Vakar, balandžio 1-ąją, įvyko „Kino pavasario“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ spaudos konferencija, kurioje konkurse besivaržančių filmų autoriai pristatė savo filmus, papasakojo apie kino kūrimo ypatumus jų šalyse bei pasidalino įspūdžiais apie viešnagę Vilniuje ir „Kino pavasaryje“.
O šiandien per iškilmingą festivalio uždarymo ceremoniją pagaliau paaiškės šios programos laureatai! Joje varžosi net aštuoni filmai: Corneliu Porumboiu juosta „Policija, būdvardis“, kroatų režisierių dueto Gorano Devizo ir Zvonimiro Juričiaus filmas „Juodasis būrys“, lenkų režisieriaus Xawery Žulavski „Lenkų–rusų karas“, Pelionio Esmerio „Nuo 10 iki 11“, Arono Matyassy „Prasti laikai“, Karmen Kalevo „Rytų pjesės“ bei Mareko Najbrto „Užtarėjas“. Iš jų bus išrinktas geriausias filmas bei išdalinti dar du specialieji apdovanojimai.
Pagrindiniai filmų atrankos kriterijai buvo, kad tai būtų režisieriaus pirmasis arba antrasis filmas, sukurtas vienoje iš Rytų ar Centrinės Europos šalių.
Vakarykščiame susitikime su žurnalistais dalyvavo kroatų filmo „Juodasis būrys“ režisierius Zvonimiras Juričius, rumunų komedijos „Policija, būdvardis“ prodiuserė Marcela Ursu, bulgarų dramos „Rytų pjesės“ aktorė Nikolina Jančeva, vengrų filmo „Prarasti laikai“ operatorius Mate Herbai ir lietuviško filmo „Artimos šviesos“ režisierius Ignas Miškinis.
Jauno rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu filmas „Policija, būdvardis“ visur kur pasirodo sulaukia daugybės kino kritikų ir žiūrovų simpatijų. Pasak konferencijoje dalyvavusios filmo prodiuserės Marcelos Ursu, matyt, visus labiausiai žavi istorijos pateikimas – apie rimtus dalykus pasakojama su šypsena: „Tikiesi pamatyti klasikinį filmą apie policiją, o gauni kai ką naujo, neįprasto“. Prodiuserės teigimu, humoras Rumunijoje vienas būdų išlikti, išgyventi, todėl rumunai daug juokauja, o šis filmas puikus to įrodymas.
Pasak Marcelos Ursu, filmas „Policija, būdvardis“ ne apie vaikus, vartojančius narkotikus, net ne apie kritiką painiai policijos sistemai – tai filmas apie tuos, kurie nenori pasikeisti, apie įstrigusius, sustingusius.
Prodiuserė atskleidė vieną rumunų kino sėkmės paslaptį. Jie nekuria filmų rumunams – kuria visiems. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl rumunų filmai (režisieriaus Corneliu Porumboiu taip pat) yra itin populiarūs Prancūzijoje.
Urbanistinę kelio dramą „Artimos šviesos“ sukūręs lietuvis Ignas Miškinis taip pat nekūrė nacionalinio filmo. Nepaisant to, kad režisieriaus galvoje dažnai sukasi klausimas, koks turi būti nacionalinis kinas ir, kad kurti lietuvišką filmą lietuviams yra paprasčiau nei, pavyzdžiui, lietuvišką filmą – amerikiečiams, tačiau „Artimose šviesose“ I. Miškinis sąmoningai stengėsi vengti artumo, tapatumo su kasdienybe sąsajų. Įprastas ir daugeliui pažįstamas Vilnius pateiktas taip, kad jis tapo nepanašus pats į save. Naujos erdvės, kitoks kampas. Be to, filmo herojai iš miegamųjų Vilniaus rajonų, režisieriaus teigimu, iš plastikinio pasaulio, todėl filme ir nėra sostinės vizitinės kortelės – jaukių senamiesčio gatvelių.
Konferencijoje dalyvavo ir vienas iš kroatų režisierių dueto narių, sukūrusių filmą „Juodasis būrys“ – Zvonimiras Juričius. Susitikime jis atskleidė, kad režisieriaus kėdę dalintis su kitu ambicingu kolega Goranu Devizu lengva nebuvo. Priešingai, Z. Juričius atvirai prisipažino, kad daugiau nebenorėtų to pakartoti, nes kūrybiniame procese būdavo itin sunku rasti vieną, abiems priimtiną, kompromisą. Vis tik, pasak jo, „Juodojo būrio“ filmavimo aikštelėje jo žodis būdavo paskutinis.
Goranas Devizas nedalyvavo spaudos konferencijoje, todėl paklausti jo ar šmaikštusis Z. Juričius sako tiesą galimybės nebuvo.
Susitikime su žurnalistais dalyvavusi bulgarų kino filmo „Rytų pjesės“ aktorė Nikolina Jančeva – kino debiutantė, kaip ir daugelis jos kolegų šiame filme. Paklausta apie darbą su pagrindinio vaidmens atlikėju neprofesionalu Christo Christovu, aktorė sunkiai rinko žodžius, nes Ch. Christovas, buvęs jos mylimasis ir realiame gyvenime, net nesulaukęs filmo premjeros mirė.
„Rytų pjesės“ tuo ir ypatingos, kad jos tiesiogiai susijusios su pagrindinio aktoriaus realiu gyvenimu. Filmo režisierius Karmenas Kalevas – Christovo vaikystės draugas, pastarojo įkvėptas ir sukūrė šį filmą. Netgi filmavimai vyko tikruose Christo namuose, darbovietėje, jam pažįstamose Sofijos gatvėse.
Filmo „Prarasti laikai“ operatorius Mate Herbai „Kino pavasaryje“ nebe naujokas. Pernai jo meistriškumą buvo galima įvertinti taip pat konkursinėje festivalio programoje dalyvavusiame vengriškame trileryje „Tyrėjas“.
Šiemet M. Herbei kamera – itin lyriška ir vizualiai skani. Tačiau operatorius spaudos konferencijoje kuklinosi ir teigė, kad tas grožis akims ne tik jo, bet ir filmo režisieriaus nuopelnas.
Visi filmų kūrėjai sutarė dėl vieno – kuriant svarbiausia ne finansinė sėkmė. Nors visi jos tikisi, vis tik, svarbiausia – istorija, kurią būtina papasakoti žiūrovui.
Beje, Lietuvoje viešintys festivalio svečiai pagyrų, tradiciškai, negaili ir gražiai Lietuvos gamtai (pavyzdžiui, Marselai Ursu labai patiko Trakai), ir lietuviškam alui (šis labiausiai patiko Mate Herbai) bei „Kino pavasariui“. Pasak jų, lietuviškas kino festivalis – jaukus ir puikiai organizuotas.
Laukiant, kol paaiškės konkursinės „Kino pavasario“ programos laureatai, daugiau apie joje besivaržančius filmus ir jų autorius – „Kino pavasario“ bloge. Ten filmų kūrėjų įspūdžiai apie darbą bei viešnagę Lietuvoje ir festivalyje.
