„Laba diena, taip. Būtinai užsakysime salę, gal kiek vėliau. Prisimenu, už penkių minučių jums perskambinsiu. Laukiu laiško“. Ir tai – netušti pažadai. Telefonas Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, aktoriaus ir tiesiog Lietuvą mylinčio žmogaus Juozo Budraičio kabinete, Jurgio Baltrušaičio namuose, netyla nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, rašo „Respublika“.
Kiekvienam pašnekovui jis randa laiko ne tik pakalbėti, bet ir numatyti susitikimą, organizuoti parodą, surasti rėmėjų naujai lietuviškai knygai leisti Maskvoje. Darbas J. Budraičiui patinka, tai netgi ne darbas, o greičiau pomėgis, dėl kurio jis net atidėjo savo mėgstamą veiklą - tapybą.
Sunku konkuruoti su didžiosiomis galerijomis
- Kultūros atašė Rusijoje buvote paskirtas 1995-aisiais. Ar tuomet teko viską pradėti nuo nulio, ar vis dėlto lietuviška kultūra ir menas jau buvo žinomi Rusijoje?
- Būtų keista, jei mūsų žmonių, kurie buvo žinomi, nepastebėtų. Pirmas mano žingsnis atvykus į Maskvą buvo vizitas į Tretjakovo galeriją, pažintis su ten saugomais lietuvių meno fondais. Lietuvių meno ten daug, nors nemažai su raudonomis vėliavomis, bet daug normalaus, gero, be jokių vėliavų. Svarbu, kad lietuvių kultūrinis palikimas čia nebuvo išgrobstytas ar išparduotas, kaip atsitiko su kitų buvusių TSRS respublikų palikimu. Nuo tada pradėjome ieškoti galimybių restauruoti esamus paminklus ir plėsti lietuviškos kultūros įtaką visoje Rusijoje. Tai ir darau iki šiol pačiais įvairiausiais būdais.
- Ar lietuviškas menas vis dar prisimenamas Rusijoje? Ar jis konkurencingas? Juk Maskvos publika labai reikli. Į ką labiausiai kreipiamas dėmesys?
- Žmonės žavisi, žino, kalba apie Lietuvą ir lietuvišką meną. Kai Maskvoje surengėme Šarūno Saukos parodą Centriniuose menininkų rūmuose, buvo ažiotažas. Mūsų grafika visi žavisi, daugelis galerijų norėtų turėti lietuvių grafikų ekspozicijas. Regionai žavisi menu dar labiau.
Ir Tverėje, ir Ufoje, ir Kazanėje, ir Pskove, ir Kalugoje. Jaroslavlio dailės muziejus atvažiuoja tartis dėl ekspozicijų demonstravimo pas juos.
Didelę pagarbą įgijo fotografija. Maskvoje jos populiarumas prasidėjo, kai buvo įkurti Maskvos fotografijos namai. Ypač populiarus Antanas Sutkus, kuris jau savarankiškai keliauja po Rusiją ir yra čia gerbiamas, žinomas. Labai populiarus Vitas Luckus. Kaip tik šiuo metu vyksta darbų paroda.
- Su kokiais sunkumais susiduriate? Kaip žmonės sužino apie parodas, kitus renginius?
- Išvežti grupę žmonių į Rusijos platybes yra labai brangu. Dažniausiai tenka skristi lėktuvais, bilietų kainos toli gražu ne europinės. Neseniai vežėme grupę į Krasnojarską - nepigiai atsiėjo. Vežėme liaudies instrumentų ansamblį su Veronika Povilioniene. Taip pat pristatėme Lietuvos kiną, surengėme grafikos ir fotografijos parodą.
Į artimesnius regionus važiuojame mašinomis, autobusais. Turime pamėgtų vietų, kur mus labai gerai priima. Pavyzdžiui, Nižnij Novgorodas - trečias pagal svarbą Rusijos miestas. Šiemet šiame mieste kultūrinė Lietuvos programa demonstruojama trečią kartą.
Nors gana sunku konkuruoti su didžiausiomis Maskvos galerijomis, tokiomis kaip Romano Abramovičiaus mylimosios įkurtas „Garažas“. Orientuojamės į tuos, kuriems lietuvių menas yra priimtinas, suprantamas arba pažįstamas, bandome pritraukti ir naujų žmonių.
Estrados dainininkų neatrasta terpė
- Ar kadaise toks populiarus lietuviškas kinas Rusijoje vis dar prisimenamas?
- Lietuviškas kinas prisimenamas su nostalgija. Jį ypač mėgsta tie, kuriuos lietuviškas kinas užklupo būdamas ant populiarumo bangos, prieš 30-40 m. Net tėvai pasakoja vaikams apie lietuvišką kiną. Labiausiai prisimenamas „Niekas nenorėjo mirti“. Po šio filmo žmonės pradėjo galvoti, kad visi lietuviški filmai yra geri. Žinoma, matyti „Jausmai“, „Mergaitė ir aidas“, gavęs apdovanojimą Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje.
Rusijoje galėtų pasireikšti ir mūsų estrados dainininkai, deja... Latviai, estai turi garsių dainininkų, kurie buvo ir sovietiniais laikais, yra ir dabar. Tai Laima Vaikulė Latvijoje ir Ana Veski Estijoje. Pas mus atsirado tokia žvaigždutė Alina Orlova, ji pagarsėjo Rusijoje. Pasisekimą turi lietuviškas džiazas. Visi prisimena sovietinius laikus, kai džiazas buvo draudžiamas ir Lietuvoje atsirado Ganelino trio. Jie pakėlė džiazo klodą ir tapo laukiami Tarybų Sąjungoje. Tuomet džiazo populiarumo banga kilo iš Lietuvos.
