Krikščioniškai apie feminizmą, arba kodėl moterys kenčia (I)

Ko­dėl mo­te­rys ken­čia? Apie jų kan­čią sužinojau kal­bė­da­ma­si su dau­gy­be­ su­tik­tų mo­te­rų. [...] Nors iš pa­žiū­ros taip ne­at­ro­dė, mo­te­rys dažnai bū­da­vo iš tie­sų pa­si­me­tu­sios, su­glu­mu­sios, ban­dy­da­vo drą­siai lai­ky­tis si­tu­a­ci­jo­se, ku­rios pra­nok­da­vo jų jė­gas ir su­pra­ti­mą: jos ne­bežino­da­vo, kaip re­a­guo­ti, ko im­tis. Buvau su­krės­ta tų mo­te­rų kan­čios ir to, kaip jos ver­čia ken­tė­ti ap­lin­ki­nius tuo­met, kai pra­ran­da sa­vo ta­pa­ty­bę ir ne­be­ži­no, nei kaip ben­drau­ti su vy­ru, nei koks jų pa­šau­ki­mas. Šia­me pa­si­me­tu­sia­me, pras­mės ieš­kan­čia­me pa­sau­ly­je ju­tau bū­ti­ny­bę grįž­ti prie iš­ta­kų, kreip­tis į Šven­tą­jį Raš­tą, kad su­pras­čiau, ką Die­vo žo­dis sa­ko mums apie gy­ve­ni­mo pras­mę, kan­čią, mir­tį. Iš jo su­vo­kiau, koks di­din­gas yra mo­ters vaid­muo ir kaip sku­biai žmo­ni­jai bū­ti­na, kad ji iš nau­jo at­ras­tų sa­vo ta­pa­ty­bę ir vie­tą Die­vo pla­ne, kad ir vy­ras ga­lė­tų at­ras­ti sa­vą­ją, ir jie abu kar­tu ben­dra­dar­biau­tų dėl Die­vo ka­ra­lys­tės.

Šio straips­nio įžan­gai pa­nau­do­ta iš­trau­ka iš lei­dyk­los „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai“ ruo­šia­mos Jo Crois­sant (Džo Kruasan) kny­gos „Mo­te­ris, ar­ba šir­dies ku­ni­gys­tė“ – kny­gos, ku­ri, pa­sak jos ren­gė­jų, ga­li su­glu­min­ti ir su­pyk­dy­ti šian­die­nę ne­ti­kin­čią mo­te­rį, o ti­kin­čiai – at­sa­ky­ti į dau­ge­lį opių klau­si­mų. Anaip­tol ne at­si­tik­ti­nai šiuos žo­džius pa­si­rin­ko­me at­spir­ties taš­ku nau­jam straips­nių cik­lui apie įvai­riai ver­ti­na­mą fe­mi­niz­mo reiš­ki­nį, ku­rioidė­jo­mis (de­ja, ne pa­čio­mis ge­riau­sio­mis) Lie­tu­vo­je šian­dien per­sunk­ta vi­sa po­pu­lia­rio­ji mo­te­rims skir­ta kul­tū­ra, pra­de­dant žur­na­lais, TV lai­do­mis ir bai­giant įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų de­kla­ruo­ja­mais šū­kiais. Siek­da­mi kuo ge­riau at­skleis­ti fe­mi­niz­mo es­mę, pir­mo­jo­je cik­lo da­ly­je trum­pai su­pa­žin­din­si­me su jo is­to­ri­ja ir kryp­ti­mis, o ant­ro­jo­je dau­giau­sia dė­me­sio skir­si­me nau­ja­jam – krikš­čio­niš­ka­jam fe­mi­niz­mui.

Fe­mi­niz­mo kryp­tys

Žmo­nių ben­dra­bū­vis ir ben­dra­dar­bia­vi­mas, bū­ti­nas tei­sin­gai žmo­gaus rai­dai, vi­suo­met su­si­du­ria su sun­ku­mais, pa­vo­jais ir net­gi es­ti iš­krai­po­mas. Tai pa­sa­ky­ti­na ir apie pa­grin­di­nę so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo for­mą – šei­mą, t. y. vy­ro ir mo­ters ben­dra­bū­vį. Įvai­rio­se kul­tū­ro­se skir­tin­gais lai­kais vy­ra­vo ne vie­na šių san­ty­kių for­ma, ir jos lė­mė nevienodą mo­te­rų pa­dė­tį. Mū­sų kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je vy­ro ir mo­ters san­ty­kių klau­si­mas bu­vo su­for­mu­luo­tas ir iš­kel­tas XVIII a., kuo­met vy­ko di­džiu­lės kul­tū­ri­nės per­mai­nos. Ilgainiui jis iš­si­plė­tė ir per­au­go į pla­tų tarp­tau­ti­nį ju­dė­ji­mą, va­di­na­mą fe­mi­niz­mu.

