Viskas prasidėjo staiga, nuo, atrodė, nesunkios formos gripo: Rimvydui net nebuvo pakilusi temperatūra, tik laužė kaulus ir buvo kiek silpnoka. „Dėl tokių simptomų nebuvo drąsu kreiptis į polikliniką. Ėjau į darbą, po dešimties dienų pasijutau geriau, – prisimena Rimvydas. Tačiau tais metais siautėjo klastingas temperatūros nesukeliantis gripas, kuris vyrui skaudžiai smogė po dviejų mėnesių. – Pradėjau jausti dusulį, aritmiją, buvo labai silpna, spaudimas nukrito kone perpus. Tuomet paaiškėjo, kad dėl gripo sukeltos komplikacijos išsivystė širdies nepakankamumas – kardiomiopatija. Su šia klastinga diagnoze teko susigyventi ne tik man, bet ir artimiesiems.“
Nuo 2000-ųjų ligoninė penkeriems metams tapo antraisiais Rimvydo namais. Pradžioje ligą bandyta įveikti vaistais. Buvo ir pagerėjimų, ir pablogėjimų, tačiau kaskart echoskopijos tyrimas parodydavo vis mažesnę širdies išmetimo frakciją – tai reiškė, kad Rimvydo širdis silpo, todėl transplantacija buvo neišvengiama, vyras atsistojo į laukiančiųjų širdies donoro eilę.
Tuo metu gydytojai nutarė dar pabandyti vyrui implantuoti širdies stimuliatorių. Šis pagelbėjo tik metus, paskui sveikata vėl pablogėjo, o tai kėlė ir rimtą pavojų, nes iš širdyje užsilikusio kraujo formavosi krešuliai, kurie bet kada galėjo patekti į smegenis ar plaučius ir sukelti mirtį. Rimvydas prisimena: „Tuomet puikiai supratau, kad, jei neatsiras donoro, man bus viskas. Iki tol ligoninėje mačiau daug likimo draugų. Sugrįžęs po mėnesio jau jų neberasdavau. Net nereikėjo klausti, kur jie, ir taip buvo aišku.“
Laukė dviejų širdžių
Į žinią, kad teks patirti transplantaciją, Rimvydas reagavo santūriai. Nerimą dėl būsimos operacijos padėjo išsklaidyti ir ypatinga žinia – šeima laukė į pasaulį atkeliaujančio sūnaus. Šiandien vyras įsitikinęs, kad būtent tai padėjo įveikti jam tekusius didelius išbadymus.
Rimvydas buvo sulaukęs net penkių donorų. Pirmojo atsisakė pats, nes ėjo pirmieji žmonos nėštumo mėnesiai. „Jai apie tai net nesakiau, nenorėjau jaudinti. Dar ir mano savijauta buvo pagerėjusi, į trečią aukštą su vienu pailsėjimu užlipdavau. Pagalvojau – jau geriau man bus blogai, bet nekelsiu net menkiausios rizikos savo žmonai ir būsimam kūdikėliui. O juk galėjo neišgyventi ne tik vaikutis, bet ir aš“, – atvirai kalba Rimvydas.
Po kelių mėnesių, belaukdamas gimstant sūnelio, Rimvydas atsidūrė ant mirties slenksčio. Stimuliatorius nebepadėjo, krito svoris, buvo ne tik sunku vaikščioti, bet ir šalo galūnės, skausmas maudė krūtinę, akyse temo. Donoro laukti jau buvo nebegalima, teko Rimvydui įsodinti dirbtinę širdį. Žinodamas, kokia nelengva operacija jo laukė, dieną prieš ją vyras nutarė parašyti laišką dar negimusiam sūnui: „Norėjau pasidalinti savo jausmais, juk laukdamas širdies sūnaus galėjau ir nebepamatyti. O juk taip norėjau jį išmokyti vaikščioti, skaityti, rašyti. Norėjau ir žmoną padėti išsirinkti – nors čia gal ir be manęs apsieitų, bet vis tiek būtų įdomu pamatyti, kokia bus, o paskui ir anūkų sulaukti“, – su šypsena kalba Rimvydas. Būsimajam sūnui jis rašė: „Sapnavau mus, sėdinčius parke, susikibus rankomis, ant žalios žolės. Tu šypsojaisi, džiaugeisi. Aš Tave labai myliu.“
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Penktas kartas nemelavo
Dirbtinės širdies implantavimo operacija Rimvydo laukė prieš pat Kūčias. Guldamasis ant operacinio stalo vyras su savimi pasiėmė sūnaus echoskopijos nuotrauką, į kurią žvelgdamas pasakė gydytojams: „Čia atsiguliau, čia ir atsikelsiu. Vien dėl sūnaus privalau.“
Operacija pavyko, tačiau po kelių dienų prasidėjo komplikacijos, tad per Kalėdas teko skubiai operuoti antrą kartą. Rimvydas pasakoja: „Gydytojai, palikę savo šeimas namuose, gelbėjo mano gyvybę. Galima drąsiai sakyti – padovanojo antrąjį gimtadienį. Jei ne dirbtinė širdis, pasak medikų, man būtų likusios tik kelios dienos gyventi.“
Dar gulint reanimacijos palatoje po operacijos, Rimvydą pasiekė žinia apie antrąjį donorą, bet paaiškėjo, kad jis persirgęs hepatitu C, kaip ir dar vienas donoras. Ketvirtojo donoro širdis taip pat nebuvo skirta jam.
