Kažkada lietuvės moterys buvo apibūdinamos kaip nepaprastai darbščios, turinčios auksines rankas ir širdį, gerą atmintį, gebančios įsiminti sudėtingiausius receptus... Jos kepdavo duona, ypatingais patiekalais nuklodavo Kūčių stalą. Tuomet knygų nebuvo ir atskleisto recepto paslaptis ar patarimas buvo vertingesnis už pinigą.
Nereta ano meto lietuvė turėjo įgimtą gebėjimą diagnozuoti ir gydyti ligas, iš prigimties žinojo žolelių gydomąsias savybes, jai pavykdavo užkalbėti mikčiojantį, išlaisvinti nelaimių apsėstąjį, nužiūrėtą blogo žmogaus akies... Norintieji pasinaudoti šiuo receptu turėtų žinoti, kad: „blogų“ akių nužiūrėjimui gydyti naudodavo druską. Ją mesdami į ugnį sakydavo: „Kad jo akys išdegtų!“
Magija – neatskiriama mūsų protėvių gyvenimo dalis. Tik žvilgtelėjusios moterys perskaitydavo mezginyje užkoduotą raštą, audė, siuvinėjo, pešė vištas. Turėjo kompozitorės ir poetės gyslelę, kūrė lopšines, pasakas. Trumpai tariant: lietuvė – apie puodus sparčiai besisukanti, mylinti motina ir ištikima žmona, dar ir graži.
Sovietmečiu gavusios teisę dirbti, įsikinkiusios į valdišką darbą, nepamiršo šeimos. Šeima buvo svarbiau nei karjera, o gurgiantys šeimos pilvai svarbesni nei savi poreikiai. Sovietmečio epochos lietuvei apibūdinti tiktų šis sakinys: meniškos sielos darbinis kuinas, kuklus, ramus ir niekam nesiskundžiantis.
D. Dolskio lietuvaitė ‒ gėlė gražių laukų
Žinomas prieškario dainininkas, įvardijamas kaip šlagerių pradininkas Lietuvoje, Danielius Dolskis, nepaprastai greit išmokęs lietuvių kalbą, ėmėsi rašyti eiles. Po visų gastrolių Sankt Peterburge, Kijeve, Odesoje, gyvenimo saulėlydyje įsikūręs Kaune, sukūrė ditirambą Lietuvos gražuolei, kurį traukė ir tebetraukia dabartiniai lietuviški dainiai – grupė „16 HZ“, V. Kernagis, Deivis, ji yra „Baliaus“ repertuare. Dolskio akimis, lietuvaitė atrodė šitaip:
Lietuvaitė – gėlė gražių laukų
Tartum auksas spalva tavo plaukų
Tavo akys – dangus mėlynas
Jos kaip toliai beribiai Lietuvos.
Suprantama, kad tuometiniai vyro kriterijai moters atžvilgiu skyrėsi nuo dabartinių. Moterys rengėsi ne paplūdimio stiliaus apranga, o nešiojo ilgus sijonus, tad vienintelis žavėjimosi objektas buvo veidas ir žinia apie jos darbštumą. Tuometinė moteris buvo gaivi kaip rasa, tyra kaip šaltinio versmė, kvepėjo ramunėmis, ir nebuvo girdėjusios apie „Dolce&Gabana“. Beje, ar žinote, mielos moterys, kad Calvino Claino ir kiti kvepalai gaminami iš naftos? Jie yra sintetiniai ir turi didelę dozę chemikalų.
Nors eilėse apie liemenėlių dydį nieko neužsimenama, bet savaime aišku, kad lietuvaitė buvo liekna kaip smilga, švelni kaip saulės spindulys. Dolskis nebuvo abejingas ir lyriškajai Lietuvos gamtai, tad pasitelkdamas epitetus, palyginimus, savo eilėse išaukštino moters – tarsi pačios gamtos – grožį. Gamta ir moteris – tai tobuliausi Dievo kūriniai. Gaila, kad ne kiekvienam tai duota suprasti.
Dolskis nepaneigiamai buvo meniškos prigimties vyras, jautriai reaguojantis į aplinką, sugeriantis jos spalvas, bet ne gyvenimo purvą. Atsidėkodama už moters poetizavimą, Lietuva jam pastatė paminklą Kaune.