Fe­mi­niz­mas ky­la iš įsi­ti­ki­ni­mo, kad vy­rų ir mo­te­rų san­ty­kiai ne­tin­ka­mi ir mo­te­rims ne­pa­lan­kūs: mo­te­rys yra pa­val­džios vy­rams ir jų iš­nau­do­ja­mos, joms ne­už­tik­ri­na­ma de­ra­ma vie­ta vi­suo­me­nė­je, ne­su­tei­kia­mos pi­lie­ti­nės tei­sės. Tai­gi fe­mi­nis­ti­nis ju­dė­ji­mas ky­la iš no­ro pa­keis­ti mo­te­rims ne­pa­lan­kią pa­dė­tį ir ga­ran­tuo­ti joms ly­gias po­li­ti­nes tei­ses bei to­kį pa­tį kaip vy­rų sta­tu­są vi­suo­me­nė­je. Fe­mi­niz­mas sie­kia iš­lais­vin­ti mo­te­ris nuo bet ko­kios prie­var­tos ir prie­spau­dos, pa­siek­ti ly­gy­bę su vy­rais ir pa­keis­ti so­cia­li­nį bei po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą taip, kad mo­te­rims ati­tek­tų toks pat vaid­muo kaip vy­rams (ar net svar­bes­nis). Fe­mi­niz­mas – su­dė­tin­gas ir įvai­ria­ly­pis ju­dė­ji­mas. Jis su­si­jęs su įvai­rio­mis fi­lo­so­fi­nė­mis kon­cep­ci­jo­mis, tai­ko įvai­rias ko­vos for­mas, sie­kia įvai­rių vi­suo­me­ni­nių po­ky­čių. Ta­čiau pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais im­ta rei­ka­lau­ti to­kių so­cia­li­nių ir kul­tū­ri­nių pa­si­kei­ti­mų, ku­rie, užuot ge­ri­nę mo­ters pa­dė­tį, ke­lia pa­vo­jų jos ta­pa­ty­bei ir žmo­ni­jos kul­tū­rai.

Įvai­ria­ly­pia­me fe­mi­niz­mo ju­dė­ji­me rei­kia iš­skir­ti ke­lias jo kryp­tis. Pir­ma­jai pri­klau­sy­tų toks fe­mi­niz­mas, ku­ris iš­ke­lia tei­sin­gą mo­te­rų sie­kį, kad bū­tų pri­pa­žin­tas jų oru­mas, su­vie­no­din­tos pi­lie­ti­nės tei­sės, leis­ta siek­ti pro­fe­si­nio iš­si­la­vi­ni­mo, lei­džian­čio re­a­li­zuo­ti sa­ve ly­giai su vy­rais; sie­kia­ma pra­plės­ti eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio, po­li­ti­nio ir re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo erd­vę mo­te­rims. Ta­čiau ši fe­mi­niz­mo kryp­tis pa­brė­žia, kad mo­te­ris tu­ri vi­suo­met iš­lai­ky­ti pa­grin­di­nį sa­vo pa­šau­ki­mą šei­mi­niam gy­ve­ni­mui ir žmo­nos bei mo­ti­nos vaid­me­niui. Ant­ra­jai kryp­čiai pri­skir­ti­nas fe­mi­niz­mas yra iš kraš­tu­ti­nio li­be­ra­liz­mo, so­cia­liz­mo, mark­siz­mo, froi­diz­mo, post­mo­dernizmo ky­lan­ti ide­o­lo­gi­ja. Ji pa­žei­džia mo­ters ta­pa­ty­bę ir ga­liau­siai iš­krai­po so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą – vi­sų pir­ma to­dėl, kad nu­ver­ti­na šei­mi­nius ry­šius ir ne­gi­mu­sių vai­kų tei­sę gy­ven­ti (gal­vo­je tu­ri­mi abor­tai).

