Net ir apdovanotas aukščiausiu įvertinimu - Nacionaline kultūros ir meno premija aktorius Rolandas Kazlas vis dar nepamiršo to mažo žmogaus iš mažo Molėtų miestelio mažos Mechanizatorių gatvelės...
“Svarbiausia, koks išlieku žmogus”
- Tą dieną, kai buvo paskelbti Nacionalinių premijų laureatai, sakėte, kad esame akimirkos didvyriai. Vis dėlto premija - visam gyvenimui. O iki jos reikia įveikti netrumpą keliuką. Kokių dar gerų savybių, be kuklumo, turite?
- Sakote, kuklumas? O gal, kaip sakė vienas garsus filosofas, po dideliu kuklumu dažnai slypi didžiulis nekuklumas? Kas ten žino... Gal viskas, ką aš darau, kyla iš nepasotinamo egoizmo... Šiaip ar taip, man svarbiausia, koks aš išlieku žmogus, o tik tada - aktorius. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje buvo ir yra daug žymiai stipresnių, įtaigesnių ir profesionalesnių aktorių, tačiau tokia gamtos spalva, kintanti forma, turinti įgytas ir įgimtas savybes, yra viena. Kiekvienas iš mūsų esame skirtingi. Taip pat aš vis dar nepamiršau to mažo žmogaus iš mažo Molėtų miestelio mažos Mechanizatorių gatvelės. Esu šiek tiek laukinis, iki šiol visada pasikliaudavau intuicija, nuojauta, o ne apskaičiavimais ar kitų patarimais. Tikiuosi, tas įvertinimas nesutrukdys man dirbti ir gyventi toliau.
- Monospektaklį pagal Vlado Šimkaus eiles “Geležis ir sidabras” kai kas vadino jūsų išpažintimi. Gal tikrai šį kartą scenoje buvo ne viena iš Rolando Kazlo kaukių, o jis pats?
- Bijau, kad tą paslaptingąjį “kai ką” turėsiu nuvilti. Netikiu viešomis išpažintimis. Tai tiesiog dar vienas vaidmuo, atėjęs iš Šimkaus poezijos pasaulio. O kiekvienas spektaklis, personažas reikalauja iš kūrėjų atsidavimo, įsigilinimo, savo požiūrio. Mūsų profesija - lyg ėjimas keliu su daug kryžkelių. Tavo kelią kerta ir kitų keliai. Vienoje kryžkelėje trumpam susitinki su V.Šimkumi, kitoje - su A.Čechovu, dar kitose - su A.Strindbergu, F.Dostojevskiu, A.Kamiu... Didelė laimė, kad mano kūrybinis kelias vis susikryžiuoja su tokiais puikiais autoriais. O jei kam pasirodė, kad tas spektaklis yra mano išpažintis, čia jo nuomonė. Kaip pasakė V.Šimkus viename eilėraštyje: “Kaip nori, Petrai, taip vadink...”
- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ketina išleisti V.Šimkaus kūrybos rinktinę. Tad savo režisūriniu debiutu, ko gero, prisidėjote prie to, kad žmonės vėl skaitytų primiršto poeto eiles. Ar pamenate, kaip pats atradote V.Šimkų?
- Aš tikiuosi, kad kukli poeto siela atleis mums už tą nedidelį šurmulį. Tiesiog manau, kad tokią savitą ir puikią poeziją turėtų išgirsti, skaityti ir dabartinė karta. V.Šimkus ne tik poetas, bet ir filosofas. Iš atskirų jo poezijos eilučių galėtum sudaryti gyvenimo išminties ir aforizmų knygelę. Tokios frazės, kaip: “Greitai pavasaris, greitai ruduo...”, “Visados juk mus kas nors palieka, mes ką nors paliekame...”, “Juodam nėra pavojaus, kad pajuos...”, “Gamta kažkuo atlygins, drauge mano...” - tai tiesiog daugiau nei rimai ar jambai. Vis dėlto stebiuosi, kad pirma nedrąsi mintis apie primirštą poetą, jo kūrybą, kūrėjo vienatvę ir mažo žmogaus didelius klausimus tampa materiali. Spektaklio nebebus, o knyga bus. Matyt, ne veltui poetas rašė: “Nė vienas širdies virpesys nepražus”.
