Rašytojo dukrai Liudmilai Petkevičiūtei (54) kliuvo nepavydėtina kovotojos dalia. Su broliais ji įnirtingai vaikšto į teismo posėdžius, kuriems, atrodo, ir galo nematyti. Viskas prasidėjo nuo ginčo, kilusio prieš septynerius metus dėl anapus išėjusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus publicistinės šaržų knygos „Durnių laivas", kurioje prieštaringai minimas žymus tarpukario veikėjas - europarlamentaro, konservatoriaus Vytauto Landsbergio tėvas. Net prieš šventes ramybės neturinti rašytojo, kurio 80-metį šiemet minime, duktė pasišovė apie tėvą parašyti kelių tomų atsiminimų knygą.
- Be kelių dešimčių išverstų, sudarytų bei parašytų knygų, esate apie poros šimtų vaikiškų knygelių autorė. Ar tai iš tėčio, garsiojo „Kodėlčiaus" kūrėjo, jums perėjo ta meilė vaikams?
- Jaunystėje, nejuokauju, norėjau turėti dešimt vaikų, bet ištekėjau už vyro, kuris jų visai nenorėjo, taigi pagimdžiau tik du sūnus. Arvydui - 30, jaunėliui Sauliui - 28 metai. Dabar gyvenu su antruoju savo vyru Vytautu, kuris yra archeologas ir etnografas. O tėtis tikrai nepaprastai mylėjo vaikus. Aš pati gal to nejutau, mat su mumis jis stengėsi būti griežtas. Bet kai su savo vaikais, jo anūkais, pas jį nuvažiuodavau, matydavau, kaip iškart pasikeičia jo tos mėlynos skvarbios akys, kaip jis užsidega, pasirodo visai kitoks, tikras žavuolis.
- Minėdami pirmąsias tėvo mirties metines prasėdėjote teismo posėdyje, o kaip šįkart gruodžio 10-ąją sutikote šią liūdną sukaktį?
- Tiesiog su vyru Vytautu nuėjome prie kapo, išdėliojome žvakių laiptelius, padainavome tėčio mėgstamas giesmes. Taip su juo ir susitinkame, taip jį ir pašloviname.
- Likimo ironija: kitados išvertėte ginklų enciklopediją, dėl to net kurį laiką praleidote Karo akademijoje, o štai dabar esate priversta ginti anapus išėjusio tėvo žodį.
- Ką gi, tie karai kur buvę, kur nebuvę vis ištinka žmones, bet juk daugelis ir per rimtesnes kovas išliko tvirti, nepalūžę ir neprarado orumo ir gebėjimo džiaugtis. Teikia stiprybės tai, kad šalia yra žmonių, kurie patyrė dar didesnių išbandymų. Tada pradedi galvoti, kad tau jau nėra skirta pati blogiausia dalia.
- Taigi pamažu susitaikėte su tokia keblia padėtimi?
- Padeda pati gamta, be to, įvairios mankštos ir savitvardos pratimai - et, remiuosi į viską, kas mane stiprina ir padeda ištverti įtampą.
Kalėdos be tėvo
- Kaip Kalėdos švenčiamos jūsų šeimoje?
- Kol tėtė buvo gyvas, visa šeima privalėjome Kūčioms sugužėti jo būstan Mildos gatvėje - nė vienas negalėjome šito papročio nesilaikyti. Paprastai dovanėlės aptinkamos Kalėdų rytą, o pas mus viskas susiklostė truputėlį kitaip. Kartą tėčio išvažiavimo proga susirinkome per Kūčias ir sužaidėme tomis dovanėlėmis. Nuo tada Kūčioms renkamės su maišais dovanų. Sukrauname juos po mamos papuošta egle ir kužduliuojamės prie stalo, kol į duris nepadundena kuris nors (dažniausiai mano vyras Vytautas ar aš) persirengęs Kalėdų Seniu ar Bobute. Tada visi lekia prie eglės Kalėdų senio ar Bobutės užduočių pildyti bei šiugždinti sunkiai pelnytų dovanėlių. Giminės gretoms besiplečiant tų maišų su dovanomis ėmė daugėti. Taip išeina, kad kiekvienas dovanoja kiekvienam, jokių burtų. Ir mama užsispyrusi laikosi to pirmykščio papročio, kad turi ateiti ir apdovanoti visus.
Pernai metų Kūčias ir Kalėdas šventėm be tėčio, tad nebebuvo taip smagu, kaip kadaise, o liūdnoka ir tuščia, nes nebegirdėjome jo skardaus balso, įprastų pašaipų ir juokelių.
- Bet tikriausiai po Kalėdų eglute nepamiršote padėti dovanėlių ir išėjusiam tėčiui?