Tai­gi ga­li­ma kal­bė­ti apie tik­rą­jį fe­mi­niz­mą, ku­ris re­mia­si ne­de­for­muo­ta žmo­gaus-mo­ters, kaip tam tik­rą pri­gim­tį tu­rin­čio as­mens, vi­zi­ja, sie­kia už­tik­rin­ti de­ra­mą jos pa­dė­tį šei­mo­je bei vi­suo­me­nė­je, ir apie iš­kreip­tą­jį fe­mi­niz­mą, ku­ris, užuot iš­lais­vi­nęs ir ger­bęs mo­te­rį, iš tik­rų­jų ve­da prie jos ta­pa­ty­bės, vi­sų pir­ma – mo­ra­li­nės, su­nai­ki­ni­mo.

Pir­mo­sios fe­mi­niz­mo ban­gos

Kaip or­ga­ni­zuo­tas ju­dė­ji­mas, fe­mi­niz­mas ra­do­si Eu­ro­po­je. Vi­sų pir­ma jis sie­ti­nas su Di­dži­ą­ja pran­cū­zų ir pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ja, t. y. jis at­si­ran­da Ap­švie­tos am­žiu­je, ku­riam pa­si­bai­gus, bu­vo ma­ty­ti daug so­cia­li­nių ir kul­tū­ri­nių po­ky­čių. Tais lai­kais „mo­te­rų klau­si­mas“ dau­giau­sia kel­tas pa­žan­giau­sio­se pra­mo­ni­nė­se ša­ly­se: Pran­cū­zi­jo­je, An­gli­jo­je, vė­liau – Vo­kie­ti­jo­je ir Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se. Pir­muo­ju fe­mi­nis­čių pa­sie­ki­mu lai­ky­ti­na 1791 m. Pran­cū­zi­jos Na­cio­na­li­nė­je asam­blė­jo­je pri­sta­ty­ta „Mo­ters tei­sių de­kla­ra­ci­ja“. Vė­liau dau­ge­ly­je ša­lių įves­tas Na­po­le­o­no ko­dek­sas at­ėmė Pran­cū­zų re­vo­liu­ci­jos mo­te­rims su­teik­tas tei­ses, tad mo­te­rų ko­va už ly­gy­bę tę­sė­si to­liau.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro eman­ci­pa­ci­jos pro­ce­sai stip­rė­jo ir bu­vo ga­na vai­sin­gi. Dau­ge­ly­je ša­lių mo­te­rims bu­vo su­teik­ta bal­sa­vi­mo tei­sė (Lie­tu­vo­je ji įsi­ga­lio­jo 1922 m.), joms bu­vo leis­ta sto­ti į uni­ver­si­te­tus, už­im­ti vie­šuo­sius pos­tus. Svar­bus mo­men­tas šio­je is­to­ri­jo­je ten­ka ir 1948 m. pri­im­tai Vi­suo­ti­nei žmo­gaus tei­sių de­kla­ra­ci­jai. To­les­nės pa­stan­gos pa­ge­rin­ti mo­te­rų pa­dė­tį bu­vo su­telk­tos į 1967 m. Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos (JTO) Ge­ne­ra­li­nės Asam­blė­jos pri­im­tą De­kla­ra­ci­ją apie mo­te­rų dis­kri­mi­na­ci­jos pa­nai­ki­ni­mą. Šis lai­ko­tar­pis, ypač iki sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio, va­di­na­mas pir­mą­ja fe­mi­niz­mo ban­ga, ku­rio­je di­džiau­sias dė­me­sys ten­ka tei­sin­gam mo­te­rų sie­kiui įgy­ti vie­no­dą tei­si­nį sta­tu­są su vy­rais, gau­ti to­kias pat po­li­ti­nes tei­ses ir pa­nai­kin­ti pro­fe­si­nę jų dis­kri­mi­na­ci­ją.

