Lietuvos piligrimų bendrija Vilniuje Jeruzalės galerijoje surengė Lietuvos medžio drožėjų parodą-konkursą „Šventieji ir piligrimai“. Parodoje-konkurse vykusiame 2009-2010 metų sandūroje dalyvavo 22 Lietuvos medžio drožėjai iš įvairių šalies regionų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos), buvo eksponuojama virš 40 šventųjų ir piligrimų skulptūrėlių.
Kaip teigė Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas, Vilniuje surengta paroda „Šventieji ir piligrimai“ turėtų tapti tradicija, nes jaučiamas tokių parodų trūkumas šalies sostinėje. Tradicinės medžio drožėjų kūrinių parodos-konkursai, medžio drožėjų plenerai Lietuvoje dažniausiai vyksta mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Konkursinės parodos siekiant įamžinti garsiausio XX a. dievdirbio L. Šepkos atminimą organizuojamos Rokiškyje. Čia taip pat tradicija tapo organizuoti prakartėlių parodas. Šv. Jurgio skulptūrų konkursas vyksta Veisiejuose.
Šventųjų ir piligrimų skulptūrėlių drožyba tebėra gyva ir žodžiu perduodama liaudies meno tradicija. Medinių skulptūrų siužetuose šventųjų vaizdavimas turi gilias tradicijas. Liaudies meistrai pasirinkdavo drožti lietuvių liaudies labiausiai garbinamus šventuosius, kurie savo simboline prasme atitiko liaudies psichologiją, o kartais, kaip pažymi, P. Galaunė (Kaunas 1930 m.), „ir prosenovės religijos likusią dvasią, kaip, pavyzdžiui, šv. Agota, primenanti mitologinę Gabiją“. Grupinėse skulptūrėlėse vyravo Trijų Karalių auka, šventoji Šeima, šv. Juozapas, šv. Jonas Krikštytojas, šv. Pranciškaus Stigmatizacija, šv. Ona, šv. Jurgis, šv. Antanas, šv. Rokas, šv. Florijonas, šv. Izidorius, šv. Martynas. Populiariausios pavienių šventųjų skulptūrėlės buvo šv. Kazimiero, Šv. Jono Nepamuko, šv. Kristoforo, šv. Rapolo Arkangelo, šv. Petro, šv. Barboros ir kt.
Parodos eksponatai
Šalia senųjų šventųjų vaizdavimo siužetų iškyla naujų, susijusių su kintančia senųjų motyvų interpretacija arba pasižyminčių neįprastomis formomis. Šiandieninėje globalioje visuomenėje kiekvienam žmogui svarbus yra gyvenimo tikslo suradimas ir jo siekis. Vis dažniau liaudies meistrų kūryboje įsivyrauja piligrimo simbolis. Piligrimas – tai asmuo keliaujantis į šventą vietą, asmuo turintis aiškų kelionės ir gyvenimo tikslą. Piligrimas - tai ne klajūnas, pasimetęs ieškojimuose ir nerandantis gyvenimo prasmės. Piligrimas turi aiškų dvasinį ir išorinį kelią, kurį stengiasi įveikti. Ne visuomet tas kelias yra lengvas, tačiau vidinė motyvacija visuomet leidžia jį įveikti.
Piligrimo vaizdavimas liaudies mene nuo viduramžių pasižymi aiškiais simboliais ir detalėmis. Tipiško viduramžių piligrimo apdarą sudarė abitas su gobtuvu, plačiabrylė skrybėlė, kelionmaišis, kuriame buvo laikomos relikvijos, maistas, pinigai. Rankoje piligrimai turėdavo ilgą lazdą, vėliau prie diržo dar ir didelį rožančių. Kai kurie piligrimai nešdavosi ir tuometinius muzikos instrumentus: dūdeles, žvangučius. Taip pat piligrimai turėdavo specialius ženklus, rodančius kelionės tikslą bei apsaugančius nuo pavojų. Vėliau piligrimai įsigydavo medalį, sagę ar kitą atributą su atvaizdu to šventojo, kurio kapo vykdavo lankyti. Piligrimų ir keliautojų globėjais buvo laikomi Trys Išminčiai, šv. Rapolas arkangelas, šv. Kristoforas. Nemažai šventųjų vaizduojami kaip piligrimai: Šv. Jokūbas, šv. Rapolas arkangelas, šv. Rokas.
Parodos-konkurso „Šventieji ir piligrimai“ uždarymo metu buvo įteikti apdovanojimai meniškiausių, šventųjų ir piligrimų drožybos tradicijas, ar originalias idėjas perteikiančių darbų autoriams. I vietą užėmė medžio drožėjas iš Telšių r. Pranas Dužinskas (kūrinys „Piligrimas“), II vietą pelnė medžio drožėjas iš Kauno Algirdas Jasilionis, III – ąją Tomas Stambrauskas iš Prienų r. Antrąją respublikinę parodą-konkursą „Šventieji ir piligrimai“ Lietuvos piligrimų bendrija numato surengti Vilniuje 2011 m. pabaigoje.
Pranas Dužinskas prie savo kūrinio "Piligrimas"
