Tai jau atgyvenusi teorija – „nepakeičiamų nėra“. Savaime suprantama, kad mylimi ir brangūs žmonės visuomet yra vieninteliai ir niekas negali jų atstoti. Tačiau ar įmanoma pakeisti aktorių? Ar įmanoma ir ar reikia?..
Vaidmenį kuria pats
Režisierės Kazimieros Kymantaitės spektaklis „Žaldokynė“ (komedijos autorius Borisas Dauguvietis) iki šiol sulaukia gausybės žiūrovų. Per tą laiką ir pagrindinį Žaldoko vaidmenį buvo sukūręs ne vienas žinomas aktorius, rašo „Respublika“.
Šiuo metu vietoj Vytauto Tomkaus vaidinantis Juozas Meškauskas nė kiek ne mažiau publikos liaupsinamas ir mylimas nei jo pirmtakai, tačiau menininkas tikino, kad kurdamas vaidmenį nenorėjo būti panašus į nieką kitą ir kėlė sau vienintelį uždavinį – pateisinti režisūrinius lūkesčius.
„Yra duotos ribos, mizanscenos, vaidmens traktavimas – visa, kas režisūriškai nurodyta. Ta režisūrinė koncepcija nurodo, koks turi būti vaidmuo, bet kiekvienas aktorius tai priima vis kitaip“, – sakė J. Meškauskas.
Aktorius tikino, kad atvirų kalbų apie tai, kurio aktoriaus sukurtas personažas yra geresnis, niekada nebuvo girdėjęs. Profesionalai to į akis paprasčiausiai nesako. „O iš žiūrovų gali visko sulaukti. Vienas pataikaudamas gali pasakyti, kad vaidini geriau, o kitas, atvirkščiai, norėdamas įgelti, – kad blogiau“, – šnekėjo Žaldoko vaidmens kūrėjas.
J. Meškauskas pasakojo, kad anksčiau jam taip pat yra tekę dubliuotis su Henriku Kurausku. Ir štai tuomet konkurencija tarsi ir turėjusi būti didesnė, tačiau abu aktoriai puikiai sugyveno ir dėl smulkmenų nesikivirčydavo.
„Ar esu linkęs save lyginti su kitais? Greičiau ne. Ką čia lyginsi. Aš žinau, kad Kurauskas, kaip aktorius, daug talentingesnis už mane. Turi daugiau. Bet, pavyzdžiui, tam tikrą vaidmenį geriau suvaidinęs buvau aš. Bet nė vienas dėl tokių pagyrimų ar papeikimų neįsižeisdavome. Juk tai priklauso nuo artimumo vaidmeniui. Arba nuo to, kuris daugiau įdeda darbo. Tarkim, kurdamas Jogailos vaidmenį, buvau tikrai į jį įnikęs. Profsąjungų rūmuose režisavau „Milžinų paunksmę“, todėl buvau susipažinęs su daug medžiagos. Todėl ir perteikti Jogailos vaidmenį teatro scenoje man buvo lengviau, nors pirma jam buvo paskirtas Kurauskas“, – kalbėjo J. Meškauskas.
Kaip orkestre pakeičiamas muzikantas...
Lietuvoje populiarus teatro ir kino aktorius Saulius Bareikis taip pat gali nemažai papasakoti apie kuriamą vaidmenį. Personažą, kuris kartą jau gyveno, bet kuriam buvo lemta užgimti visai kitokiam ir pradėti naują istorijos etapą, įsitvirtinus jau kito aktoriaus kūne.
Neseniai S. Bareikis atliko Altoumo vaidmenį Karlo Gocio spektaklyje „Princesė Turandot“. Tą patį herojų kadaise įkūnijo šį pavasarį amžinybėn iškeliavęs Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas.
„Kol kas suvaidinau tik poroje spektaklių. Matote, aktoriaus profesija yra tokia, kad, pirmiausia, nelabai gali rinktis, o antra, šią situaciją padiktavo ta pati nelaimė – Prano išėjimas. Teatras atsidūrė nelabai pavydėtinoje situacijoje tiek repertuarine, tiek kitomis prasmėmis. O jei kalbėtume apie mane, tai, žinote, vaidmuo – tik ženklas. Parašytas vaidmuo nėra niekieno nuosavybė, o aš jį kūriau, kaip pats suprantu. Pakeičiau Praną panašiai kaip išėjusį muzikantą orkestre keičia kitas muzikantas“, – kalbėjo aktorius.
