Šį rugsėjo pirmosios rytą pabusi su ta pačia mintimi kaip ir 12 metų prieš tai: „Nenoriu į mokyklą“. Tačiau šiemet pirmąkart galėsi pasakyti: „Nenoriu, ir neisiu“. Tiksliau, neisi į vidurinę. Pasakyk „labas“ aukštajai mokyklai, kur klasės virsta auditorijomis, mokytojai – dėstytojais, pamokos – paskaitomis ar seminarais, o Tu pats – studentu. Tavo problemos – tavo reikalas
Galbūt dar pameni, kaip į pirmąją klasę tave, pasipuošusį, nešiną gėlėmis, už rankos atvedė mama, klasėje pasitiko rūpestinga, besišypsanti auklėtoja, visą informaciją išgirsdavai mažiausiai penkiskart, o kiekvieną kartą iškilus klausimui tavimi buvo pasiruošę rūpintis mokytojai, pavaduotoja ir net pats direktorius. Pamiršk tai ir pasiruošk: nuo šiol, kad ir koks pasimetęs ar sutrikęs fuksas būsi, savimi turėsi pasirūpinti pats.
Niekas nesakys, iš kur gauti 500 puslapių knygą, kurią turi perskaityti jau rytojaus seminarui, niekas neįspės, kad ne visi troleibusai važiuoja iki universiteto, niekas šimtąkart neaiškins, kaip vis dėlto rašyti tą rašto darbą, ar kuo jis skiriasi nuo referato. Visa tai ir daugybę kitų dalykų turėsi išsiaiškinti pats. Na gerai, nėra viskas taip jau baisu – dalį išgyvenimo paslapčių pakuždės kuratoriai pirmosiomis rugsėjo dienomis, dalį atsakymų gausi užsukęs į studentų atstovybę, tačiau didžiąją dalį nuotykių patirsi savo kailiu ir, patikėk, būtent dėl to kitąmet išsišiepęs jau pats galėsi pasitikti naują išsigandusių pirmakursių kartą.
Pamiršk skambutį
Mokykloje prailgus pamokai patylomis skaičiuodavai paskutines minutes iki skambučio? Na, universitete paskaitų pabaigos teks laukti dvigubai ilgiau ir skambučio daugiau nebegirdėsi. Žinoma, bet kada galėsi pasinaudoti studentiška privilegija – „pramiegoti“ paskaitą, net ir tą, prasidedančią gerokai popiet – daugiau nereikės rengti jokių pabėgimo planų ir padirbinėti pateisinimo raštelių. Keisčiausia, kad apsipratęs su šia laisve, suprasi, jog ne taip jau blogai tose paskaitose: mokaisi vis dėlto tai, ką pats išsirinkai, tavo noras abejoti ir diskutuoti su „mokyklinėmis tiesomis“ čia, kitaip nei pamokose, sveikintinas, ir jei pirmąkart iš didžiai gerbiamo profesoriaus išgirdus kreipinį „kolega“ norisi prunkštelti („Koks gi aš kolega?“), ilgainiui supranti, kad būtent toks greitai tapsi.
Kai egzaminai tampa rutina
Brandos egzaminams ruošeisi 12 metų, todėl sužinoti, kad nauji egzaminai tavęs laukia jau po pusmečio, truputį baisoka. Dar keletas replikų apie bemieges sesijos naktis, negailestingą rotaciją, stipendijas, „kurias šiais laikais gali gauti tik genijai“, ir jau beveik norisi grįžti į mokyklą. Deja, grįžti nepavyks. Dar daugiau – teks susitaikyti su tuo, kad greičiausiai karšti pažadai pačiam sau sistemingai mokytis taip ir liks pažadais, graužiančiais sąžinę paskutines tris intensyvaus mokymosi naktis iki egzamino. Tačiau jau po pirmos sesijos suprasi, kad gyventi galima ir nebūnant pirmuoju numeriu pagal rotaciją, o stipendiją kartais pavyksta gauti ir paprastiems (bet ne prastiems) studentams. Galų gale čia mokaisi ne tik tam, kad geriausiai kurse išlaikytum egzaminą ar kad namie galėtum pasigirti dar vienu dešimtuku ir gautum papildomų kišenpinigių. Studijuoji, kad po kelerių metų žinotum, kaip gydyti žmones, kaip suprojektuoti namą ar taisyklingai parašyti straipsnį.
Užsiimk, kuo tik nori
Jau seniai svajoji sukonstruoti savo motorinį lėktuvėlio modelį ar ištyrinėti pliušinių meškučių įtaką vaiko vystymosi raidai, tačiau mokykloje tau nuolat kartodavo: „Tai neįeina į mokyklinę programą“? Ką gi, tavo valanda pagaliau atėjo. Būtent universitete turėsi galimybę įgyvendinti net ir keisčiausias savo akademines (ir ne tik) svajones. Jei ne per paskaitas, tai fakulteto mokslinėje draugijoje arba atstovybėje tavo iniciatyvumas ir entuziazmas bus visuomet laukiamas. Gal būtent čia, turėdamas galimybę bendradarbiauti su dėstytojais ir savo srities specialistais, žengsi pirmuosius žingsnius profesinės karjeros link ir atrasi bei realizuosi savo paslėptus talentus.
Ate, mamos gaminti pietūs
Tikriausiai dar nespėjai įsitikinti, tačiau šiemet įstojai ne tik į akademinį, tačiau ir į gyvenimo universitetą. Teks užmiršti įprastą garuojančią mamos gamintą vakarienę ir kitus namų patogumus – nuo šiol pats gaminsi ne tik sumuštinius, bet ir makaronus, blynus ir (taip, taip!) sriubą (žinoma, jei studijuoji kitame mieste, nei lig šiol gyvenai). Ne veltui studentavimo laikais atrandami didieji kulinarijos talentai – juos žino, myli ir reguliariai aplanko visas bendrabutis. Net jei esi „iš prigimties“ humanitaras, galėsi maloniai nudžiuginti buvusią matematikos mokytoją, kai, per pirmąją savaitę išleidęs viso mėnesio kišenpinigius, išmoksi ne tik puikiai skaičiuoti finansus, bet ir sudarinėti paprastutes lygtis (pavyzdžiui: stipendija – (bilietas į koncertą + vakarėlis + jo pratęsimas) = X dienų be vakarienės). Dar daugiau, surasi daugybę galimybių sutaupyti ir šauniai praleisti laiką vietoje ir laiku ištaręs: „Aš gi studentas!“
Aistė Noreikaitė
