visada. Lyg miegotų. Tik pirštai pamėlę - infarkto padarinys. Kad prieširdis bet kada gali plyšti, žinojo visą laiką. Bet žaidė šachmatais su mirtimi (žr. "Septintąjį antspaudą"). Gyveno pilnakraujį gyvenimą (tipo, cigaretės). Ne daržovės. Kaip daržovė GAL dar būtų kokius metelius pratraukęs. Palaidotas greta mamos Tamaros. Šalia lentelė su skaičiumi 73 ir kažkokia cisterna. Cisterna gali ten stovėti neamžinai. Bet šiuo tarpu dauboje po ja - SS kapas. Kažkoks tipelis, rėžęs kalbą prie kapo, pasiūlė namie Sauliaus garbei uždangstyt veidrodžius. Išgert po taurelę. Ir padainuot "Lili Marlen", mėgstamą velionio dainą. Lyrics galit susirast internete. Beje, tas tipelis pacitavo ir Ginos citatą apie Altmaną.

Laimė, pašalaičiai prieš užkalant karstą buvo išvyti iš salės. Ir vis dėlto šiandien galiu pretenduoti į "Metų Raudotojo" titulą. Ir negėda nė kiek. Be-e-e...