“Dar nesu išminčius”
- Esate sakęs, kad menininkui geriau kurti kuo mažiau, tada jis turės ką pasakyti. Bet pats šio patarimo lyg ir nepaisote: per trumpą laiko tarpą - V.Šimkus, A.Čechovas... Ar dabar jau vėl ilgam pradingsite?
- Kuri tada, kai turi ką pasakyti. Ir vienu, ir kitu atveju - turėjau. Tą patvirtina ir žiūrovų reakcijos, atsiliepimai. Galvoje sukasi daug temų, autorių, tačiau tikriems dalykams reikia laiko. Idėjas reikia subrandinti, užraugti, leisti fermentuotis, nes teatras - ne prekybos centras. Į parduotuves veža visokiais pagreitintais būdais užaugintus ir pagamintus produktus, o spektaklis, filmas, muzika, paveikslas turi būti su meile pradėtas, švelniai rūpestingai išnešiotas, su skausmu pagimdytas ir su atsakomybe parodytas žiūrovui. Sakoma, kad išminčius nebedaro nieko. Vadinasi, dar nesu toks.
- Beje, kalbant apie “Palatą” - ar labai klaidinga šiame jūsų spektaklyje ieškoti aliuzijų su šiandiene Lietuva?
- Ir taip, ir ne. Temų, autorių pasirinkimai, ypač tokiam laikinam reiškiniui kaip spektaklis, neturėtų būti atsitiktiniai. Kai kas nors sako: “Darom kažką”, prasideda blogis. Turi žinoti arba bent nujausti, ką nori pasakyti. Anais laikais beprotnamis buvo kalėjimo, laisvės troškimo simbolis arba anekdotų objektas. Tačiau šiandien, kai laisvė išvirto į pasileidimą ir beprotnamio masteliai išsiplėtė, kiekvienam iš mūsų svarbu nepamesti galvos, širdies, stengtis žūtbūt pasilikti sau ką nors švento, prasmingo, sustiprinančio. Tad palata šiandien gali įgyti visai kitą prasmę. Tai tarsi užuovėja, inkaras, ypatinga būsena, pamatai, miela širdžiai minčių ir fantazijos kertė. Bet ir į ją vis kas nors kėsinasi, nori atimti, dalytis, supurvinti.
“Lauksim geresnių laikų”
- Rolandai, paklausiu tiesiai šviesiai: ką manote apie šiuolaikinį meną? Tą, kurį galima pamatyti Šiuolaikinio meno centre, Neries pakrantėje, kurio buvo persmelkta Europos kultūros sostinė?
- Ir ką? Tas vamzdis visų besipiktinančiųjų dėka tapo įžymybe! Tai - pati garsiausia skulptūra Vilniuje šiuo metu. Panašiai juk buvo ir su Eifelio projektuotu bokštu. Lyginant šiuos du kūrinius, šiokią tokią pirmenybę teikčiau Eifelio bokštui, vien dėl to, kad į jį galima įlipti ir apžvelgti Prancūzijos sostinę, o vamzdžiu galima tik nutekėti...
Šiuo atveju norėčiau apginti menininkus, kurie kuria, fantazuoja, ieško. Tai, kad jie kuria, nėra blogai. Įdomesnis kitas reiškinys. Kodėl dažniausiai laimi tas projektas, kuris pats blogiausias, abejotinos vertės, kodėl konkursą laimi skulptūra, kuri pati baisiausia? Čia aš kalbu plačiąja prasme. Kaip atsitinka, kad mūsų gražusis senasis Vilnius, lyg ir nepažeidžiant nieko, iš vidaus ir iš šonų sublizga bedvasiais stiklo ir aliuminio akvariumais, vartais ir firmų tvartais?
Kas tie “genijai”, kurie nusprendžia, kokias kultūrines akcijas, datas, sostines reikia sugalvoti, ką Lietuvai reikia pirkti ir kviesti, kiek visa tai įkainoti ir kaip prisidengus “kilniomis” idėjomis tuos sumanymus realizuoti? Štai čia yra tikrasis šiuolaikinis menas!