1968 m., kai Va­ka­rų Eu­ro­po­je nu­vil­ni­jo stu­den­ti­jos pro­tes­tų ban­ga, lai­ko­mi ant­ro­sios fe­mi­niz­mo ban­gos, pa­si­žy­min­čios ra­di­ka­lio­mis ko­vos for­mo­mis ir įtam­pa, pra­džia. Šio fe­mi­niz­mo ide­o­lo­gi­ja re­mia­si įsi­ti­ki­ni­mu, kad net­gi ga­vus pi­lie­ti­nes tei­ses, mo­te­rų pa­dė­tis vis vien yra blo­ga, nes iš­lie­kan­tis mo­te­rų „pa­val­du­mas“ vy­rams jas skriau­džia, o mū­sų kul­tū­ra ir to­liau lie­ka pa­triar­cha­li­nė. Vi­sa tai ne­at­sie­ja­ma nuo įsi­ti­ki­ni­mo, kad vy­rų „vieš­pa­ta­vi­mas“ ir iš to at­si­ran­dan­tis tam tik­ras mo­ters sta­tu­sas anaip­tol nė­ra nu­lem­tas bio­lo­gi­nių ar ant­žmo­giš­kų veiks­nių – jis esąs su­kur­tas žmo­gaus ir kul­tū­ros, to­dėl to pa­ties žmo­gaus ga­li bū­ti ir pa­keis­tas.

Ant­ro­sios fe­mi­niz­mo ban­gos at­sto­vių nuo­mo­ne, ly­čių ly­gy­bė yra ab­so­liu­ti, ji pa­nai­ki­na net bio­lo­gi­nius skir­tu­mus. To­dėl fe­mi­nis­tės rei­ka­lau­ja kur­ti vie­na­ly­tes vi­suo­me­nes, ku­rio­se veiks­mai ne­bū­tų ver­ti­na­mi pa­gal sub­jek­to ly­tį, t. y. jos sie­kia vi­siš­kos ly­gy­bės vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, ne­pri­klau­so­mai nuo ly­ties (tai va­di­na­ma­sis an­ti­sek­siz­mas). Ant­ro­sios ban­gos fe­mi­nis­tės sie­kia su­kur­ti at­ei­ties vi­suo­me­nę, lais­vą nuo bet ko­kio su­si­skirs­ty­mo pa­gal ly­tis šei­mo­je, kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, po­li­ti­ko­je, Baž­ny­čio­je. Iš­ky­la ir mo­te­rų ku­ni­gys­tės klau­si­mas.

Fi­lo­so­fi­ja, eti­ka ir te­olo­gi­ja

Drau­ge su ant­rą­ja fe­mi­niz­mo ban­ga ėmė plės­tis ir fe­mi­nis­čių veik­los ap­im­tys bei sri­tys. Mo­te­rys pra­dė­jo dirb­ti po­li­ti­nė­se struk­tū­ro­se, ėmė­si pro­fe­si­nės veik­los, grie­bė­si moks­li­nių ty­ri­mų, ku­riais sie­kė pa­ro­dy­ti pa­triar­cha­li­nius moks­lo iš­krai­py­mus ir, at­si­žvelg­da­mos į mo­te­riš­ką­ją pa­tir­tį, per­for­mu­luo­ti lig­šio­li­nius spren­di­mus. At­si­ran­da spe­cia­lios fe­mi­nis­ti­nės stu­di­jos, dar va­di­na­mos ly­čių stu­di­jo­mis (angl. gen­der stu­dies).

Mo­te­rys pra­dė­jo kur­ti ir fe­mi­nis­ti­nę fi­lo­so­fi­ją, ku­rios tiks­las – de­mas­kuo­ti jas že­mi­nan­čias fi­lo­so­fi­nes idė­jas bei te­ori­jas, su­kur­tas remiantis vy­riš­ką­ja pa­tir­timi. Tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie mo­ters sek­su­a­lu­mo, šei­mos, žmo­gaus pa­ži­ni­mo, pro­to ir kt. kon­cep­ci­jas. Šios fi­lo­so­fi­jos už­duo­tis – per­žiū­rė­ti gar­sių fi­lo­so­fų (pvz., Pla­to­no) teks­tus ir pa­žvelg­ti į juos iš nau­jo, per fe­mi­nis­ti­nių idė­jų priz­mę. Eti­kos sri­ty­je fe­mi­nis­tės sie­kia va­di­na­mo­sios „rū­pi­ni­mo­si eti­kos“, ku­ri nei­gia nu­si­sto­vė­ju­sius mo­ra­lės prin­ci­pus ir pa­brė­žia, kad mo­te­ris pri­va­lo pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, sa­vo kar­je­ra ir tu­ri tei­sę pri­im­ti to­kius spren­di­mus, ku­rie nau­din­giau­si jai pa­čiai. Be to, sie­kia­ma, kad bū­tų pri­pa­žin­tos ly­ti­nių ma­žu­mų gru­pės – les­bie­tės ir gė­jai.

