Kodėl mūsų vaikai darželio švenčių nuotraukose dažnai atrodo nelaimingi? Ar vaikas, verčiamas dešimtis kartų kartoti tą patį eilėraštį, patiria džiaugsmą, ar stresą? Ar perfekcionistiniai, grandioziniai spektakliai yra statomi dėl klientų (tėvelių), darželio vadovybės, ar dėl vaikų? Kodėl darželiuose vis dar gaji „tarybinė“ švenčių specifika? Pakalbėkime apie šventes darželiuose…
Lijana Šarkaitė – etnomuzikologė, LMTA Muzikos mokymo studijų centro metodininkė, Vilniaus folkloro ansamblio „Laukis“ vadovė, mama… Atrodo, turi pakankamai daug pareigų ir veiklos, tačiau neapsikentusi „tarybinių švenčių“ modelių darželiuose, ji pati ėmė vesti seminarus ikimokyklinio ugdymo darbuotojams bei nuotolinius kursus kalendorinių švenčių temomis. Ji ne tik griežtai kritikuoja kokakolinius senius ir „išmoktas“ šventes, bet ir profesionaliai pagrindžia, kokią žalą vaikui padaro suaugusiųjų nekompetentingumas. Šįkart su Lijana kalbamės apie neturinčius klausos vaikus,, tarybines šventes, kurių reikalauja darželių vadovai, etnoraktą į vaiko širdį ir kitus dalykus.
– Užsiminėte, kad pretekstas vesti seminarus atsirado tada, kai Jūsų pačios vaikas lankė darželį, ir teko kęsti tarybinius švenčių modelius. Papasakokite, kas Jums taip netiko darželyje ir ką nutarėte keisti?
– Mano vaikystė susiklostė taip, kad darželio neteko lankyti. Kai mano vaikas pradėjo lankyti darželį, tuomet ir teko susipažinti su „darželių specifika“ iš arčiau. Be abejonės, labiausiai darželyje užkliūva švenčių specifika, kuri tikrai yra užsikonservavusi nuo tarybinių laikų. Ir taip neįdomu, taip nuobodu… Tie eilėraščiai, vaidinimai, kai auklėtoja vis pasako, ką sakyti, kur eiti ir t. t. Pora dainelių, sunkiai į toną pataikančių, ratelis… Tokio pobūdžio renginukai vyksta kone per visas šventes.
Pirmiausia man užkliuvo labai prastas vaikų dainavimas. Mąsčiau: negi tiek daug vaikų neturi klausos? Paprasčiausiai vaikai netinkamai mokomi intonuoti, dainelių tonacijos patogios vyresnio amžiaus muzikos vadovei… O juk dainavimas turi įtakos žmogaus smegenų veiklai. Dainuojant tiesiogiai veikiamos balso stygos, formuojama muzikinė klausa, atmintis, vaizduotė, muzikos suvokimas. Dainuojant dalyvauja visas žmogaus kūnas, nes dirba kvėpavimo organai, ugdoma taisyklinga laikysena, plastiški rankųjudesiai. Taigi itin nekokybiškas vaikų dainavimas, atgyvenusi švenčių specifika ir paskatino mane rengti seminarus apie kalendorines šventes, tradicinio folkloro perdavimo problematiką ikimokyklinio ugdymo procese.
– Kokią, Jūsų nuomone, įtaką ikimokyklinukams gali daryti šventės modelis: gal vaikui nelabai svarbu, ar šventė tarybinė, ar su kokakoliniu Seneliu, ar tautinė?
– Labiausiai nevykusios šventės darželyje – kalėdinės eglutės. Ir ne tiek dėl eilėraščių lemenimo, bet dėl pasibaisėtino Kalėdų Senio ir jo palydos – beždžionės su King Kongo gumine kauke, gaidelio, kuris atsiranda kviečiant Senelį… Šiandien įprastinis Kalėdų Senelis dėvi tik „Coca cola“ reklaminius raudonus drabužius. Kaip ikimokyklinio amžiaus vaikas gali suprasti, ar šventė tarybinio atspindžio, ar tautinė? Puikiai žinome: ką tokiam vaikui duodame, tą jis priima. Ar darželiai susimąsto, kokį formuoja estetinį meninį vaiko suvokimą ir kokius pamatus tokie nesusipratimai lemia formuojantis asmenybei? Žinoma, kad ne.
Būsiu atvira, tokių švenčių modelių principingai iš savo ikimokyklinio ugdymo specialisčių vis tebereikalauja darželių vadovybė. Pakeisime jų suvokimą, pakeisime švenčių specifiką. Galų gale reikia kažkam pasiryžti ir užkirsti kone 60 metų kerojantį tarybinį švenčių modelį darželiuose.
– Ką vaikui gali suteikti ankstyvasis etnokultūrinis ugdymas? Ar tokiame amžiuje gali būti skiepijamos vertybės, ar lavėja vaiko autentiškumas, ar jis augs patriotu, o gal etninėse dainose ir rateliuose yra užkoduotas ratas į vaiko širdį?
