22- ejų profesionali hendlerė Viltė treniruoja šunis, paruošia juos parodoms, o jų trūkumus užglaisto privalumais.
Būdama vos vienuolikos metų, V. Šokaitytė pradėjo mokytis hendlingo subtilybių, o praėjus dešimčiai metų savo sukaupta patirtimi pradėjo dalintis ir šios profesijos ypatumų mokyti kitus.
„Pradėjau ruošti prieš dešimt metų, 2011 metais, tada man buvo 11 metų. Iš pradžių tai buvo kaip hobis, veikla po pamokų – treniruoti šuniukus. Aš to mokiausi pas trenerę. Yra hendlingo mokykla, kurioje aš mokiausi, o dabar pati su drauge treniruoju vaikus, kad jie mokėtų parodoms ruošti šunis“, – prisimena pašnekovė.
Iki kol sulaukia pilnametystės hendlingu užsiimantys mokiniai dalyvauja konkursuose, kuriuose daugiausiai atsižvelgiama į paties vedlio įgūdžius. Būtent šie jaunųjų vedlių konkursai padėjo merginai suburti savo pirmųjų klientų ratą.
„Iki aštuoniolikos metų, kol esi vaikas, tu skaitaisi kaip jaunasis vedlys. Tiems vaikams būna jaunųjų vedlių konkursai. Ten vertina, kaip tu moki išstatyti šunį. Aš pati dalyvaudavau vedlių konkursuose, tai atskiras konkursas, kur vertina ne šunį, o vedlį.
Tie vedlių konkursai daro labai didelę įtaką vedlio karjerai, nes ten žmonės mato, kaip tu pasirodai konkursuose, kaip statai šunis, kaip laimi ir tai – labai didelis indelis tavo karjerai“, – apie pirmuosius karjeros žingsnius pasakoja Viltė Šokaitytė.
Profesionaliems hendleriams mokama, kad jie parodose į ringą išstatytų klientų šunis. Parodose šios profesijos atstovai teisėjams pristato grynaveislį šunį, kad jie galėtų įvertinti, ar šuns fizinės savybės atitinka veislės standartus. Viena iš populiariausių priežasčių samdyti profesionalų hendlerį yra padėti šuniui gauti čempiono titulą.
„Hendlingas – šuns paruošimas parodai. Tos parodos nėra paklusnumo rungtys, tai yra šunų grožio konkursas, jeigu taip galima pavadinti. Nes kiekviena veislė turi savo standartą, o tas standartas yra patvirtintas tarptautinės kinologų federacijos.
Daugiau mažiau kiekviena veislė atitinka savo standartą ir hendlerio darbas yra paruošti šunį parodai, parodyti jo pliusus, privalumus ir paslėpti minusus, trūkumus“, – pasakoja pašnekovė.
Garsina Lietuvą pasaulyje
Pasak hendlerės, yra kelios priežastys, kodėl šunų mylėtojai renkasi dalyvauti tokiose parodose: vieniems titulai reikalingi dėl veisimo, o kitiems smagu gerai praleisti laiką bendraminčių apsuptyje.
„Šuns negali veisti, kol jis neturi tam tikrų, reikiamų įvertinimų. Nors jie yra minimalūs, bet vis tiek turi būti sudalyvavę parodose. Tai yra veisėjai, kurie eina į parodas dėl veisimo, nes tituluotus šunis lengviau suranda žmonės.
Kuo labiau tituluoti šunys, tuo geriau. Yra labai svarbu ne kiek šuo turi titulų, bet pas kokius teisėjus juos gauna. Kitiems tai yra hobis – kai kurie hendleriai nevažiuoja atostogų pagulėti, bet važiuoja tokių „atostogų“ su šunimis. Smagu yra gerai praleisti gerą laiką su bedraminčiais bei gera kompanija“, – kalbėjo ji.
