Senovės kinų išmintis sako: „Laimingas tas, kurį moko mokytojas, ir vargšas tas, kurį moko gyvenimas.“ Kartais dar ankstyvoje jaunystėje sutiktas geras mokytojas sugeba pakeisti ir nulemti mokinio gyvenimą. Apie tai, kurie pedagogai paliko patį ryškiausią pėdsaką, „Balsas.lt savaitė“ klausė žymių Lietuvos žmonių.
Petras Gražulis, Seimo narys
Giliausią įspūdį paliko mano pirmoji mokytoja a. a. Adelė Stalauskienė. Ji buvo griežta, bet kartu labai nuoširdi, kartais net atstodavo mamą. Mokiausi mažoje Makūnų mokykloje Miroslavo kaime. Dabar mokyklos jau nebėra. Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo skurdus pokario laikas, bet žmonės šilumos ir atjautos turėjo daugiau nei dabar.
Vėliau teko sutikti daugybę mokytojų, bet kad nors vienas jų prilygtų pirmajai – tikrai ne. Dažniausiai tai buvo žmonės, kurie tiesiog atlikdavo savo pareigą, bet ne daugiau.
Prieš 50–70 metų išsilavinusių žmonių buvo kur kas mažiau nei dabar, tad natūralu, kad gydytojus, dvasininkus ir mokytojus visuomenė labai gerbė. Nors dabartinėje visuomenėje išprususių asmenų daugiau ir kartais sakoma, kad mokytojų darbas nėra gerbiamas, vis tik manau, jog yra tokių, kurie geba išsikovoti pagarbą savo autoritetui, bet tai priklauso nuo asmenybės. Kita vertus, tokios pagarbos mokytojams, apie kurią tėvai kalbėjo mano kartai, šiandien visuomenėje nėra. Mokytojams norėčiau palinkėti daugiau savęs atiduoti mūsų jaunąją kartą, nes vaikams jie ne tik mokytojai, bet ir ugdytojai.
