Aleksandro Sukhenkos namus užgrobė rusų kariai. 25 metų jaunuolis kartu su savo motina Olga, užgrobto Motyzhyno kaimo seniūne, ir tėvu Igoriu padėjo kitiems gyventojams. Jo sesuo Elena pagerbė „tautos didvyrį“.
Aleksandras buvo įtrauktas į teritorinės gynybos pajėgas ir pasiliko netoli Kyjivo esančiame Motyzhyne, kad padėtų žmonėms, gyvenantiems bombarduojamoje ir apšaudomoje zonoje. Futbolininkas Sasha, gabeno pagalbą į atokias vietoves ir rinko vaistų užsakymus, kuriuos perdavė kitiems savanoriams.
Paskutinėse žinutėse, kurias jis siuntė seseriai, buvo rašoma „jie paėmė mamą“, o prieš paskutinėje žinutėje tikino, kad „Lena, mums viskas gerai, telefonas bus išjungtas“.
Šeima nuo pat invazijos pradžios užsiėmė humanitariniais darbais ir liko su kitais kaimo gyventojais, kai Rusijos pajėgos bandė veržtis į Kyjivą iš šiaurės ir vakarų.
Buvo dingę be žinios
Vasario 27 d. okupantai perėmė kaimo kontrolę ir, kaip teigiama, pirmiausia paėmė Aleksandro automobilį. Elena maldavo savo brolį išvykti, bet jis liko tėvų namuose, rašoma metro.co.uk.
Jų trijų kūnai buvo rasti negilioje duobėje prie pat kaimo šeštadienį, praėjus dviem savaitėms po jų dingimo, Rusijos kariams pasitraukus iš šiaurinių sostinės prieigų.
Ukrainos pareigūnai ir žiniasklaidos kanalai teigia, kad juos kankino ir nužudė rusų pajėgos.
„Mano tėvai ir brolis paaukojo savo gyvybes už mūsų kaimą, už mūsų šalį“, – sakė Elena. „Jie nepasidavė, nepalūžo, nepažemino mūsų šeimos garbės ir vardo. Jie yra herojai. Labai jais didžiuojuosi, labai juos myliu.
Tuo pačiu metu aš jaučiu tokį skausmą. Niekada niekam neatleisiu dėl šios netekties. Saša buvo tautos lobis. Jis yra mano geriausias brolis, draugas, patarėjas, žodžio besilaikantis žmogus ir tikras šio karo didvyris“.
Norėjo, kad sesuo išvyktų
Broliui primygtinai reikalaujant, Elena, jos vyras ir jų vaikas priėmė širdį draskantį sprendimą išvykti iš kaimo į neskelbtiną vietą, tačiau jie kasdien bendravo.
„Pamažu žmonėms pavyko išvykti, bet kai kurie buvo apšaudomi ir išvykimas buvo loterija. Sasha koordinavo žmonių išvykimą, sudarė humanitarines kolonas ir davė informaciją, kurią valandą geriau eiti. Surinkti informaciją apie saugiausius maršrutus jam padėjo keli draugai.
Jis, mama ir tėtis ir toliau kasdien padėjo žmonėms išvykti. Jie taip pat dalino produktus vietos gyventojams, teikdami paramą ir spręsdami neatidėliotinas problemas pagal savo galimybes“.
Rusijos kariuomenei bandant veržtis į sostinę, situacija kaime tapo vis pavojingesnė. Tačiau šeima vis tiek sugebėjo pristatyti pagalbą ir vaistus pagyvenusiems kaimynams.
„Nuo pat pradžių jis su tėvais padėjo kaimui. Procesus organizavo taip, kad kaimas funkcionuotų, nes jau buvo sunku atvežti produktus ir būtiniausias prekes. Tada į kaimą atėjo orkai [rusų kareiviai]. Pirmą dieną buvo aukų – jomis tapo nekalti žmonės.
Nuolat girdėjosi sprogimai, po kurių jie nebepabuvo. Dingo šviesa ir buvo baisu net dieną išeiti į lauką. Visur girdėjosi šūviai. Tačiau tai jo neišgąsdino nė sekundei. Jis tik pasakė, kad mes su vyru turėtume planą B ir kad būtų geriau, jei paliktume kaimą. Nenorėjau palikti savo šeimos, buvo labai sunku palikti“, – pasakoja Elena.
Tada rusų kariai įsiveržė į šeimos namus, o išvykdami paėmė Aleksandro automobilį. Jis bandė kalbėtis su okupantais, nors Elena jį įspėjo apie pavojų.
„Jis sakė, kad jei su jais kalbėsi užtikrintai ir tinkamai, tada viskas bus paprasta. Sakiau jiems, kad pavojinga likti namuose. Tačiau mano tėvai ir brolis galvojo, kad jiems nebegresia didelis pavojus. Kaip jie klydo“, – apgailestauja tėvų ir brolio netekusi Elena.
Sulaukė paskutinės žinutės
Kariai, kaip pranešama, atliko kratą namuose, o po kelių valandų grįžo ir pasiėmė tėvus.
„Visų pirma, jie paėmė mūsų mamą kaimo seniūnę, o tėtis išėjo su ja. Paskutinį kartą Sasha man paskambino ir pasakė, kad jie pažadėjo sugrąžinti juos gyvus ir jis jų lauks. Paklausiau, ar jis turi, kur pasislėpti, aš labai dėl jo nerimavau“.
15.36 val. ji gavo paskutinę žinutę iš savo brolio, kurioje jis rašė: „mums viskas gerai“, bet nuo to laiko jo telefonas bus išjungtas.
Kitą dieną kaimo gyventojai socialiniuose tinkluose paskelbė trijulės paiešką.
„Kovojau iki paskutinio, kad juos išgelbėčiau, beldžiau į visas duris, rėkiau ir prašiau pagalbos. Bet kas atsitiko mano šeimai, galite pamatyti patys. Šie prakeikti rusų niekšai atėmė iš manęs viską, mano jausmus, mano laimingą gyvenimą“, – sako Elena.
Aleksandras žaidė regioniniame futbolo klube FC Kudrivka, kuris socialiniuose tinkluose ir pasidalino Elenos pasakojimu apie paskutines jos šeimos valandas.
Oleksandras Bruy, futbolo klubo atstovas spaudai, Metro.co.uk sakė: „Aleksandras ir jo tėvai yra herojai. Jie padėjo daugeliui žmonių ir išgelbėjo daugybę Motyzhyno kaimo gyventojų savo gyvybės kaina“.
Klubas dalinosi puolėjo ir jo tėvų nuotraukomis.
„Instagram“ įraše Elena sakė: „Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems už palaikymą, pagalbą, užuojautą ir kiekvieną gerą žodį. Skausmas nepakeliamas, bet ačiū už viską. Herojai nemiršta“.