Viltė pasakoja, jog tikslas, kodėl buvo pradėtos rengti šunų parodos buvo dėl selekcijos, siekiant išrinkti geriausią šunį veisimui. Nors šunų parodų tikslas ir dabar išlikęs toks pat, bėgant laikui, tai tapo puikia pramoga bei įgavo daugiau šou elementų:
„Labai svarbu viskas – ne tik šuo, bet ir visa komanda, visas tandemas, net ir tai, kokį kostiumėlį vedlys apsirengęs, yra visokių niuansų. Svarbus bendras vaizdas. Geras teisėjas turėtų nematyti vedlio, o tik šunį, bet labai retai tas būna, nes kaip ir visur yra visokių peripetijų.“
Būdama jaunoji vedlė V. Šokaitytė savo pasirodymais stebino ne tik Lietuvoje – laurus skynė visame pasaulyje.
„Per tuos septynerius metus jaunųjų vedlių konkursuose buvo nemažai pasiekta. Teko atstovauti Lietuvai didelėse parodose – tai didžiausi pasiekimai, kai buvau jaunoji vedlė. 2017 metais aš atstovavau Lietuvą ir tai buvo, matyt, pats svarbiausias konkursas, nes tai pati didžiausia paroda pasaulyje“, – teigė mergina.
Atstovaudama Lietuvą didžiausioje bei prestižiškiausioje šunų parodoje Jungtinėje Karalystėje, ji pateko į geriausių tų metų parodos dalyvių dešimtuką.
„Crufts“ – pati seniausia, prestižiškiausia paroda, tarptautinis konkursas, kur susirenka vedliai iš kiekvienos šalies. Šiame konkurse atstovavau Lietuvą, jame dar dalyvavo apie 40 ir daugiau vedlių, ten patekau tarp dešimties geriausių ir tai buvo, ko gero, labai įsimintinas laimėjimas, nes vien atstovauti Lietuvą yra didžiulė garbė“, – pasakojo Viltė.
Didžiausias iššūkis – kelionės bei laiko planavimas
Pašnekovė pasakoja, jog visuomenėje vyrauja požiūris, kad šis darbas yra lengvas. Su tokiu nusistatymu Viltė nesutinka – aplinkiniai nemato pačios darbo „virtuvės“, o kelionės į parodas užsienyje toli gražu neprimena poilsinių:
„Gali atrodyti, kad tos kelionės poilsinės – išvažiuoji, keliauji po užsienį, būna ir be galo ilgų kelionių. Yra buvę ir bemiegių naktų. Ryte atvažiavus statai šunis, visą dieną ant kojų ir tada, sakykim, vakare vėl važiuoji per naktį namo. Labai varginantis dalykas. Nėra taip, kad atvažiuoji į parodą, pabėgioji ringu vieną kitą ratelį ir viskas“, – sakė Viltė.
Vienas pagrindinių šios specialybės atstovų iššūkių yra laiko planavimas, nes kartais reikia būti skirtingose vietose vienu metu.
„Vienas iš didžiausių hendlerių iššūkių yra tas, kad dubliuojasi ringai. Kartais gali turėti dešimt šunų ir tau laikai palankiai susidėlios, spėsi visus šuniukus išstatyti ringuose, o kartais gali būti taip, kad turėsi dvi veisles ir jas reikės išstatyti vienu metu. Tada turėsi galvoti, ką daryti ir kaip viską spėti.
Ringų laikus sužinai tik likus apie pusantros savaitės iki parodos. Tada vyksta pasaulinė aukštoji matematika, kai bandai suskaičiuoti, spėsi ar nespėsi, bandai apskaičiuoti įvairias situacijas. Jeigu pasikartoja teisėjas, tai žinai, jis greičiau ar lėčiau teisėjauja ir pagal tai gali nuspėti, kiek truks. O jeigu ką, turi ieškoti atsarginio varianto, kas padės išstatyti tuos šunis“, – apie iššūkius pasakoja mergina.
