XIII skyrius
Savaitgalis. Nekenčiamiausias savaitės laikas. Mano nekenčiamiausias, nes turiu visą laiką sėdėti namie. Ne todėl, kad to norėčiau, bet todėl, kad neturiu kur eiti. Oskaras būna su savo tėvais, padeda jiems namuose. O jo mama manęs ten nelaukia. Kai kažkada Oskaras mane atsivežė – sukėlė didžiulį skandalą. Aišku, dabar jis visą laiką man paskambina ir paklausia ar viskas gerai. O Viltė... Ji išvis namie nenakvoja. Net neįsivaizduoju, kur ji trankosi. Žinau tik, kad jai savaitgaliai – nesibaigiantys tūsai.
Šeštadienis
Išsivaliau fotoaparatą, išsikuopiau kambarį, susitvarkiau spintą. Dariau viską, kad tik būčiau užimta ir neičiau iš kambario, nes žiurkės akimirksniu mane pagautų. Dabar turėjau jų vengti dar labiau. Nevengsiu – primuš, kai primuš – atsiras mėlynių. Atsiras mėlynių – Deimjenas vėl klausinės, o jei klausinės, turėsiu meluoti, o tas man nepatinka. Jis vėl gali pagalvoti, kad tai daro Oskaras. Užtenka nesusipratimų. Nemėgstu, kai meluoja man, nemėgstu meluoti pati.
- Ei! Ką tu ten darai?! – daužė į duris žiurkienė. Ko jai iš manęs reikia?
- Ko? – šaltai atsiliepiau.
- Atidaryk, reikia pasikalbėt.
Skambėjo taip, lyg ji būtų... blaiva. Vadinasi, vėl prašys pinigų. Bet jos nei blaivos, nei girtos nebijojau. Kažkada ji buvo normali. Ne taip, kaip jos vyras.
Priėjau prie durų ir atidariau.
- Jei nori pinigų – neturiu, – pranešiau oficialiu tonu.
- Man reikia tik kelių litų, atiduot skolą Bakui, – stovėdama prieš mane, nervingai timpčiojo prijuostę, vilkimą tik būnant šviesaus proto ir einant pas mane. Nors nesupratau kam – valgyti ji niekada negamino.
- Neturiu, – nusižiovavau.
- Žinau, kad turi. Nebūk tokia, aš juk tavo mama. Man reikia tik kelių litukų.
- Kiek?
- Dvidešimt.
- Dvidešimt litų? Tau čia keli litai? Už tiek nusipirkčiau pietus. O tu butelį degtinės. Negausi, – atrėžiau.
- Neduosi – pati pasiimsiu! – užriko ir greitu žingsniu patraukė link ant stalo padėtos mano rankinės.
- Padėk į vietą! – pribėgau ir išplėšiau rankinę jai iš rankų. – Manai, jei užsidėjai kažkokią kvailą prijuostę, ji pavers tave mama?! Tu niekas. Tu žiurkė. Nebuvai ir nebūsi man motina jokia prasme. Ir aš tau pinigų neduosiu! – išbėriau.
- Kaip tai neduosi?! – užrėkė. – Ar aš tavęs daug prašau?! Aš tave pagimdžiau, o tu su manim šitaip elgiesi!
Ji nusisuko, bet jos akyse dar spėjau pamatyti sužibusias ašaras.
- Neprašiau, kad gimdytum, – tyliai sumurmėjau.
Išėmiau iš rankinės piniginę ir ištraukusi dvidešimtinę, padaviau.
- Daugiau neprašyk. Neturiu. Neduosiu.
- Ačiū. Tu geriausia dukra, – ji lenkėsi mane apkabinti, bet pasitraukiau.
- Eik.
Nieko neatsakiusi, išėjo iš kambario. Buvau garantuota, kad jokiam Bakui ji nieko neskolinga ir po minutės abi žiurkės išeis pro duris ir prisisprogę grįš naktį arba ryt ryte.
Stovėjau ir spoksojau į vieną tašką, kol nešvarių drabužių krūvoje suskambĘS telefonas grąžino realybėn.
Neskubėdama paėmiau aparatą, grįžau prie lovos ir tik atsigulusi pasižiūrėjau, kas skambina. Nežinomas numeris. Atsiliepiau.
- Labas. Ką veiki? – pasiteiravo švelnus nepažįstamojo balsas.
- Kas būsi? – sausai paklausiau.
- Čia Giedrius, pameni? Viltės draugas, kartu buvom kažkokiam koncerte.
- Taip taip, prisimenu. Ne skleroznikė. Dėl ko skambini?
- Na... Viltei pachmielas iš po vakar, o pas mane šiandien bus tusovkė. Gal galėtum jai padėt išsiblaivyti iki vakaro? Aš turiu trumpam išvažiuoti, nenoriu palikt jos vienos.
- Taigiii... Kur gyveni? – paklausiau.
