Toji debiutinė sceninė erdvė, kurią savo salėse surengė neseniai prasivėrusioji „Menų spaustuvė”, iš jaunų talentų inkubatoriaus gresia pavirsti į šiurkštoką skaistyklą. Tai ir teisinga, ir naudinga: besiformuojanti šios erdvės publika yra ir geranoriška, ir reikli, ir griežta. Ir visuomet teisi, kaip ir bet kuri kita.
Sunku nuslėpti, kad spaudos popsinis dėmesys pastarojo „Menų spaustuvės” debiutantui Artūrui Areimai nejuokais suerzino. To fakto kontekste kitos režisieriaus Rimo Tumino auklėtinės, besiveržiančios į režisierių luomo gretas Olgos Generalovos visiškas nutylėjimas atrodė labai simpatiškai.
Kita patraukli aplinkybė buvo šios jaunos asmenybės itin neprastas pasirodymas jau minėto Areimos režisūriniame debiute – spektaklyje „Kelionė į kambario vidų”, išlaikiusiame kovinį krikštą „Menų spaustuvėje” sausio pabaigoje. Ten ji pasireiškė kaip aktorė – ryškiai ir drąsiai. Nors statytojo sprendimas patikėti jai vaidmenį su vyrišku vardu Judas tebėra abejotinas, bet Generalovos pademonstruotas scenoje ryžtas ir energingumas tas abejones beveik panaikino. Tik iš vos pastebimų akimirkų buvo galima įtarti jos vidinės pozicijos protestą jai pripirštam vaidmeniui ir viso reginio sprendimui. Bet jos sceniškumas ir prasminis konkretumas įtikino žiūrovus.
Tad Generalovos pirmasis, aktorinis debiutas „Menų spaustuvėje” buvo daug žadantis. Taip pat intrigavo nuskambėjusi informacija apie kažkokius mįslingus režisūros mokslus, kurių ji yra pasisėmusi ūkanotoje Britanijoje. O kokie yra tie britiškieji ar apskritai vakarietiškieji režisūros mokslai – nežinia, nes pasitaiko visokių, ir gerų, ir labai prastų, – tai mes dabar jau žinome. Bet debiutantui tokia jo CV pozicija vis tiek yra pliusas. Arba įpareigojimas.
Neketinant kankinti skaitytojo užuominomis, dera iškart pasakyti, kad šių rimtų aplinkybių palyginimas su rezultatu, t.y. Generalovos režisūriniu debiutu – spektakliu „Arbūzų cukruje”, parodytu „Menų spaustuvėje” vasario 20 ir 21 d. – ne tik didžiai nuvylė, bet ir privertė rimtai susimąstyti apie režisūros pedagogikos metodinius klystkelius apskritai.
Sakoma, kad režisūros negalima išmokyti, galima tik išmokti. Taigi koks yra teatrinės režisūros pedagogikos generalinis tikslas? Manyčiau, nutiesti būsimam sceninės meninės realybės kūrėjui tvirtus profesinius lieptus per teatrinės saviveiklos neaprėpiamus liūnus. Ir suteikti pirminį kūrybinės inercijos impulsą. Žvelgiant ir į Areimos, ir į Generalovos debiutus, susidaro įspūdis, kad jų režisūrinių mokslų rezultate (juk jau ketvirtas kursas!) trūksta būtent tų „lieptų”. Tačiau jeigu pirmasis debiutantas, retkarčiais nuslysdamas į saviveikliškumo klampynę, dar sugeba iš jos išsikapanoti, tai antroji ne tik pasineria į ją, bet ir su pasimėgavimu pliuškenasi.
Pradėkime nuo medžiagos pasirinkimo. Kultinio amerikiečių „gėlių vaikų” kartos ideologo Richardo Brautigano „romanas” „Arbūzų cukruje”, sukurtas prieš 40 metų, nėra pjesė, nors joje apstu dialogų. Tai nėra ir proza. Tai – savotiška poezija, „hipių haiku”, kupina sudėtingų haliucinacinių asociacijų ir metaforų.
