Manau, kad protinga pirmiau perskaityti kūrinį, o tik po to imtis jo ekranizacijos. Ypač jeigu tai fantastikos, nuotykinio ar detektyvinio žanro kūrinys: gi koks įdomumas skaityti apie tai, ką jau matei ekrane? Bent man – jokio. Ne kartą tuo įsitikinau jau praktikoje.
Richardo Mathesono romano „Aš esu legenda“ trečioji ekranizacija mano akis pasiekė pirmiau negu knyga, tad dar kurį laiką atidėliojau skaitymo procesą, bet pradėjęs nesigailėjau. Romanas atskleidė gal ne daugiau negu mačiau kino filme, bet tikrai daug ką kitaip: kitokios siužetinės linijos, kitoks įvykių priežastingumas, kitokia pagrindinio veikėjo praeitis ir mėgiama muzika, kitokie blogiečiai-vampyrai ir, svarbiausia, kitokia pabaiga.
Kas dar nežino, šis klasikinis siaubo romanas pasakoja apie visuotinę planetos pandemiją, kuri žmones pavertė vampyrais. Neužsikrėtė virusu tik Robertas Nevilis – paskutinis žmogus Žemėje, nesavo noru tapęs homo sapiens legenda. Apie šią gyvą legendą ir sukasi pasakojimas: legendos kasdienybė ir kasnaktybė; česnakiniai kryžiai ir drakuliškos bakterijos; nekrofilinio potraukio malšinimas alkoholiu ir nuogų vampyrų scenos už užkaltų langinių; tuščios Los Andželo gatvės ir dar tuštesnės košmariškų sapnų kupinos naktys; sugrįžtantys prisiminimai ir, žinoma, vienatvė – tokia, kokios net Robinzonui Kruzui neteko patirti, siaubingai šlykšti vienatvė, kurios pabaigoje jokios prošvaistės išlipti iš legendos statuso.
Šios nestoros knygos puslapiai pasibaigė greitai ir netikėtai. Šiandien skaitant prieš 50-imt metų sukurptą istoriją truputį trikdo aprašomas laikmetis (1976-1979 m.), kuris tada Mathesonui buvo tolima ateitis, o man jau gili praeitis. Taip pat pasigedau gilesnio pagrindinio veikėjo vidinio pasaulio analizavimo. Bet visa kita tikrai verta klasikos vardo zombinės-siaubo-fantastikos žanro rėmuose. Nebanalus, nors vietomis nuspėjamas (galbūt tai dėl prieš tai matytos ekranizacijos) siužetas, gyvai nupieštos kritinės situacijos (artimųjų praradimas, jų ilgesys, susidūrimas su protu nesuvokiamais reiškiniais, pastangos išgyventi bedieviškame pasaulyje ir pan.), logiškai sarkastiškas humoras, kurio galėjo būti ir daugiau („Kaip elgtųsi vampyras musulmonas, išvydęs kryžių prieš akis“) ir nebanaliai stipri pabaiga.
Ant knygos viršelio pirkėjus ir skaitytojus vilioja užrašas, kad „Aš esu legenda“ įkvėpė geriausias istorijas sukurti patį Stepheną Kingą, ir tai yra visuotinai žinoma tiesa, tačiau iš jos naudos šiais laikais nedaug, nes pats Kingas, manau, Mathesoną pralenkė su kaupu ir pakišo po savo siaubo pasakėlių krūva. Man asmeniškai perskaičius „Aš esu legenda“ kilo įspūdis, kad šis kūrinys yra įkvėptas Johno Wyndhemo šedevro „Trifidų dienos“ siužeto. Bet nesvarbu, kas ką įkvėpė, verčiau perskaitykit „Aš esu legenda“ neatsikvėpę.
Richard Matheson “Aš esu legenda”. Romanas, iš anglų k. vertė Rasa Krulikauskienė. Kaunas: Obuolys, 2007; 208 psl.