Ar nebuvo baisu kurti vaidmenį, kurį, šiaip ar taip, žiūrovai jau yra matę? Juk savaime suprantama, kad norom nenorom personažų charakteriai, jei jie bent kiek skiriasi, visuomet yra gretinami ir lyginami. Gal net vyksta slaptos aktorių varžybos?.. „Turiu savo vaidmens matymą. Tą darau visai kitaip. Gyvenime niekuomet nesistengiau atkartoti jokio aktoriaus. Be to, tai nėra įmanoma. Tai būtų visai nevaisinga – bandyti atkurti kieno nors sukurtą vaidmenį. Tu tiesiog naudojiesi tekstu, režisūriniu vaidmeniu ir bandai kurti savo versiją“, – dėstė S. Bareikis.
Prieš tris dešimtmečius būtent Šiauliuose žengęs pirmuosius savo kaip aktoriaus žingsnius, S. Bareikis tikino – kurdamas Altoumo vaidmenį stengėsi sąmoningai nesigilinti į tai, kaip jį matė P. Piaulokas. Viena peržiūra per vaizdo grotuvą – tai viskas, ką darė S. Bareikis, siedamas naująjį vaidmenį su jo praeitimi, ir tai tik tam, kad pamatytų režisūrinį piešinį.
„Dar buvo įdomu pamatyti, kaip vaidino Pranas, – prisipažino S. Bareikis. – Bet žiūrėjau tik vieną kartą, kad nepriklausomai galėčiau kurtį savo vaidmenį“.
Kiek patylėjęs aktorius pridūrė: „Žinote, aš negalėčiau pakeisti Prano. Net nesistengiu to daryti. Manau, kad kiekvienas vaidmens sukūrimas yra autentiškas. Tai net visai skirtingi spektakliai...“
Trys liokajai Firsai
Jau daugybę metų rodomas Antono Čechovo spektaklis „Vyšnių sodas“ (rež. Rimas Tuminas) vis dar sulaukia daugybės žiūrovų dėmesio. Ir ne mažiau nei pagrindiniai vaidmenys, žmonių palaikymo ir nuoširdaus susižavėjimo sulaukia ir kiek mažiau erdvės pasireikšti turį personažai. Vienas tokių yra ir liokajus Firsas.
Dabar šį vaidmenį atliekantis Gediminas Girdvainis scenoje užėmė vietą, kurioje kadaise buvo kiti talentingi aktoriai Audris Chadaravičius bei Arnas Rosenas. Ir G. Girdvainis neslėpė, kad yra didžiulis skirtumas, ar pradėti kurti personažą tuomet, kai dar tik užsimezga visas spektaklis, ar jau daug vėliau, kai tenka pakeisti kitą aktorių.
„Kai būna dar tik spektaklio kūrimo pradžia, viskas kitaip. Gali atsinešti savo pasiūlymų režisieriui – jis juos priima arba nepriima. Žodžiu, pradėti su kitais yra visai kitaip. Bet galbūt man būtų buvę sudėtingiau perimti pagrindinį vaidmenį. Dabar sunku nebuvo. Galbūt ir todėl, kad buvau daugybę kartų matęs spektaklį. Ir su amžiną atilsį A. Chadaravičiumi, ir su amžiną atilsį A. Rosenu. Beje, jie tą patį vaidmenį buvo sukūrę visiškai skirtingai. O aš pabandžiau surasti savąjį Firsą. Kaip man pavyko, nežinau“, – šypsojosi G. Girdvainis.
Aktorius šventai įsitikinęs, kad pakartoti svetimų gestų, mimikos, eisenos neįmanoma. Todėl ir bandyti kopijuoti kitų artistų sukurtus personažus tiesiog beprasmiška. Kaip tik todėl G. Girdvainis nuo pat pradžių ieškojo savo atspirties taškų, į vaidmens kūrimą ėjo tik nuo savęs.
„Tą personažą turi rasti savyje. O sekti – tai ne mano stilius. Niekada nekopijuoju. Stengiuosi daryti taip, kaip atrodo man“, – dėstė aktorius.