Fe­mi­nis­tės ku­ria ir va­di­na­mą­ją fe­mi­nis­ti­nę te­olo­gi­ją, ku­rio­je ap­mąs­to­ma mo­ters ti­kė­ji­mo pa­tir­tis. Pa­grin­di­nis šios te­olo­gi­jos ob­jek­tas – mo­ters san­ty­kis su Die­vu ir su tuo su­si­ju­si Die­vo „de­mas­ku­li­ni­za­vi­mo“ pro­ble­ma. Fe­mi­nis­ti­nė­je te­olo­gi­jo­je yra įvai­rių kryp­čių. Kraš­tu­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis iš­si­ski­rian­čios jos at­sto­vės rei­ka­lau­ja kur­ti nau­ją te­olo­gi­ją ir per­žiū­rė­ti vi­są Evan­ge­li­ją fe­mi­niz­mo dva­sia. Ne to­kios ra­di­ka­lios šios kryp­ties fe­mi­nis­tės rei­ka­lau­ja „nu­va­ly­ti“ pa­triar­cha­li­nius ap­na­šus, t. y. re­li­gi­nia­me gy­ve­ni­me vi­siš­kai su­vie­no­din­ti ly­čių ga­li­my­bes.

Tre­čio­ji ban­ga

Nuo pra­ėju­sio de­šimt­me­čio pra­džios fe­mi­nis­ti­nis ju­dė­ji­mas tam­pa vis ra­di­ka­les­nis – šį lai­ko­tar­pį var­di­na­me tre­či­ą­ja jo ban­ga. Ra­di­ka­lu­mas pa­si­reiš­kia tuo, kad rū­pi­na­ma­si ne ly­čių ly­gy­be ir ieš­ko­ma ne mo­ters ta­pa­ty­bės, o sie­kia­ma nu­sta­ty­ti, kuo mo­te­ris no­ri bū­ti. Tei­gia­ma, kad „mo­te­ri­mi ne gims­ta­ma“, o pa­si­ren­ka­ma bū­ti. Mo­te­riš­ku­mą esą ku­ria pa­ti mo­te­ris, o po­draug at­me­ta­mi bet ko­kie, net ir bio­lo­gi­niai ap­ri­bo­ji­mai. Įsi­vy­rau­ja są­vo­kos „lais­vas pa­si­rin­ki­mas“, „spren­di­mas“, ku­rios ga­lio­ja vi­soms gy­ve­ni­mo sri­tims. To­dėl ko­vo­ja­ma su bet ko­kia ne­tei­sin­gu­mo, ku­ris su­vo­kia­mas kaip lais­vo pa­si­rin­ki­mo ap­ri­bo­ji­mas, ap­raiš­ka. Pa­si­rin­ki­mas sie­ja­mas ir su pa­čia mo­te­riš­ku­mo es­me: sie­kia­ma švies­ti jau­nas mo­te­ris, kad jos bū­tų lais­vos, lai­min­gos, di­džiuo­tų­si sa­vo pa­čių pa­si­rink­tu mo­te­riš­ku­mu, ne­bi­jo­tų siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų, jau ne­kal­bant apie tai, kad skel­bia­ma tei­sė da­ry­ti abor­tus, rei­ka­lau­ja­ma įtei­sin­ti gy­ve­ni­mą ne­su­si­tuo­kus ir ho­mo­sek­su­a­lius ry­šius. Ego­cen­triz­mas ir egoiz­mas – štai svar­biau­sios šios fe­mi­niz­mo kryp­ties „ver­ty­bės“.

Kar­tu su tre­či­ą­ja fe­mi­niz­mo ban­ga ran­da­si va­di­na­mo­ji „mer­gai­tiš­ko­ji“ kul­tū­ra (angl. gir­lish cul­tu­re), pa­sak ku­rios, mo­te­rys tu­ri tei­sę ir pa­kan­ka­mai jė­gų elg­tis su pa­sau­liu taip, kaip joms pa­tin­ka, pa­vyz­džiui, de­monst­ruo­ti sa­vo sek­su­a­lu­mą be jo­kios bai­mės, kad tai bus pa­lai­ky­ta „kvie­ti­mu“ ar pa­si­lei­di­mu.