Tokį tekstą pritaikyti scenai dera gerai padirbėti. Kitaip jis pats padiktuos patį nepatraukliausią literatūrinio teatro žanrą – vadinamąją „poetinę kompoziciją”. Generalovos atveju taip, deja, ir atsitiko.
Debiutantei ir jos kartos jaunimui, dėkui Dievui, neteko regėti tų nesukramtomų ideologizuotų „poetinių kompozicijų”, kuriomis tarsi valdiška koše ant vandens kadaise per prievartą buvo maitinama čionykštė „gėlių vaikų” karta. Bet gal būtent todėl naujoji karta neturi tam imuniteto ir iš esmės pakartoja tas pačias ydingas klišes, tik su naujojo laikmečio simboliais ir atributais.
Pažvelkime, į ką režisierė kreipia pagrindinį dėmesį, kam eikvoja liūto dalį savo nemenkos energijos ir audringos fantazijos! Ogi į tai, kas spektaklio programėlėje pavadinta „Video režisūra” (Generalova, Bartas Polonskis, filmavimas – Rugilė Barzdžiūnaitė). Tai – ištisas videofilmas, rodomas per spektaklį paprastame ekrane iš paprasto videoprojektoriaus. Padarytas labai stropiai, su scenarijaus ir techniniu išmanymu, panaudojant ir dokumentiką, ir vaidybą, ir įspūdingą animaciją. Išradingas ir vietomis meniškai ironiškas. Labai tiktų kokiam tarptautiniam jaunimo videokonkursui euroatlantine tematika su socialiniu atspalviu. Akivaizdu, kad šiam komponentui išeikvota daugiau pusės visų spektakliui skirtų režisierės pastangų.
Geras trečdalis išmanymo, fantazijos ir energijos – muzikiniam „takeliui”, pateikiamam ir iš įrašo, ir gyvai (aktorių balsais). Iš jo matyti, kad režisierė turi nemenką muzikinį išprusimą ir gerą muzikinio montažo suvokimą. Šiek tiek erzina nuolat pasikartojantys technomuzikos intarpai, identiški ir Areimos debiuto atveju. Matyt, dabar tai yra privalomas sceninis komponentas, kaip ir koncentruotos keiksmažodžių injekcijos, ir avansceniniai aktorių nusirenginėjimai, ir simboliški vieši jų tarpusavio pasičiupinėjimai. Anot Vaido Jauniškio, jeigu viso to scenoje nėra, tai tavęs apskritai nėra scenoje. Sunku nesutikti.
Bet bėda ta, kad prieš tai minėtiems dviem spektaklio „Arbūzai cukruje” komponentams labai trukdo trečiasis – pats teatras. Atrodo, kad būtų geriau, jeigu jo apskritai nebūtų. Ir Generalovos videofilmą „Arbūzų cukruje”, ir analogišką muzikinę kompoziciją galima būtų drąsiai rodyti visokiuose konkursuose euroatl... (žiūrėk aukščiau) tematika – ir kartu, ir atskirai, ir laimėti prizų.
Bet jeigu išjungsime video ir garsą ir paliksime tik debiutuojančios režisierės sukurtą teatrinę improvizaciją – nelaimėsime ničnieko. Nė konkurso, nė Briuselio stipendijų, nė netgi labai geranoriškos „Menų spaustuvės” publikos didesnio dėmesio: garantuotai išsilakstys reginiui neįpusėjus.