Jei jis sako tiesą, tada tikrai negaliu palikti Viltės bėdoje. Ji manęs niekada nepalieka.
- Birelo gatvė 3. Kada atvažiuosi? – apsidžiaugė.
- Em... Čia netoli centro, jo?
- Jo.
- Būsiu už pusvalandžio.
- Lauksiu, – padėjo ragelį.
♦ ♦ ♦
Įnirtingai bandžiau išplėšti degtinę iš Viltės rankų, bet ji nepasidavė, tik nesufokusuotu žvilgsniu stebeilijosi į mane ir gniaužė butelį rankose.
- Vilte, po galais, atiduok! – jau rimtai supykau.
- Ne. Man smagu!
- Matau, bet ryte tau smagu nebuvo ir rytoj nebus. Maldavai, kad pasilikčiau šitam sušiktam tūse ir gelbėčiau tave nuo „alkoholizmo liūno“, – pacitavau jos žodžius.
- Bet dabar noriu, kad leistum man linksmintis, o ne pamokslautum, kaip motina!
- Ir gerai. Gerk. Bet manęs rytoj nekaltink, – paleidau butelį ir ji vos neapsivožė, bet Giedrius ją pagavo.
Sėdėjome ant odinės baltos sofos svetainėje milžiniškuose Giedriaus namuose. Jiedu su Vilte burkavo, o aš bandžiau kaip nors ištaikyti progą nusimuilinti. Bet vis nepavykdavo, nes Viltė mane parsitįsdavo atgal ir sriūbaudavo nežinosianti ribų. Savaime suprantama, kai norėdavau ją sustabdyti, aiškindavo, kad neturiu teisės varžyti jos laisvę.
- Vilte, aš noriu namo, kodėl laikai? – suurzgiau.
- Nes čia smagu, o tau reikia pramogų. Kiek gali trainiotis visur su tuo Oskaru? – dėstė, sunkiai beapversdama liežuvį.
- Tu girta ir nusipezi. Gerk toliau, jei nori, o aš keliauju. Čiao, – atsistojau ir patraukiau link durų.
Prasibroviau pro gerai įmirkusią minią ir išėjusi pro duris, giliai įkvėpiau gaivaus oro. Apsidairiau, pratindama akis prie tamsos, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio.
- Ei, Laira! – paėjus keliasdešimt metrų, pasigirdo už nugaros.
Atsisukusi pamačiau vyrišką siluetą, artėjantį prie manęs. Stovėjau gatvės žibinto šviesoje, todėl nemačiau, kas artinasi. Bet vaikinui priėjus, tikrai nustebau jį išvydusi.
- Deimjenai? – nustebusi paklausiau.
- Atrodai taip, lyg būtum pamačius superžvaigždę, – nusijuokė.
- Na, beveik tokią ir pamačiau, – šyptelėjau.
- Dar toli šviečia, – numojo.
Įsigalėjo trumpa tyla.
- Kaip čia atsiradai? – paklausiau.
- O... Na, aš buvau tam vakarėly. Mačiau tave, bet nepriėjau, nes buvai su drauge. Nors ji ir buvo šiek tiek užsiėmusi...
- Bandžiau ją gelbėt, bet veltui, – nusijuokiau. – Pažįsti Giedrių?
- Ne, mus pakvietė kitas pažįstamas. O tu pažįsti?
- Lyg ir. Jis tas vaikinas, kuris burkavo su mano drauge.
- Bet tau jie atsibodo ir išėjai? – prisimerkė.
- Aha. Juo labiau, kad negeriu, o Viltė girta kaip tapkė, – nejučia susiraukiau.
- Gal nori pasilikt ilgiau? Vėliau tave parvežčiau. Ir abu turėtume draugijos, aš irgi negeriu, – šyptelėjo.
- Em... Išties turėčiau eiti... Jau vėlu.
- Rytoj sekmadienis, į darbą nereikia, – neatlyžo Deimjenas.
- Gerai, bet ilgai nebūsiu.
- Sutarta. Parvešiu tave namo. Nesaugu naktimis vaikščioti vienai po miestą. Ypač tau, – patraukėm atgal į vakarėlį.
- Kodėl ypač man? – susiraukiau.
- Nes tu mergina. O gal akys mane apgauna?! – vaizduodamas persigandusį, dramatiškai kumščiais pasitrynė akis.
- Idiotas, – kumštelėjau jam į ranką, o jis nusijuokė. Nesusilaikiau ir aš.
Grįžus į Giedriaus namus, atrodė, kad muzika skamba dar garsiau. Deimjenas mostelėjo į laiptus, rodydamas, kad kiltume į viršų. Nusekiau paskui. Laiptų viršuje kaktomuša vos nesusidūriau su kažkokiu slunkium.
- Žiūrėk kur eini, – suurzgiau, bet pakėlus galvą ir aš ir slunkius netekome žado.
- Laira?
- Oskarai??? Ką tu čia veiki?
Ugnė R.