Viltė yra įsitikinusi, jog didžiausias tikslas hendleriui ruošti šunį nuo pat mažumės, auginti jį kaip savo, nuolatos su juo dirbti. Taip tarp hendlerio ir šuns užsimezga artimas ryšys, kuris lemia, kaip pavyks pasirodyti parodoje. Dėl to svarbu, jog į ringą su šuniu Viltė keliautų pati, o ne kažkas kitas:
„Anksčiau buvo kitaip, o dabar stengiuosi su šuniu dirbti nuo mažumės, jį paruošti tinkamai. Kai hendleris su šuniu dirba nuo mažumės, tai daro labai didelę įtaką pasirodymui.
Būna iššūkis paruošti bailesnius šunis, bet čia labiau iššūkis sau. Tu nepasiduodi, tu nuoširdžiai įdedi daug darbo, nori, kad tas šuo pasirodytų gerai. Didžiausias iššūkis rasti ryšį su šuniu, pastatyti ar rasti tiltus į šuns širdį, rasti dalykų, kurie tą šunį motyvuoją – vienam tai bus skanėstai, kitam žaisliukai, kitam reikia daugiau pažinimo ir pasitikėjimo tavimi kaip žmogumi“, – teigė mergina.
Lietuviai moka mažiau
Profesionalaus hendlerio darbo užmokestis priklauso nuo to, su kokios šalies klientais yra dirbama. Viltės tarptautinė darbo patirtis rodo tendenciją, jog lietuviai nėra pasiryžę mokėti sumų, kokias yra pasiryžę į tai investuoti užsieniečiai, o norint pragyventi iš šios profesijos tektų kraustytis svetur.
„Lietuvoje iš šios specialybės nepragyvensi, nes lietuviai dar nėra pasiryžę tiek mokėti už šuns išstatymą, kiek užsieniečiai. Jeigu aš iš to norėčiau pragyventi, tai turėčiau kraustytis arba į Italiją, Prancūziją, arba Ameriką, o gal net Skandinavijos šalis: Suomiją, Norvegiją Švediją, tai tada būtų įmanoma iš to išgyventi“, – sakė hendlerė.
Ji mano, jog dėl mažesnių mokamų sumų Lietuvoje kalti mentalitetų skirtumai.
„Lietuvoje dar nėra to įpročio mokėti vedliui daug, nes lietuviams atrodo, kad čia labai paprasta paimti ir išstatyti šuniuką. Priešingai yra su klientais iš užsienio. Jie patys yra linkę mokėti daugiau, nes pas juos kitoks mentalitetas.
Kai gyvenau Prancūzijoje, vieno šuns vienoje parodoje išstatymo kaina prasidėdavo nuo 50 eurų. Jeigu tokią kainą paimčiau Lietuvoje, tai žmonės nesuprastų. Lietuvoje kainos prasideda nuo 20 eurų.
Tai mažiausia riba, kai šunį į parodą atveža patys klientai, man duoda prieš ringą, o aš išstatau ir atiduodu šeimininkams. Sakykim, jeigu tai dviejų dienų paroda Lietuvoje, tu vežiesi šunį, išstatai jį, tai kaina atitinkamai ir didėja. Priklauso, ruoši kailį ar neruoši, šuo ilgaplaukis ar trumpaplaukis“, – teigė V. Šokaitytė.
Tiesa, kaina priklauso ne tik nuo augintinio kailio, parodos trukmės ar šalies, bet ir nuo to, kokio masto bei lygio tai yra parodos: tarptautinėse parodose hendlerio paslaugos kaina gali išaugti daugiau nei dvigubai.
„Pasaulinėse, europinėse parodose vėlgi eina kitos kainos. Į jas pasiimi mažiau šunų, bet skiri daugiau laiko, atitinkamai kinta ir kaina. Pavyzdžiui, jeigu jis laimi pasaulio čempiono titulą arba kokį kitą dideli titulą – būna priedai.
Jeigu norėčiau – galėčiau uždirbti daugiau, bet aš nemoku imti pinigų ir ne toj šaly dar gyvenam šiai dienai“, – dalinasi mintimis hendlerio specialybę pasirinkusi Viltė Šokaitytė.
Autorė: praktiką atliekanti studentė Ieva Korsakaitė