Antai, pavyzdžiui, šio teksto autorius visas akis išžiūrėjo, ir nepažino tarp vaidintojų prieš tai ryškiai solavusio „Kelionėje į kambario vidų” Tado Gryn. O jis čia tikrai buvo, ir netgi vaidino Fredą. Ir iš pastarojo spektaklio kūrėjo Artūro Areimos, čia vaidinančio Čarlį, sceninio pasirodymo Generalovos spektaklyje nesulaukėme nieko ypatingo. Įsiminė dvi gležnos (ir kažkodėl basos, skirtingai nuo apautų vyrų) moteriškos personos (Margarita – Inga Mikutavičiūtė ir Polina –Milda Štakėnaitė), taip pat ryškus baltaplaukis vaikinas (tikriausia tai buvo Įnirtis – Jonas Verseckas). Ričas (Renius Juodzevičius) įsiminė dar todėl, kad daug šmėsčiojo video ekrane.
Iš viso šio reginio sudėtinių dalių būtent pats teatras akivaizdžiai buvo mažiausiai įdomus ir patrauklus jo statytojai. Todėl teatrinės dalies dalyviai buvo scenoje blankūs, beveidžiai, sakė svetimus žodžius ir vykdė trivialias mizanscenas bei darė nemotyvuotus judesius.
Pavyzdžiui, ką reiškia tas žodis, tos Richardo Brautigano sugalvotos šalies pavadinimas – „idMYRIS”? Autoriaus tekste žodis iDEATH yra svarbus ženklas, totemas, kodas. O Generalovos spektaklyje aktoriai tą žodį sumurma kažkaip neraiškiai, atmestinai, tarytum pilna salė būtų Brautigano kūrybos žinovų ir gerbėjų, o pats spektaklis būtų tarptautinio seminaro, skirto „Arbūzų cukruje” autoriaus kūrybai, dalis.
Bet jeigu taip nėra, tai jau būkite mieli, pasirūpinkite, kad tokie svarbūs prasminiai dalykai, kaip teksto autoriaus esminiai kodai, būtų aiškūs ir akivaizdūs publikai. O jeigu taip nėra, tai jau kaltas tikrai ne teatras, kuris iš tiesų gali viską; tai – Jūs negalite!
O intencijos akivaizdžiai buvo tokios teigiamos... Argi gali mūsų nesužavėti jaunosios kartos susidomėjimas keturių dešimčių metų senumo hipių karta, jos filosofija ir kūryba? Argi nesuprantamas jų susižavėjimas tokia efektinga ir romantiška, kupina dramatiškumo ir charizmos persona, kokia buvo Brautiganas? Tad sugalvokite, padarykite, įgyvendinkite tai scenoje taip, kad mes pamatytume, pajustume tą Jūsų susižavėjimą, įsigilinimą, įsijautimą...
Pavyzdžiui, kodėl neįvertintas ir nerado jokio atspindėjimo tas spalvingas karnavališkumas, kuris buvo būdingas visai hipių filosofijai ir gyvensenai? O galbūt naujai kartai jau įgriso ligi gyvo kaulo visi tie nesibaigiantys karnavalai ir ta nežabota laisvė be tramdomojo prado? Gal jiems mielesnės yra uniformos ir muštra? Gali būti ir taip. Bet tai irgi privalo būti akivaizdu ir suprantama; pauzė scenoje turi prasmę tik tuomet, kai ji pripildyta vidinio teksto. Kitaip – nuoga pretenzija, žiūrovų kankinimas ir saviveikla.
Pagrindinis ydingasis saviveiklos požymis yra pastangos pademonstruoti viešumai įgūdžius ir sugebėjimus, kai dar nėra ir negali būti nei įgūdžių, nei sugebėjimų, nei patirties. Visa tai gali iš dalies kompensuoti azartiškas noras įsigilinti į dar neregėtus meistrystės paslapčių labirintus. Šia prasme Areimos debiutas yra šimteriopai vertingesnis ir doresnis, nes jis, statydamas „Kelionę į kambario vidų” akivaizdžiai azartiškai „ragavo” įvairius sceninius žanrinius ir stilistinius „ėjimus”. Jis akivaizdžiai nuo to kaifavo ir jam buvo nė motais, kad mus kartais nuo to pykino.