- Taip ir buvo: užsimiršę, kad jo nebėra, pernai paruošėme dovaną ir jam. Šįkart, ko gero, tai bus pieštukas. Buvo toks nuotykis, kurį tėtis vis pabrėždavo. Gūdžioje jaunystėje gal kartais sėdėdavome ir be pinigėlių, bet dėl sveikatos mama visada buvo išleidžiama į poilsio namus. Ji visada grįždavo su lauktuvėmis. Tad vieną kartą dalija visiems dovanas, o kai prieina tėvelio eilė, sako: „Na, žinai, Vyteli, pristigau pinigėlių... Tai parvežiau tau... pieštuką". Tąkart tėtis nieko nesakė, bet paskui progai pasitaikius vis primindavo: „Na, žiūrėsim, kokį pieštuką šį kartą man parvežei".
- Ko šių švenčių proga palinkėtumėte Vytautui Landsbergiui?
- Dviem žodžiais nepalinkėsi, nes gan nemažai reikėtų linkėti - taip daug ko verktinai stokoja. O ir sušelpti nėra kaip. Esame visatos dalis, be to, ne pati didžioji ir ne pati svarioji. Gyvenimas yra nuostabi jos dovana, kurią privalome branginti, gerbti ir kuo mažiau suterštą perduoti kitiems. Šitas žmogus, regis, negeba nei gerbti, nei būti dėkingas, be to, jam sunkiai sekasi neteršti. Kalbant apie šitą poną, man iškart prisiminė vienas gan sąmojingas šiais metais Vilniuje išplatintas plakatas: „Tu šiukšlini man, aš šiukšlinu tau ir visi skendime šiukšlėse". Kai žmogus liaujasi gerbti, nėra ir negali būti gerbiamas pats. Tad Kalėdų proga šiam irzliam šiukšlintojui būtų galima palinkėti pagarbos visatai.
- Tikite, kad byla galiausiai pasibaigs jūsų naudai?
- Tikrai žinau, kad kitaip nebūna. Nė vienoje pasaulio tautoje nerasi pasakos, sakmės ar padavimo, kur teisybė ir šviesa nenugalėtų.
- Kodėl taip tvirtai tikite tėvo teisumu?
- Tėtis visada - ir šiais, naujausiais, ir anais, tarybiniais, laikais garsėjo kaip nepalenkiamas tiesos sakytojas. Be to, kiekvienas jo žodis pagrįstas. Medžiagą savo kūrybai jis rinkdavo itin kruopščiai ir nuosekliai, buvo labai darbštus ir pastabus. Kai dabar pradedu gilintis į jo raštus, išvis nesuvokiu, kada jis spėdavo šitiek aprėpti. Ir jeigu jau įkibdavo į tokį „reiškinį", kaip landsbergiai, tai jau gyvas sveikas su savo melu niekur nepaspruksi. Mėginame pradėti tvarkyti tėčio minties palikimą. Kaip ir pats tėtė, jo apmatai, raštai, sumanymai regisi begaliniai. Pavyzdžiui, jis labai įdomiai rašė dienoraščius. Kokia nors įvykių seka buvo aprašoma keliuose dienoraščiuose: viename dėstoma išorinė įvykių seka, kitame - jos giluminis vertinimas, trečiame - kruopščiai surinkti paslėpti, daugelio akims „nematomi" duomenys, o dar ketvirtame viskas buvo aprašoma kitų stebėtojų akimis... Šitaip renkant ir dorojant medžiagą sunku apsirikti.
Stebuklinga naktis valtyje
- Kas jus, tris rašytojo vaikus, stumia į priekį?
- Man padeda tėtė su savo labai anksti įdiegtomis pamokomis, kai man buvo apie dvejus trejus metus. Tėtis sakydavo, kad dauguma bėdų kyla iš baimės ir tingumo akylai dairytis ir turėti savo nuomonę: šiedu dalykai verčia žmones „sraigtais" ir „varžteliais “.
- Ir kokios tos didžiosios pamokos, kurias iš tėvo išmokote?
- Tai iš jo išgirdau, kad knyga pirmiausia yra iškirstas miškas. Todėl turi labai pasverti, ką rašai ir ar to tavo rašymo tikrai reikia.
Pamenu, kokių trejų metų mane išsivežė naktį prie ežero: „Gal šiandien ir neišmiegosi, užtat pamatysi naktį". Irstėmės su juo ir kalbėjomės, o paskui sėdėjome nuščiuvę. Virš mūsų švietė žvaigždžių spiečiai ir tokie pat tyvuliavo atsispindėję juodame ežero vandenyje, o tarp tų atspindžių - dar baltos lelijos. Sėdėjau be žado: naktis man atrodė burtas, o tėtis - tikras burtininkas. Kitądien jis davė man languotą sąsiuvinį ir pasiūlė aprašyti - ką jutau tą naktį.
Pamenu, labai krimtausi, kad trūko žodžių ir niekaip negalėjau išreikšti tos didybės, kurią buvau pajutusi. „Na, dabar matai, kaip sunku rašyti?" - juokdamasis paklausė tėtis. Jis rašinį įvertino labai gerai, nors man jis atrodė toks skurdus ir nevykęs. Vėliau vis ragindavo rašyti: „Tau senike, reiktų pasakas sekti. Tikrai," - kažkodėl vadindavo mane senike. Vėliau tokių „proveržių" buvo vis daugiau: tėtis labai mokėjo parodyti pasaulio grožį ir didybę. Už tai esu jam be galo dėkinga.