Šian­die­nio fe­mi­niz­mo pa­krai­pos

Trum­pai ap­žvel­gus fe­mi­niz­mo is­to­ri­ją, ma­ty­ti, kad fe­mi­niz­mas yra ir ide­o­lo­gi­ja, ir įvai­ria­ly­pis vi­suo­me­ni­nis bei kul­tū­ri­nis ju­dė­ji­mas, ku­rio for­mos pri­klau­so nuo pa­si­rink­tų fi­lo­so­fi­nių idė­jų. Šiuo me­tu ak­tu­a­liau­sia­me ant­ro­sios ir tre­čio­sios ban­gos fe­mi­niz­me ryš­kiau­sios trys pa­krai­pos: li­be­ra­lio­ji, mark­sis­ti­nė ir ra­di­ka­lio­ji. Vi­sos trys su­tar­ti­nai pri­pa­žįs­ta, kad vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me su mo­te­ri­mis el­gia­ma­si ne­tin­ka­mai, t. y. so­cia­li­nis ir kul­tū­ri­nis mo­te­rų sta­tu­sas, net­gi ga­vus ly­gias tei­ses, ir to­liau es­ti ne­tei­sin­gas, nes mo­te­ris vis dar lie­ka pa­val­di vy­rui. Vi­sos trys pa­krai­pos sie­kia ben­dro tiks­lo: iš­lais­vin­ti mo­te­rį iš ne­tei­sin­gos ir jai ne­nau­din­gos pa­dė­ties, nu­sta­ty­ti nau­jas so­cia­li­nes bei po­li­ti­nes struk­tū­ras, ku­rios už­tik­rin­tų tei­sin­gu­mą, ly­gy­bę ir lais­vę (ab­so­liu­čią!). Ski­ria­si tik jų siū­lo­mi spren­di­mai, t. y. iš­lais­vi­ni­mo for­mos, bei su­vo­ki­mas, kasyra žmo­gus ir ko­kia yra mo­ters pri­gim­tis, ly­gy­bė bei lais­vė.

Li­be­ra­lio­jo fe­mi­niz­mo at­sto­vių ma­ny­mu, prastos mo­te­rų pa­dė­ties prie­žas­tis yra blo­ga tei­si­nė sis­te­ma, tai­gi rei­kia ją pa­keis­ti to­kia, ku­ri tei­si­ne ir po­li­ti­ne pras­me už­tik­rin­tų mo­te­rims ly­gias pi­lie­ti­nes funk­ci­jas. Tei­sė mo­te­rims ir vy­rams tu­ri bū­ti vie­no­da. Čia ne­ke­lia­mas iš­skir­ti­nių tei­sių mo­te­rims klau­si­mas. Šių fe­mi­nis­čių ma­ny­mu, su­tei­kus mo­te­rims to­kias tei­ses, su­stip­rė­tų so­cia­li­nių vaid­me­nų pa­si­da­li­ji­mo pa­gal ly­tis ste­re­o­ti­pai, o tai jau bū­tų sek­siz­mo klai­da, ana­lo­giš­ka, pa­vyz­džiui, ra­siz­mo klai­dai. Li­be­ra­lio­jo fe­mi­niz­mo at­sto­vės sie­kia, kad mū­sų kul­tū­ro­je ir vi­suo­me­nė­je ap­skri­tai ne­bū­tų at­si­žvel­gia­ma į ly­tį (kaip ir į ra­sę, tau­ty­bę ar kil­mę). Be to, mo­te­ris tu­ri tu­rė­ti ga­li­my­bę kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą kaip tin­ka­ma ir pa­ti nu­spręs­ti dėl sa­vo so­cia­li­nio vaid­mens.