- Kai Jurgio Baltrušaičio namuose buvo pristatoma Tomo Venclovos monografija, norinčiųjų patekti į renginį nepavyko sutalpinti. Ar be šios, Rusijoje leidžiama daugiau lietuvių autorių knygų?
- Tomas Venclova pirmiausia prisimenamas kaip žmogus, artimai bendravęs su Josifu Brodskiu. Leidybos programa - svarbus mano darbo prioritetas Rusijoje. Nuolat ieškome rėmėjų. Jau išleisti Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Aido Marčėno poezijos rinkiniai, dvi Jurgio Baltrušaičio knygos. Į rusų kalbą išversta Antano Škėmos „Balta drobulė“. Rusų kalba išleista Gedimino Gudavičiaus „Lietuvos istorija“. Beje, šios knygos rusiškas leidimas yra vertingesnis, nes prie jo prisidėjo rusų mokslininkai, autoritetingi istorikai, kurie surinko šaltinius, parašė paaiškinimus, komentarus. Knyga praturtėjo.
Braunamės ir į mokslo sritį, rengiame mokslines konferencijas apie LDK, jos tautą, kultūrą. Kita kryptis - Jurgiui Baltrušaičiui ir sidabriniam poezijos amžiui skirtos konferencijos. Dalyvauja Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis, Sorbonos universiteto profesorius, kultūrologas, išleidęs „Visuotinę meno istoriją“. Netgi surengėme konferenciją „Jurgis Baltrušaitis. Tėvas - poetas, sūnus – kultūrologas“. Sulaukėme daugybės dalyvių iš Italijos, Vokietijos, Rusijos, Lietuvos.
- Lietuvių dailininkai jau tradiciškai dalyvauja Maskvos ART salonuose, įvairiose parodose. Kokie didžiausi renginiai numatomi šiuo metu Maskvoje ir provincijoje?
- Pastaruoju metu Jurgio Baltrušaičio namuose buvo atidaryta menininkų Volkovų paroda. Jie kasmet būna Lietuvoje, tapo lietuviškus siužetus. Jų kūrybai didelę įtaką daro Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai. Surandame dar daugiau draugų, kurie ateina į Volkovų parodą.
Gruodžio 10-12 d. vyksime į Nižnij Novgorodą. Šiame mieste drauge su Lingvistikos universitetu įkūrėme Baltistikos centrą, rengiamės įkurti „Užupio respublikos“ atstovybę. Vežame lietuviškų knygų, dovanojame. Džiazo ir klasikinės muzikos grupė, dokumentinio kino programa, kuri buvo pristatoma festivalyje Florencijoje.
Šiais metais Maskvoje dar planuojame surengti lietuvių meno parodą iš saugomų Tretjakovo galerijoje lietuviškų meno eksponatų. Yra idėja pastatyti paminklą Jurgiui Baltrušaičiui.
Dievas ir stabas Rusijos publikai
- Su kuo asocijuojasi rusams Lietuva? Kas iš šiandienos ir praeities lietuvių prisimenamas ir gerbiamas Rusijoje?
- Pirmiausia tai M.K. Čiurlionis. Rusai prisimena, kai galėdavo nuvažiuoti į Lietuvą ir atsivežti, kad ir nekokybiškų, M.K. Čiurlionio darbų atspaudų.
Neseniai kiemelyje prie užsienio kalbų bibliotekos pastatėme Čiurlionio biustą. Dabar jis ten drauge su kitais žymiais žmonėmis - Henriku Heine, Morisu Meterlinku, Johannu Goethe, Abraomu Linkolnu. Norime, kad taptų tradicija kasmet per Čiurlionio gimtadienį padėti gėlių prie jo biusto, surengti koncertą. Šiemet jau buvo organizuotas Čiurlionio vakarų ciklas, per jį jauni muzikantai grodavo Čiurlionio ir jo amžininkų muzikinius kūrinius. Rusų jaunimas Čiurlionio kūrinius atliko džiazo stiliumi.
Be Čiurlionio, labai gerai žinomas J.Baltrušaitis. Tik juo labiau domisi literatūrologai, akademinio sluoksnio atstovai. Be abejo, čia dievinamas Eimuntas Nekrošius. Tai Dievas ir stabas Maskvos ir Sankt Peterburgo publikai. Donatas Banionis ir Remigijus Adomaitis žinomi bene visiems rusams. Puikiai pažįstamas Saulius Sondeckis - kaip kamerinio orkestro vadovas praeityje ir kaip dirigentas šiandien. Jo paklausyti susirenka pilnos salės. Neužmirštas ir Virgilijus Noreika. Jis minimas kaip puikaus balso savininkas, menininkas.
Neseniai į „Lietuvos maskviečių“ gretas įsiliejo ir Rimas Tuminas. Jis teatralų mylimas ir gerbiamas. Jo spektakliai labai populiarūs. Priminti žiūrovams, kas yra R. Tuminas, nereikia. Visi puikiai žino.
- Jūsų autoritetas Rusijoje neabejotinas, tačiau ar jis padeda lengviau gyventi, siekti, įgyvendinti savo sumanymus?
- Mano gyvenimas, vaidmenys filmuose man atveria daug kelių. Esu kviečiamas į įvairius pokalbius, televizijos, radijo laidas. Tenka labai daug bendrauti. Darbas ir privatus gyvenimas Maskvoje seniai susipynė.
Taip bendraujant pasitaiko proga ką nors gero pasakyti apie Lietuvą, apie kurią pastaruoju metu Rusijoje žmonėms brukama daug neigiamos informacijos. Jeigu aš lietuvis ir apie mane gerai kalba, tai ne mano, o Lietuvos nuopelnas.
Andrius Andriejauskas