Netikiu nei “kultūros sostinėmis”, nei pompastiškais paminėjimais ar kitokiomis fiestomis. Kuo grandioziškesnis sumanymas, kuo jis labiau reklamuojamas ir pučiamas, tuo grandioziškesnė suma bus paleista į orą. Nuo to, tiesą sakant, ir prasidėjo šie mūsų kultūriniai metai. Visi tie aukštųjų idėjų generatoriai siūlo projektus, kurių tikslas - dideli pinigai. Vilnius visada buvo kultūros sostinė, o Lietuvai žymiai daugiau nei tūkstantis metų. Nebeliko pinigų? Ką gi, kurkime be jų. Tikrai įmanoma. Tikiu kantriu, nuolatiniu, prasmingu darbu, kūryba. Nujaučiu, kad kažkas skaitydamas dabar skaniai juokiasi. Tegu. Štai tokia buvo mūsų “kultūros sostinė”. Matyt, kaltas paskutinis tūkstantmetis. Lauksime geresnių laikų.
Apie dvasios deguonį
- Rudenį Varšuvoje bėgote maratoną. Ir ne pirmą. O nuo ko paprastai bėgate gyvenime?
- Taip, tai buvo mano penktasis maratonas ir kol kas - pats greičiausias (3 val. 4 min.). Senstu, o greitis didėja, matyt, senatvėje lakstysiu kaip bimbalas... Aristotelis yra pasakęs: “Gyvenimas reikalauja judėti”. Maratonas (42 km 195 m) - didelės ištvermės ir ilgalaikio pasiruošimo reikalaujanti distancija. Supratau, kad žmogus gali įveikti didžiausius sunkumus, jei jis bus tam pasiruošęs ir tikės savimi. Pats gyvenimas yra tarsi distancija, kurią turi įveikti, o tam reikalingos kasdienės pastangos. Bėgu į gyvenimą, o ne nuo jo. Bėgu nuo tinginystės, apsileidimo, patogumų, sąstingio, visko išmanymo. Bendrauju su bėgimo mėgėjais, profesionaliais bėgikais, ėjikais ir matau, kokie tai stiprūs žmonės, kokius nežmoniškus krūvius pakelia. Kaip sunkiai siekia rezultato, kokius žygdarbius atlieka varžybose ir išlieka kuklūs, tarsi nepastebimi tarp kitų. Tačiau iš tiesų tai tikrieji valios milžinai, herojai, kovotojai. Esu mėgėjas, tačiau tie keli maratonai, kuriuos įveikiau, buvo patys sunkiausi momentai mano gyvenime. Esi tik tu, baisaus ilgio trasa, saulė ir negailestingai bėgantis laikas. Tai pragaras, skaistykla ir rojus po finišo.
- Kas šiandien jus labiausiai džiugina?
- Kad žmonės dar sugeba reaguoti, jausti, moka nuoširdžiai džiaugtis, nepiktai nusijuokti, išklausyti ir užjausti kitą. Tai paprasti, bet dideli dalykai. Juk iš esmės ir aktoriaus profesija yra reagavimas, sugebėjimas įsijausti, atsiliepti, dalintis. Džiaugiuosi, kad dar daug žmonių ateina į teatrą, skaito knygas, myli kultūrą. Tai - dvasios deguonis.
- Kokios jums bus šios šventos Kalėdos? Kokios nuotaikos užplūsta artėjant metų pabaigai?
- Kad šie metai buvo vieni sunkiausių, tačiau ir vieni sėkmingiausių mano gyvenime. Džiaugiuosi atliktais darbais, naujomis kūrybinėmis pažintimis ir, žinoma, veiklos įvertinimu. O Kalėdos - šeimos šventė. Švęsime visa šeima kartu. Atvažiuos mama, uošvė. Ko vedusiam vyrui daugiau norėti? Visiems noriu palinkėti šeimyninio jaukumo, šventiško pakylėtumo, buvimo kartu (net ir su uošve), džiaugsmo.
- Na, o jei šiandien prie jūsų prieitų toks žmogelis ir verkšlendamas paklaustų: “Ką daryti?..”, ką jam atsakytumėte?
- Jeigu taip atsitiktų, pasidomėčiau jo istorija konkrečiau, maža kuo gali būti naudingas. Kartais žmogui būna tokių akimirkų, kai reikia labai nedaug. Ir į vieną, ir į kitą pusę... Net jeigu prieitų žmogelis ir pasakytų tiesiai šviesiai: “Duokit, prašau, du litus, labai negera...”, duočiau ir nepriekaištaučiau. Jeigu jau taip atsitiko ir žmogus prašo tiek nedaug, galbūt kadaise iš jo buvo daug atimta? Gražių švenčių visiems.
Algė RAMANAUSKAITĖ