Madinga ir nuodėminga lietuvaitė
Nors lietuvės garsėjo kaip šeimos židinio puoselėtojos, minimos ir kitokio tipo moterys. Tai – deivė Aušrinė, Veneros simbolis. Ji įprasmino moterį gundytoją, viliokę ir, žinoma, gražuolę. Stebuklinėse pasakose ji vaizduojama gražesnė už pačią Saulę. Aušrinė buvo Saulės ir Mėnulio pašlijusių santykių priežastis.
Neprabėgus nei šimtui metų, Lietuvos popmuzikos grupė „B'Avarija“ uždainavo šitaip:
Tu žavi, graži, madinga,
Lietuvaitė nuodėminga,
Tu žavi, graži, madinga,
Mano širdžiai reikalinga.
Tai racionalių, taupaus būdo vaikinų daina. Nors poezija ir muzika priklauso meno rūšims, kuriose jausmų proveržis išreiškiamas meniniu vaizdu, šiuo atveju eilės plaukia ne iš širdies, bet iš kito šaltinio, jos parašytos tikslingai ir ekonomiškai. Kas tie saulėlydžiai ar rudens lapų spalvos? Visa tai nuobodu ir neįdomu, iš jų duonos nevalgysi. Gėrėjimasis, žavėjimasis yra tuščias laiko švaistymas.
„B'Avarijos“ atstovai – bavariškos žemės artojėliai Lietuvoje arba alaus gerbėjai, nelinkę skverbtis gilyn tam, kad įmintų moters žavesio paslaptį, panirtų į jos vidines gelmes, pasimėgautų dvasios lobiais. Grupės nariai ignoruoja garsiąją Mažojo princo frazę „Kas iš tikro yra svarbu ir vertinga, yra nematoma.“ „Būk seksuali, arba būsi niekas“ – ir jokios tau muzikos, mergyt, nebus galima pritaikyti! Ne be priežasties popgrupės pavadinimu tapo pietryčių Vokietijos žemė ir jos alus.
Eilėse neužsimenama apie lietuvaitės etninius, būdo bruožus, pabrėžiamas tik jos gyvensenos stilius, kuris būtų įvardijamas kaip „krintanti į prarają, laikinai sužibusi žvaigždutė“.
Lietuviai negeba išreikšti jausmų
Teigiama, kad lietuviu tauta – aleksitimikai, žodžiais nesugebantys įvardyti savo ir kitų jausmų. Neneigsime, iš tikrųjų tautai būdingas emocinis uždarumas, kuklumas, žemas savivertės laipsnis. Kad išsivaduotų iš šių „pančių“, lietuviai rado „vaistą“ – išgerti. Po kelių bokalų „išdygsta“ ragai, plačiau atsiveria akys, saldžiau prabyla liežuvis, liejasi posmai. Niūri kasdienybė apsigaubia poezijos skraiste. Tokios poezijos pavyzdžiu galėtų būti „tikrų“ ar „naujų“ lietuvių daina, atliekama Ž. Žvagulio.
Tikrų lietuvių skrandžiui tinka „čili“ užkanda,
Kai dega gomurys tarytum spirito kava.
Prie jos geriausia eina tik šaldytas alus.
Pakelkim už čili bokalus.
Būkit grakščios, lietuvaitės,
Jums po kojų krinta aikštės,
Po langais žaliuoja rūtos,
Geriamas visur alus.
Šalia alaus, lietuviui buvo svarbi užkanda. Skonis, nekitęs šimtmečius, dėl akultūrizacijos proceso pakito. Atidarius sienas, pamažu įsibrovė kitų kultūrų elementai. Cepelinus, bulvių plokštainį, šaltibarščius nurungė čili. Nuo tada aštrus maistas skrandyje įžiebė vidinę ugnį ir užkaitino lietuvio kraują, sumaišė protą ir jausmus. Kiekvienas panoro būti modeliu arba dainiumi. Jais netapusieji buvo įvardyti „durniais“. Kūno linijos tapo didžiausia vertybe, o titulas „Miss World bikini“ – trokštamiausia svajone.
Kaip nuo Žemės tolsta kosminė stotis, taip gilėja praraja tarp ano meto lietuvės ir šiuolaikiškos lietuvaitės, tarp ano meto posmų ir šiuolaikiškų, spontaniškai sukurtų. Pastebimas blaškymasis atmosferoje, kuri pripildyta priemaišų. Per kvėpavimo takus ir odą nuodai patenka į lietuvių organizmą, sąmonę. Kvėpuojant taršalais nuodijamasi iš lėto. Ir tirpsta etninės tradicijos, bendri bruožai, kalba, papročiai, istorinis palikimas.
Nijolė Kavaliauskaitė-Hunter