– Etnokultūrinis ugdymas labai svarbus ankstyvajame vaikų amžiuje. Seniau etnokultūros, tradicinio folkloro perdavėjais, ugdytojais buvo šeima, bendruomenė. Šiandien ypač svarbus vaidmuo atitenka būtent ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, kurios plačiąja prasme atlieka šeimos, bendruomenių funkcijas etnokultūrinio ugdymo srityje. Labai svarbu, kokias vertybines sampratas vaikas įgyja ankstyvajame amžiuje. Tai didžiulis žingsnis į jo asmeninį tobulėjimą. Ar įmanoma augti patriotu? Vargu ar augti įmanoma, tačiau užaugus būti juo – taip. Taigi, jei nuo mažens vaikas ugdomas vertybių aplinkoje, lavėja ne tik autentiškumas, bet ir jo kaip asmens savivertė, savaime formuojasi tautinė pasaulėžiūra. Ikimokykliniame amžiuje įgytos patirtys yra labai reikšmingos, kurios užsifiksuoja pasąmoniniu būdu. Jei ugdytojai geba kompetentingai, žaismingai, kūrybingai išmokyti folkloro kūrinių, formuojamas estetinis suvokimas, etnokultūrinis praktinis žinojimas, netikėčiausiose erdvėse vaikas gebės atpažinti šias formas. Vėliau visa tai galės susieti su savo tautos pažinimu, su savo šaknimis ir galbūt kūrybingai reikštis visuomenėje kaip kūrėjas ar veikėjas.
– Papasakokite, kaip Jūs mokote ikimokyklinio ugdymo darbuotojas švęsti kalendorines šventes, tarkime, Kalėdas ar Užgavėnes?
– Diskutuojant, kaip šventes švęsti darželyje, pasiūlau įsivertinti savo asmeninę patirtį šioje srityje. Paprastai seminaro klausytojai turi ir geros patirties, tačiau jos netaiko savo darbinėje veikloje, o prisitaiko prie darželyje nusistovėjusių švenčių modelių. Planuojant šventes labai svarbu išanalizuoti pačios šventės esmę, pasirinktą koncepciją. Pavyzdžiui, ar kalėdinę eglutės šventę norime švęsti su lietuvišku Kalėdų Seneliu ir lietuviškomis tradicijomis, ar su „Coca Colos“ reklamos sukurtais drabužiais dėvinčiu Santa Klausu, snieguole ir tarybinėmis tradicijomis?
Tas pačias rekomendacijas siūlau ir kalbėdama apie kitas kalendorines šventes. Ar per Užgavėnes pakaks, kad patys vaikai su popierinėmis ar neoninėmis velnių kaukėmis prie laužo stovės, ar geriau pasikviesti folkloro grupę, ar studentus su tikromis Užgavėnių kaukėmis ir švęsti kartu su vaikais, kad jie sužinotų, kokia išties ta šventė. Viskas priklauso nuo šventės organizatorių sąmoningumo. Manau, kad tėvai taip pat turėtų prisidėti prie „senoviško“ švenčių modelių išgujimo!
– Kokių pagrindinių principų reikėtų laikytis, rengiant šventes darželiuose? Ar iš tikrųjų jau taip blogai kalti eilėraščius mintinai?
– Iš tiesų eilėraščius mokytis nėra blogai, taip laviname, geriname atmintį. Blogai, kad vaikas mokomas eilėraštį deklamuoti keistomis intonacijomis. Tokiu atveju, manyčiau, daug sąmojingiau leisti vaikui sakyti eilėraštį taip, kaip jis jaučia, o pasirodymo metu taisyti klaidingai ištartų žodžių nereikėtų…
Mano nuomone, rengiant šventes darželyje vertėtų labiau išlaisvinti kūrybinę vaizduotę ir improvizaciją šventės metu. Baimė nuklysti nuo scenarijaus gerų rezultatų tikrai neduoda. Reikėtų suvokti, kad šventės rengiamos vaikams, ne tėvams. Vaikai turi patirti džiaugsmą, laimę, laisvumą, pakylėjimą, o ne baimę ir liūdesį, susikaustymą. Tai labai svarbūs momentai asmenybės vystymuisi. Juk ir švenčių patirtis, kuri fiksuojasi vaiko pasąmonėje, vėliau reiškiasi kaip gera ar bloga patirtis.
– Kokia, Jūsų akimis, yra tobula šventė vaikui?
– Tobulumui ribų nėra… Svarbu suvokti, ar šventė pasisekė, ar ne, ar jai tinkamai pasiruošta? Ar pakankamai pasigilinta į šventės esmę, prasmę? Verta pamąstyti, pasikonsultuoti, kaip vaikams įdomiai, suprantamai surengti šventę, kad jie joje galėtų puikiai jaustis, švytėtų, nebūtų išsigandę. Žiūrovų-tėvelių šventėje neturėtų būti, tėveliai turi būti šventės dalyviai. Apskritai tėvų įtraukimas į bendrą veiklą duoda daug geresnius rezultatus. Aktyvūs, įsiliejantys į bendrą veiklą tėvai – tai ir džiaugsmingi, pasitikintys, tobulėjantys vaikai!
– Kaip manote, ar mes, suaugusieji, iš tiesų žinome, kokios šventės patinka vaikams?
– Suaugusieji, kaip ir vaikai, daug ko nežino. Tačiau mes galime bandyti daryti ir žinome, kur ieškoti žinių. Sužinoti, kas patinka vaikams, galime tik per patirtį, t. y. šventes rengdami. Be to, šventės kokybė priklauso nuo šventės organizatorių suvokimo, domėjimosi lauko ir kompetencijos.
