Jau kuris laikas jaunimui skirtose renginiuose su mikrofonu rankose galima išvysti Liną Aleksandravičiūtę, „Versmės“ gimnazijos trečiokę. Mergina prisideda prie jaunimui skirtų renginių organizavimo – yra Tauragės rajono moksleivių draugijos „Asorti“ pirmininkė. Iššūkių nebijanti mergina penktadienį į interviu atvyko vilkėdama tigro kostiumą – prieš tai ji su drauge lankė ugdymo įstaigas, kviesdamos mažuosius į vakare „Asorti“ organizuojamą kino seansą – animacinį filmą „Tintino nuotykiai“.
– Beveik metai, kaip tave pastebiu vedančią įvairius jaunimo renginius. Kaskart pasirodai vis geriau – iššūkį nugalėti scenos baimę jau įveikei. Koks kitas iššūkis?
– Pernai žadėjau vienuoliktoje klasėje fiziką studijuoti B lygiu, tačiau ėmiausi A lygio. Tam, kad įrodyčiau sau, kad galiu „įkąsti“ fiziką, kad įgyčiau pakankamai ateityje galimai prireiksiančių žinių.
– Ir kaip sekasi, kokie pažymiai?
– Nesakysiu.
– Priklausai rajono moksleivių draugijai „Asorti“. Jūs gvildenate įvairias jaunimo užimtumo problemas, organizuojate renginius. Pasakyk, ko nori jaunimas?
– Pramogų, žinoma. Nenori sėdėti namie. Ir nebūtinai jie nori kažką daryti ar organizuoti renginį. Nori tiesiog susitikti, pabūti kartu, pasišnekėti. Mes vieni kitiems įdomūs.
– Kada tu esi pati sau įdomiausia?
– Mano gyvenimas nėra rutina. Kas dieną kuriu sau iššūkius. Kad ir vakar: mes su Rita nusprendėme aplankyti mokyklas, darželius, apsirengusios kostiumais. Ir štai mes: tigras ir kiškis.
– Tiek iššūkiai, tiek kvailystės yra savęs pažinimas. Kokių kvailysčių esi prikrėtusi?
– Būdama antroje klasėje blogai perskaičiau mokykloje pakabintą skelbimą. Jame 8–12 klasių mokiniai buvo kviečiami į dainų viktoriną. Man buvo aštuoneri. Nuėjau į tą viktoriną. Man sakė, kad aš per maža, tačiau vis tiek užregistravo. Dainavau apie stiklinius batelius, pasirodžiau gerai, visi plojo. Po pasirodymo, nesulaukusi balsavimo pabaigos, išėjau namo. Pamaniau, kad vis tiek nelaimėsiu.
– Ar jaunimas nuobodus?
– Taip. Nors gal labiau tingus. Girdžiu tarpusavyje besikalbant suaugusiuosius: „Anksčiau žiemą jaunimas eidavo čiužinėti nuo kalniuko, o dabar tik prie kompo sėdi“. Taip ir yra.
– O pati buvai ant kalniuko?
– Taip. Praėjusią savaitę. Su rogutėmis.
– Jei vieną dieną jaunimui būtų duodama valia daryti, ką tik sugalvoja. Ko imtumeisi?
– Stengčiausi inicijuoti kino teatro Tauragėje statybas. Ir dar pakviesčiau kokių užsienio muzikos atlikėjų. Tegul atskrenda su nuosavais lėktuvais pakoncertuoti į Tauragę. Sukviesčiau ir jaunimą, ir vyresniuosius, kurie širdy dar jauni, į centrinę miesto aikštę kartu pasilinksminti. Būtų smagu ir visus suvienytų. Manau, tai plačiai nuskambėtų.
– Esi jaunimo informacijos tinklo „Eurodesk“ narė, turi jaunosios žurnalistės statusą. Žinau, svajojai tapti žurnaliste. Kokie tavo planai?
– Žurnaliste norėjau būti 4–10 klasėje. Rašymas – mano hobis. Tačiau tarp geidžiamiausių studijų krypčių vis tiek žurnalistikos studijas paliksiu antroje vietoje. Stodama į universitetą, prioritetą teiksiu architektūros studijoms, domina interjero dizainas.
– Kokie žurnalistai tavo akimis?
– Vieni sąžiningi, kiti rašo tai, ką nori girdėti žmonės. Geras žurnalistas, mano nuomone, – ne ieškantis sensacijų, o nesensacingus dalykus pateikiantis įdomiai.
M. Puodžiuvienė