Žvel­giant į mark­sis­ti­nį fe­mi­niz­mą, ne­sun­ku pa­ste­bė­ti idė­ji­nius ir struk­tū­ri­nius mark­siz­mo bei fe­mi­niz­mo ide­o­lo­gi­jos pa­na­šu­mus: juos vie­ni­ja ko­vos dva­sia ir įsi­ti­ki­ni­mas, kad so­cia­li­niai po­ky­čiai vyk­dy­ti­ni tik ra­di­ka­liai – ­ke­liant re­vo­liu­ci­ją. Mark­siz­me eko­no­mi­nio ir so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo po­ky­čiai vyks­ta ko­vo­jant kla­sėms, o fe­mi­niz­me – vy­rams ir mo­te­rims. Kaip kla­sių ko­va tu­rė­jo baig­tis jų iš­ny­ki­mu, taip vy­rų do­mi­na­vi­mą tu­ri pa­keis­ti mo­te­rų do­mi­na­vi­mas, kol ga­liau­siai ly­tys vi­siš­kai dings (angl. uni­sex). Mo­ters sta­tu­są pa­triar­cha­li­nė­je vi­suo­me­nė­je ši fe­mi­niz­mo pa­krai­pa ban­do ver­tin­ti pa­si­tel­ku­si mark­sis­ti­nę pre­kės, kaip pa­grin­di­nės ka­pi­ta­liz­mo for­mos, ana­li­zę. Mo­te­ris (pre­kė) yra mai­nų tarp sub­jek­tų (vy­rų) ob­jek­tas. Kad mo­te­ris virs­tų sub­jek­tu, jai bū­ti­na at­ras­ti ar­ba su­si­kur­ti sa­vo kaip mo­ters mo­te­riš­ku­mą. Dėl šios prie­žas­ties mo­te­ris pri­va­lo at­si­sa­ky­ti pre­kės po­zi­ci­jos ir iš nau­jo api­brėž­ti sa­vo ry­šį su ma­te­ri­ja, kū­nu, troš­ki­mu. Tai­gi rei­kia su­kur­ti nau­ją tvar­ką, ku­rio­je mo­ters ir vy­ro san­ty­kių pa­grin­das bū­tų iš es­mės nau­jas.

Ra­di­ka­lio­jo fe­mi­niz­mo pa­krai­pa tei­gia, kad vi­siš­ko mo­ters iš­lais­vi­ni­mo są­ly­ga – bū­ti­ny­bė pa­neig­ti bio­lo­gi­nę jos pri­gim­tį. Svar­biau­sias ra­di­ka­lių­jų fe­mi­nis­čių tei­gi­nys – nie­kas ne­gims­ta mo­te­ri­mi. Tai reiš­kia, kad vy­riš­ką ar mo­te­riš­ką ly­tį le­mia ne gam­ta, o kul­tū­ra. To­dėl ga­li­ma pa­nai­kin­ti vy­rų ir mo­te­rų vaid­me­nų bei tei­sių skir­tu­mus. To pa­da­ri­nys – abe­jo­nės šei­mos ins­ti­tu­ci­jos rei­ka­lin­gu­mu ar net sie­kis ją pa­nai­kin­ti. Esą tik ne­li­kus šei­mų, vi­suo­me­nė­je ne­be­bus jo­kių sek­su­a­li­nių ne­su­ta­ri­mų ir el­ge­sio skir­tu­mų. Vis­kas bus lei­džia­ma ir le­ga­lu: he­te­ro­sek­su­a­lu­mas, ho­mo­sek­su­a­lu­mas, iki­ve­dy­bi­niai san­ty­kiai ir ne­san­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas. Šio­je sri­ty­je vieš­pa­taus vi­siš­ka lais­vė, va­di­na­ma­sis lais­va­sis pa­si­rin­ki­mas.

Ra­di­ka­lia­ja­me fe­mi­niz­me yra įvai­rių sro­ve­lių. Vie­nos jų pa­si­sa­ko už vi­siš­ką kul­tū­ri­nį vy­rų ir mo­te­rų at­sky­ri­mą – tai ge­riau­siai at­si­spin­di li­te­ra­tū­ro­je: šios kryp­ties at­sto­vių pa­ra­šy­ti teks­tai lai­ko­mi „mo­te­riš­ką­ja ra­šy­ti­ne kū­ry­ba“. Ka­dan­gi lig­šio­li­nė­je ra­šy­ti­nė­je kū­ry­bo­je ir vi­so­je kul­tū­ro­je do­mi­na­vo vy­rai, rei­kia „ap­ra­šy­ti mo­te­rį po­zi­ty­viu ki­to­niš­ku­mu, at­kur­ti mo­te­riš­kos esy­bės erd­vę teks­te“.

