Koks šiandien yra jaunas žmogus? Kokie jo poreikiai, lūkesčiai, vertybės, kokį santykį jis kuria su gyvenamąja aplinka? Koks turėtų būti šios dienos ugdytojas, dirbantis su jaunu žmogumi? Kokias savybes ugdytojas turi turėti, kad įtikintų ir patrauktų šiuolaikinį jauną žmogų? Pagaliau kokį poveikį žmogaus asmenybės brandai turi veikla po pamokų? Ar šiandien, siekdami strateginių švietimo tikslų, pakankamai išnaudojame neformaliojo švietimo potencialą?
Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojo 2013 metų spalio 9 dieną Vilniaus „Amberton“ viešbutyje vykusioje Ugdymo plėtotės centro inicijuotoje diskusijoje „Nuo kada prasideda ugdymas?“ dalyvavę edukologai, neformaliojo ugdymo ekspertai, švietimo administratoriai ir praktikai bei patys jauni žmonės. Diskusijos tikslas, pasak vienos iš diskusijos iniciatorių Astos Lesauskienės pilotinio projekto „Pasirenkamojo vaikų švietimo finansavimo modelio sukūrimas ir išbandymas savivaldybėse“ vadovės, buvo ne tik apibendrinti projekto keturiose savivaldybėse – Panevėžio miesto, Panevėžio rajono, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybėse – rezultatus, bet „susėsti už bendro stalo įvairių sričių atstovams ir rasti sprendimą vaikams, jaunimui, kad būtų formuojamos stiprios jų vertybinės ir moralinės nuostatos“. A. Lesauskienė pasidžiaugė, jog projektas, kurį „Ugdymo plėtotės centras“ pradėjo prieš dvejus metus, eina į pabaigą. Pasak jos, išbandžius naująjį neformaliojo (pasirenkamojo) švietimo finansavimo modelį paaiškėjo, kad savivaldybėse du kartus padaugėjo vaikų, įsitraukusių į pasirenkamojo ugdymo veiklas, išaugo ir pačių ugdytojų, projekto rėmuose siūliusių įdomias, naudingas ir kvalifikuotai parengtas neformalaus ugdymo programas, gretos.
Anot A. Lesauskienės, projekto sėkmę rodo dar ir tai, jog tarp naujai atėjusių ugdytojų, daugumą (apie 70 proc.) sudarė ne savivaldybių ugdytojai, nemažai buvo ir iš kitų miestų bei regionų atvykusių ir savo programas pasiūliusių ugdytojų, aktyviai dalyvavo muziejai, kultūros įstaigos, įvairios nevyriausybinės organizacijos, privatūs asmenys ir patys mokytojai. Projekto vadovė taip pat pabrėžė, kad naujoji sistema ne tik skirsto pinigus ir nukreipia juos „paskui vaiką“ – tokio modelio racionalumas jau ne kartą patvirtintas anksčiau – bet kalba ir apie geresnę ugdymo kokybę, tinkamą paslaugos teikėją, taip pat apie visai naują informacinę sistemą, per kurią galėtų vykti neformalaus ugdymo sferos administravimas, palengvindamas darbą tiek savivaldybių tarnautojams, tiek patiems ugdytojams, nekalbant apie tėvus ir vaikus, pasirinkti norimas ugdymo programas. „Jei šį modelį, sukurtą mūsų projekte, įdiegtume visoje Lietuvoje, sutaupytume ir valstybės pinigų, išleidžiamų policijos, kalėjimų išlaikymui bei socialinės sferos palaikymui. Jei mums reikia laisvų, drąsių, kūrybingų žmonių, turinčių tvirtas moralines normas, ši programa galėtų padėti juos išugdyti. Be to, tai stipri parama sunkiai besiverčiančioms savivaldybėms, kurios savo ribotais ištekliais stengiasi išlaikyti tradicinius muzikos, dailės, meno, šokio būrelius, tačiau kažko naujo į šį neformalaus ugdymo lauką įvesti ir tinkamai finansuoti negali. Todėl šiam mūsų sumanymui būtinas valstybės palaikymas. Tikimės paramos sulaukti jau 2016-aisiais“, – sakė A. Lesauskienė.
Laima Kyburienė, Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos fakulteto Edukologijos katedros vedėja, pastebėjo, kad vaikams ir jaunimui šiandien veikla po pamokų dažnu atveju siūloma neatsižvelgiant į tai, ko nori patys vaikai ir ko jiems iš tikrųjų reikėtų. Neformalusis ugdymas, pasak jos, čia turi didelį pranašumą. „Jis yra tas gelbėjimo ratas, kuris gali duoti atsvarą formaliajam, kol nesugalvosime, kaip pastarąją atnaujinti ir pagerinti. Neformalus ugdymas, kaip taisyklė, yra lankstesnis, gyvesnis, čia galima reaguoti į visus jauno žmogaus išskirtinumus ir ypatumus bei tinkamai atsakyti į modernios – labai dinamiškos, daug siūlančios, žadančios, bet kartu ir daug pavojų keliančios – epochos iššūkius“, – tikino ji. Anot diskusijoje dalyvavusio neformaliojo ugdymo, suaugusiųjų mokymosi, bendrųjų gebėjimų ugdymo eksperto iš VšĮ „Kitokie projektai“ Žilvino Gailiaus, ugdymo procesas prasideda nuo ugdytojo. „Geras ugdytojas, – o tikras ugdytojas kitoks būti ir negali, – turi būti pasirengęs, turėti žinių ir įgūdžių. Tačiau svarbiausia – vaikas, paauglys ar jaunuolis turi jam rūpėti. Tik taip jis galės įeiti į santykį su ugdomuoju, nes būtent santykis yra ugdymo proceso pagrindas. Be to, ugdytojas turi būti „praktikuojantis“, t. y. gyventi taip, kaip moko. Tik taip ugdomajam jis galės būti autoritetu. Neformalusis ugdymas gali sau leisti ugdyti emocinius / asmeninius, socialinius, profesinius ir, kaip dabar madinga sakyti, „mokymosi mokytis“ įgūdžius“, – sakė Žilvinas Gailius.
