kai uzsidare duris kiekvienas baisioj depresijos,....kartais budavo is nevilties net klykiu namuose....dabar kitaip nors dirbu keliose darbovietese darbdaviai alga veluoja po 5 men,vaikai studentai pradeda uzsidirbti,skaudu tik tiek ,kad pirmakursis duoda pinigu pavalgyti,mokescius sumokejo abu sumete algos dali,ir pazadejo kitus mokescius padeti sumoketi,aisku vargau kol mokesi, ....o dabar supranta ir uzjaucia...o darbdaviai pirmuciausia statosi namus,sodybas kelauja,o kas liko num\e\ta darbuotojams,ir dar piksta,kad paprasai...jei viska atiduotu,nereiketu pusbadziu gyventi,ir dar nemazai liktu

Gerai, kad dar sugebi tempti nasta viena, uzdirbti sveikiems maisto produktams. Juk ne visi gali buti tokie, kaip tu! Nekalbu apie sveikus maisto produktus-paciu prasciausiu zmones neiperka! Ir ne is tingumo neuzsidirba: vienu sveikata prasta, kiti neranda tokiu gallimybiu-uzsidirbti papildomai. Nemanau, kad viena dirbdama gali puikiai isgyventi-LT tai neimanoma! Matyt, tave remia arba tevai, arba koks sponsorius.

ta pati isgyvenau... Sunku prisiminti, ryju asaras, skaitydama apie si, daugeliui pazistama, gyvenima Lietuvoje. Gyvenau panasiai, su 100lt kiseneje (menesiui) sename nuomojamame name. Dirbau, bet sumokejus nuoma, mokescius likdavo 100lt ir isalke 2 vaikai primindavo, kad reikia nepasiduoti ir kaip nors pragyventi. Ziauru. Kiekvieno skurdaus lietuvio asaros krenta ant lobstanciuju valdininku sazines, kuri miega. Bet atsiskaityti uz tai pries Dieva tures visi-turtingas tu ar ne-visi bus lygus... Sie-musu gyvenimu, jausmu vagys-netiki i Dieva, todel elgiasi taip, kad butu gerai tik jiems... Kaip suprantu gerbiama pasnekove: gyvendama LT buvau praradusi pasitikejima savimi, jauciausi neginama bet kokioje situacijoje. Isgyvenimas buvo mano pacios reikalas-kurioje salyje taip beviltiskai paliktas zmogus likimo valiai, ypac su mazameciais bvaikais?!
Nusisypsojo laime isvykti i uzsieni. Radau darba. Kokia laime buvo tureti uz ka nusipirkti maisto-ne tiek, kad tik isgyventum, bet ir pasmaguriauti; nusipirkti rubus ne devetu drabuziu parduotuvese, bet naujus; isigyti kvepalus, kurie buvo grazi mano svajone; vaikams leisti sportuoti; pakeliauti-ir t.t. Net ir netekus darbo vienam is seimos, neliksi ,,ant ledo"-valstybe pasirupins, kad neliktum alkanas, apiplyses ir neturetum uz ka nusipirkti net vaistu.
Nesakau, kad visi vaziuotumet gyventi i uzsieni-cia irgi nera taip gera-Tevynes ilgesys darosi nepakeliamas. Pasiilgau lietuviskos kalbos, tevu, draugu... Todel visi turime sukilti pries neteisybe LT, kad galetume atgauti oruma, kuri valdantieji baigia sutrypti ir kurti nauja Lietuva-tokia, kokioje noretume mes visi gyventi...

tamsta, galima dirbti, kad ir per 5-is darbus, jei yra kur ir turi sveikatos, bet, kai nera nei to, nei kito, jusu pamokslavimas netinkamas.Butu gerai, kad uz darba zmones laiku ir atlyginimo sulauktu, kas jau tampa vos ne kaip 'pagerintos darbo salygos", jei sutarta diena jo sulaukiama.

uzuojauta

Neverskit mūsų dirbti:( Jau ir taip dirbam be proto. Apsidairyt nėra kada. Jeigu nesuprantate kodėl, persiskaitykit šitą patį tik sutrumpintą straipsnį "alfoj" su P.Gylio komentaru...Dirbam mes per daug

dar kartą:) Dar viena skaudi realybė mūs Lietuvoj, kad per anksti "susidėvi" žmonės. Tai irgi nenormalu - po keturiasdešimties jau prasideda ligos

Ir man panašiai nutiko, kaip straipsnio herojams. Skirtumas tik tas, kad aš visą šeimos naštą traukiu viena. Nors ir trūksta pinigėlių susimokėti mokesčiams, vaikus taip pat leidžiu į būrelius, stengiuosi maitinti sveikai ir pilnaverčiu maistu. O mokesčiams aš per žiemą stengiuosi uždirbti dirbdama papildomai. Nors ir taip dibu per kelias darbovietes. Aš neverkšlenu ir nieko nekaltinu - norėjau gyventi geriau. Bet tam reikia tiesiog labai daug dirbti. Gyvenu viltimi, kad dirbsiu ir palengva uždirbsiu. Tad ir linkiu visiems verkšlenantiems - eikite dirbti nevekšlenę!

kišenėje, o savo valstybėje turime susitvarkyti

gal laikas atejo ant dviracio persest