Generalova, matyt, irgi turėjo kažkokį prasmingą sumanymą, pasirinkdama debiutui Brautigano kūrinį. Ir būtent to sumanymo plotmėje glūdi pagrindinis pavojus šiai simpatiškai jaunai sceniškai asmenybei jos būsimajame teatrinės kūrybos kelyje, jeigu tokiam bus lemta nuvingiuoti. Tai – konjunktūros pavojus.
Ypač šio pavojaus nuojauta sukrebždėjo, kai į spektaklio finalą ekrane gerą dešimtį minučių (scenine prasme – amžinybę) vyko blic-dokumentinių kadrų bobslėjus: rugsėjo 11-oji – gamykla – gimdymas – roko koncertas – balius – riaušės – skrydis – vaikai – porno – muilo opera – televizija – Zuokas - Mamontovas – Sarkozy – Gadia – Brazauskas – ir t.t. ir pan.
Galbūt tai buvo, anot anonso, jaunų mass-medios išskalautų smegenų refleksija. Bet kitos kartos smegenim, kuriuos skalavo kiti ideologiniai vandenys, šis „bobslėjus” pakvipo gana primityvia tiesmukiška propaganda. Ir nuo to visas reginys įgavo pažįstamą charakteringą ir prėską ideologinio patiekalo prieskonį. Šiuo atveju – ne totalitarinių laikų, o naujųjų laikų konjunktūrinio „euroteatro” prieskonį.
Galbūt tai tik įtarimai ir vyresniosios kartos, nuolat drebančios dėl jaunų likimų, perdėtos baimės. Bet jeigu jos turi pagrindo, ir tie „euroteatro” rudimentai ir yra tai, ko debiutantė pasisėmė ūkanotuose salynuose – tuomet diagnozė yra žymiai sudėtingesnė. Ir netgi jeigu kurso vadovas Tuminas dėl Generalovos likimo persiverstų per galvą ir netikėtai paliktų likimo valiai visus savo teatrus Maskvoje ir grįžtų jos pedagogiškai gelbėti, vargu ar jis jau sugebėtų čia kuo padėti.
Bet nebūkime tokie negeranoriški pranašai. Juk „Arbūzų cukruje” režisierės aktorinis debiutas Areimos režisūriniame debiute aiškiai parodė, kad Judo vaidmens atlikėja tikrai ne svetimkūnis teatro pasaulyje, o atvirkščiai – sugeba tame pasaulyje organiškai egzistuoti ir sąmoningai veikti. Jos vaidybą galima būtų pavadinti „režisūrine” – tiek joje buvo koncentruoto vidinio ryžto ir organizuojančio prado.
Tad Olgos Generalovos režisūrinį debiutą su spektakliu pagal Richardo Brautigano psichodelinį kūrinį galima būti palyginti su didžiuliu blizgančiu garvežiu, išeikvojusiu visą savo energiją ir garą galingam švilpukui ir įspūdingam garų fejerverkui. Bet jis taip ir liko stovėti debiuto perone, ir žiūrovai taip juo ir nenuvyko į naujų sceninių įspūdžių šalį.
Bet bėgiai vis tik yra. Ir jie nutiesti teisinga kryptimi. Belieka tik pradėti jais judėti. O juk kartais taip sunku ir nesinori daryti būtent tai, kas yra būtina, ir kam iš tiesų esi sutvertas. Ir tai ne vien debiutantės problema – tai visos mūsų epochos liga. Daryti viską ir mėgautis viskuo, išskyrus tai, kas privalu ir prasminga.
Tiktai paradoksalu, kad tokia klystkelių epocha turi prasmę ir perspektyvą tik tada, jeigu yra tokių jaunųjų debiutantų kaip ši – su visais jos kūrybiniais klystkeliais, meninėmis svajonėmis bei vizijomis ir neapibrėžta, bet vis dar dosniai žadančia likimo perspektyva.
Kitaip ar būtų verta eikvoti tiek daug žodžių?
Konstantynas Borkowskis