Sun­ku įver­tin­ti vi­są fe­mi­nis­ti­nį ju­dė­ji­mą. Be abe­jo, mo­te­rų sie­kiai so­cia­li­nė­je, po­li­ti­nė­je, kul­tū­ri­nė­je plot­mė­je su­vie­no­din­ti savo tei­ses su vy­rais yra tei­sin­gi, ir šiuo po­žiū­riu mo­te­rų ju­dė­ji­mas ga­li pa­si­džiaug­ti dau­gy­be tei­gia­mų pa­sie­ki­mų. Ta­čiau fe­mi­niz­mas, kaip ju­dė­ji­mas, tiek su­dė­tin­gas, kad ne­pa­pras­tai sun­ku jį įver­tin­ti kaip vi­sų jo rū­šių ir for­mų vi­su­mą. Ant­ra­jai, o ypač tre­čia­jai fe­mi­niz­mo ban­gai bū­din­gi tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­tys kraš­tu­ti­nu­mai ga­li su­kel­ti pa­vo­jų ne tik mo­te­riai, bet ir šei­mos ins­ti­tu­tui.

Svar­biau­sia dau­ge­lio nau­jau­sių fe­mi­niz­mo kryp­čių „dog­ma“ – įsi­ti­ki­ni­mas, kad pa­grin­di­niai mo­te­rų in­te­lek­tu­a­li­nių ir so­cia­li­nių ga­li­my­bių skir­tu­mai yra tik kul­tū­ri­nio, o ne bio­lo­gi­nio po­bū­džio. Pa­grin­di­nės šios orien­ta­ci­jos at­sto­vės lai­ko­si nuo­mo­nės, kad vy­ro ir mo­ters skir­tu­mus le­mia ste­re­o­ti­pai (kul­tū­ra). Tuo tar­pu šiuo­lai­ki­nės ant­ro­po­lo­gi­jos ži­nios ir moks­las aiš­kiai pa­ro­do struk­tū­ri­nius vy­rų ir mo­te­rų sme­ge­nų skir­tu­mus, tai­gi jie yra ob­jek­ty­vūs. Ta­čiau fe­mi­nis­tės to ne­pai­so.

Ra­di­ka­lu­sis fe­mi­niz­mas eli­mi­nuo­ja pri­gim­ties są­vo­ką. Fe­mi­niz­me ne­vyks­ta rim­tos dis­ku­si­jos apie pri­gim­ties ir kul­tū­ros san­ty­kį. Tei­gi­nys, kad ly­čių skir­tu­mų es­mė glū­di kul­tū­ro­je, yra ne­re­a­lis­ti­nio mąs­ty­mo iš­da­va. Iš tik­rų­jų ga­li­ma pa­si­rink­ti fe­no­ti­pi­nę ly­tį, t. y. pa­si­keis­ti iš­ori­nius ly­ties or­ga­nus, bet ne­ga­li­ma pa­keis­ti ge­no­ti­pi­nės – gam­tos su­teik­tos ly­ties. Be abe­jo, pri­gim­ties są­vo­ka rei­ka­lau­ja įvar­dy­ti jos Kū­rė­ją – fe­mi­nis­tės jo­kiais bū­dais Jo ne­pri­pa­žįs­ta. Ra­di­ka­lu­sis fe­mi­niz­mas ky­la iš tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­čio po­žiū­rio į žmo­gų, iš ant­ro­po­lo­gi­nės klai­dos, iš to, kad aukš­čiau­sio­mis ver­ty­bė­mis yra ta­pę egoiz­mas ir ego­cen­triz­mas, sa­vi­re­a­li­za­ci­ja. Tai nei­gia žmo­gaus so­cia­li­nę plot­mę ir ab­so­liu­ti­na lais­vę. Ga­liau­siai su­abe­jo­ja­ma mo­ters ir vy­ro san­tuo­kos bei šei­mos – pa­grin­di­nės so­cia­li­nės struk­tū­ros – ins­ti­tu­tu ir pra­de­da­ma žūt­būt siek­ti įtei­sin­ti abor­tus, ne­san­tuo­ki­nius ir ho­mo­sek­su­a­lų ry­šius.

Pa­reng­ta pa­gal Zofijos J. Zdybickos

pranešimą feminizmo tema,

skaitytą V Gniezno kongrese (2004 m.).

iš len­kų kal­bos ver­tė Voi­ce­chas SAVICKIS