Vakar vaikiausi pievoje drugelius, lipau į medžius, netgi pagavau driežiuką. Tai buvo nauja patirtis – kas jis, kodėl toks grietas ir vikrus, kodėl turi tokią ilgą uodegą? Tai buvo neatrastas lobis, pagarbą, susižavėjimą, smalsumą keliantis gyvūnėlis. Nusprendžiau džiaugsmu pasidalinti su tėvais. Tekinas nubėgau namo.
Tarpduryje sutikau mamą. Norėdamas visu grožiu parodyti savo lobį, kiek labiau jį atidengiau. Deja, driežiukas mėgino pabėgti, taip netekdamas uodegos... Mama baisiai supyko, apšaukė, išvadino išdykėliu, visai nemylinčiu gamtos. Taip pirmą kartą buvau „pamokytas pagarbos.“
Štai. Gimė smurtas.
Vaikystė yra pamatas, ant kurio vėliau paauglys, jaunuolis, suaugęs stato savo gyvenimą. Nuo pirmųjų dienų vaikas mokosi pasitikėti savimi ir kitais, ugdosi jo iniciatyvumas, sugebėjimas susidoroti su gyvenime iškylančiomis užduotimis. Kad žmogus vystytųsi kaip harmoninga asmenybė, jam nuo vaikystės svarbu saugi aplinka ir tinkamai patenkinti poreikiai. Tačiau esti daug nukrypimų nuo elementaraus supratimo, „kaip turėtų būti“. Vienas ir bene blogiausias iš jų – vaikų patiriamas fizinis ir emocinis smurtas, dėl kurio dažniausiai pats vaikas nebūna kaltas.
Lemia įvairūs veiksniai
Tarp smurtą sukeliančių priežasčių pirmiausiai įvardijama tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, neišsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių faktorių vienoje šeimoje – tuo didesnė tikimybė, kad joje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą.
Kokie vaikai nukenčia dažniausiai?
Teigiama, kad dažniausiai mušami judrūs ir nepaklusnūs vaikai. Smurtas pasitaiko ir kai tėvai susilaukia kokios nors vaiko negatyvios reakcijos, nepaisant to, kad ji dažniausia atsiranda dėl pačių tėvų žodžių ar sakinių, vaiko nuomone, nukreiptų prieš jo asmenybę. Kartais pasitaiko ir pačių vaikų, provokuojančių tėvus, o pastarieji savo ruožtu mano, kad taip pakeis atžalos elgesį. Tarp rizikingiausių patirti smurtą yra ir neišnešioti, su negalia ar tiesiog netinkamu tėvams laiku gimę vaikai, taip pat turintys sveikatos sunkumų, alergijų, psichikos svyravimų, pasižymintys hiperaktyvumu.
Tai ne tik mušimas
Smurtas skirstomas į kelias rūšis: fizinį, emocinį, seksualinį ir nesirūpinimą, apleidimą. Kadangi fizinė prievarta yra lengviausiai aptinkama, su ja ir kovoti sekasi geriau.Tačiau ne ką mažiau pavojingi kiti smurto atvejai vis dar lieka galvos skausmu vaikų teisių gynėjams. Jie ir sunkiai atpažįstami, ir įrodomi. Ir vis dėl to labiausiai stulbina tai, kad tėvai visgi turėtų būti patys artimiausi, labiausiai mylintys, saugantys ir vaiko gerovę kuriantys asmenys. Itin sunku suvokti žmones, kurie gadina gyvenimą savo patiems artimiausiems. Tiems, kurie turėtų būti svarbiausi, mylimiausi ir labiausiai gerbiami...
Smurtaujantys tėvai – su savom problemom
Moksliniai tyrimai rodo, kad apytiksliai 20 – 30 % tėvų nesugeba rūpintis vaikais. Jie gali žaloti ar apleisti savo atžalas. Vadinasi, tokie tėvai nesugeba rasti tinkamo sprendimo įvairiose situacijose ar paprasčiausiai nėra pasiruošę tėvystei.
Gana paplitęs požiūris ir tas, kad daugelis smurtaujančių tėvų patys yra vaikystėje patyrę smurtą. Prievartos, kaip ir bet kokio kito elgesio, išmokstama. Prievarta ir apleistumas dažnai kartojasi iš kartos į kartą. Kaip viena to priežastis dar gali būti išskiriama ir tai, jog vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, užauga su mažesne saviverte, nemoka gerbti nei savęs, nei kitų.
Smurtaujantys asmenys dažnai jaučiasi esantys negeri tėvai ir dėl to kaltina vaikus. Jie nepriima savęs, todėl pyktį išlieja ant vaikų. Tačiau juos vis tiek myli, o savų veiksmų kartais nesupranta net patys. Tiesa, ne vieni tėvai mėgsta pasinaudoti paplitusiu pasiteisinimu, kad mušamas vaikas užauga geresnis: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Tačiau tai tėra gynybos būdas ir mėginimas nusimesti atsakomybę.
Negaliu įsilieti į visuomenę, nes vaikystėje patyriau smurtą
Bet koks patirtas smurtas turi įtakos vaiko fizinei, psichinei, socialinei raidai. Retai nutinka, kad jis sugebėtų visiškai viską ištrinti iš atminties. O ir nepriežiūra bei smurtas paprastai nebūna vienkartiniai. Žmogus, patyręs šiuos išgyvenimus vaikystėje, paprastai noromis nenoromis paseka blogu pavyzdžiu ir savo šeimoje. Netgi tie, kurie smerkia smurtą, gali prarasti kontrolę ir tapti agresyvūs vaikų atžvilgiu, kaip kadaise buvo jų pačių tėvai. Moterys ypač dažnai patiria sunkumų kuriant savo šeimą, nes jos nepasitiki vyrais, turi negatyvų požiūrį į santuoką ir dažnai priima prievartą kaip natūralų reiškinį.
Tyčiojimasis, žeminimas, užgauliojimas, mušimas, prievartavimas – visa tai, atrodytų, baisūs dalykai, dažniausiai patiriami kur nors gatvėje, turint reikalų su visokiais piktavaliais aplinkiniais. Kas galėtų pagalvoti, kad tokius išgyvenimus galima patirti svarbiausioje gyvenimo erdvėje ir tarp artimiausių žmonių. Netgi mūsų pažengusiame technologijų amžiuje smurto nemažėja. Šeimų problemos dažnai yra pamirštamos, lyg karjera, pinigai ir linksmybės būtų svarbesni už patį gyvenimo pamatą – šeimą. Taip pamažu ir tampa gerai sutariančios, stiprios ir tvirtos šeimos nuostabiai gražiu ir pavydėtinu reiškiniu.
Vaida Revuckaitė