„Niekada nemaniau, kad man teks jį pakeisti...“
Dabar prisimindamas skirtingų aktorių kurtus liokajus Firsus, G. Girdvainis gali pasakyti, kad jie buvo labai skirtingi, tačiau įvertinti, kuris geresnis, neįmanoma. Tiesiog žiūrint į juos atrodydavo, kad įmanoma suvaidinti tik šiuo vienu būdu, ir kol kitas neišeidavo į sceną, negalėdavai patikėti, kad tas pats personažas staiga gali tapti ne mažiau organiškas, bet jau visai nepanašus į savo pirmtaką.
„O gal tik žiūrovas gali išsirinkti, kuris Firsas jam artimesnis? Niekada net negalvojau, kad man teks... Su Chadaravičiumi puikiai sutarėme, pajuokaudavome. Niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad man teks vaidinti jo vaidmenį. Juolab kad ir spektaklis labai senas, maniau, kad turi kada nors baigti savo gyvenimą. Bet taip atsitiko, kad per trumpą laiką aš turėjau į šį spektaklį įeiti...“ – nutilo G.Girdvainis.
Aktorius sakė niekuomet negirdėjęs ir palyginimų, kuriam aktoriui liokajų Firsą pasisekė sukurti geriau. G. Girdvainis svarstė, kad tarp žiūrovų gal ir būta tokių pasvarstymų, bet viešai toks klausimas jokiame sambūryje nebuvo užduotas. Niekada nebuvo ir į jį atsakyta.
Jis tiesiog yra nepakeičiamas
Kad toli gražu ne kiekvienas yra pakeičiamas, net bandomas pakeisti, savo spektakliais įrodė ir režisierius Eimuntas Nekrošius. Kai pagrindinį W. Shakespeare'o „Hamleto“ spektaklio (rež. Eimuntas Nekrošius) aktorių Andrių Mamontovą netikėtai užklupo plaučių uždegimas, neįvyko spektaklio gastrolės į Meksiką. Apie tai, kad A. Mamontovas gali būti pakeistas, nebuvo ko nė kalbėti.
Net devynis mėnesius repetuotas spektaklis, net gerokai po sukūrimo, nuolat turėdavo kokių nors režisūrinių bei aktorinių patvarkymų, todėl visuomet išlikdavo natūralus ir itin šiltai sutinkamas visuose pasaulio kraštuose. Tačiau dėl A. Mamontovo ligos Gvanachuato ir Meksiko miestų gyventojai nebeturės progos išvysti aštuonių planuotų spektaklių.
Nepaisant to, kad vieno prestižiškiausių Amerikos žemyne teatro festivalių „Cervantino“ organizatoriai jau buvo pardavę visus bilietus į lietuvių spektaklius.
Paklaustas, kur slypi jo išskirtinumas, A. Mamontovas nekomentavo režisieriaus nuomonės, kad jo pakeisti neįmanoma.
„Tai ne mano, tai E. Nekrošiaus pasirinkimas. Jis paprastai stato spektaklius be dublerių. Stato spektaklį su konkrečiu žmogumi, naudodamas to žmogaus turimas tam tikras konkrečias savybes. Todėl nėra kitų žmonių, kurie galėtų pakeisti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Tai ir viskas“, – paprastai kalbėjo A. Mamontovas.
„Ar teisingas posakis, kad nepakeičiamų nėra? Vienu atveju teisingas, kitu – tik žodžių žaismas. Negalima taip vienareikšmiškai pasakyti apie viską“, – šnekėjo muzikantas ir aktorius.
A.Mamontovas prisipažino, kad per vienuolika metų – tai pirmas toks atvejis, kad dėl jo ligos teko atšaukti numatytus planus. „Niekuomet nesiskundžiu, bet kartais žmogui gal reikia susirgti?“ – kiek ironiškai klausė pagrindinio „Hamleto“ vaidmens atlikėjas.
Spektaklio režisierius visiškai atsisakė komentuoti netikėtai susiklosčiusią situaciją. „Nenorėčiau į tai atsakyti. Dėl tam tikros etikos. Apie tai sunku kalbėti. Visko būna, bet galbūt aš nelinkęs apie tai viešai šnekėti“, – sakė E. Nekrošius.
Rasa Velijevaitė