Tuo metu Rimvydas su žmona Egle sulaukė sūnaus Justo. Jį tėtis pirmą kartą ant rankų paėmė šalia tiksint dirbtinės širdies aparatui. 9 mėnesius Rimvydas sūnelį sūpavo ant rankų, maitino, jam dainavo daineles. Pagaliau vieną sekmadienio rytą sulaukė lemtingo skambučio apie atsiradusį donorą. Rimvydas niekada neužmirš, ką tuo metu jautė: „Iškart pajutau, kad tai mano širdis. Buvo ramu. Susidėjau daiktus ir išvykau į ligoninę. Tą pačią dieną pabudęs po operacijos pramerkiau akis – vaizdas matytas, reanimacija. Vadinasi, aš čia.“
Transplantacija pavyko. Rimvydas pamažu sveiko, tačiau po kelių mėnesių laukė naujas išbandymas – užpuolė citomegalo virusas. Tai virusas, kurį turi 95 proc. žmonių – vos nusilpus imunitetui, jis smogia į jautriausią organizmo vietą. Pasirodo, Rimvydas buvo iš tų retų 5 proc., kurie viruso neturėjo, jį gavo su naująja širdimi. „Iš pradžių maniau, kad dėl gausaus kalėdinio stalo sustreikavo skrandis, tačiau viskas buvo kur kas sudėtingiau. Ligoninėje pragulėjau iki kitų Kalėdų. Be kasdien vartojamų tablečių, man buvo sulašinta dar 220 litrų vaistų. Kai grįžau namo, sūnus manęs neatpažino, tik užčiuopęs nedidelę barzdelę suprato, kad esu jo tėtis. Tada pradėjo čiauškėti, džiaugtis, o man nuo tada prasidėjo tikrasis gyvenimas.“
Laiškas sūnui skleidžia donorystės idėją
Kartą, kai dar Rimvydo sūnus lankė darželį, auklėtoja paklausė, kuo dirba jo tėtis. Vaikas atsakė: „Skleidžia donorystę“. Jis buvo teisus. Rimvydas keliauja po Lietuvos mokyklas ir jaunajai kartai kalba apie donorystę, pasakoja savo ligos istoriją – juk jam teko pereiti visus kardiomiopatijos etapus: jam buvo įsodintas širdies stimuliatorius, vėliau – dirbtinė širdis, o galiausiai atlikta transplantacija. „Nelengva kaskart apie tai kalbėti, dar ir dabar prisiminus kaupiasi ašaros. Bet aš jau turiu širdį, reikia, kad ir kiti jos sulauktų. Man naują gyvenimą padovanojo tėvai, avarijoje netekę savo sūnaus. Ačiū jiems už tokį kilnų sprendimą – tai neįkainojama dovana“, – sako Rimvydas.
Vis dėlto jis įsitikinęs, kad sulauktas donoras – tai tarsi tiltas į transplantaciją, jį dar reikia pereiti. Tai padaryti padeda tik medikai, dėl kurių profesionalumo ir pasišventimo gelbėjami gyvenimai. Ir tai labai svarbu ne tik per operaciją, bet ir gydant pacientus, juos prižiūrint po transplantacijos.
Šiandien Rimvydas daug rečiau varsto medikų kabinetų duris ir brangina kiekvieną dieną, dirba mėgstamą darbą – restauruoja automobilius ir džiaugiasi galėdamas būti kartu su šeima. Vyras savo širdį saugo vartodamas vaistus, laikydamasis režimo, pagal galimybes užsiimdamas fizine veikla – jis bėgioja, dalyvauja žmonių su transplantuotais organais žaidynėse, kartu su Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ komanda už donorystę ir bėga, ir eina pėsčiųjų žygiuose. Itin atsakingai savo sveikata vyras rūpinasi ir atėjus peršalimo ligų laikotarpiui, tai pataria daryti ir kitiems – jei ne jo paties neatsargumas, Rimvydui ir artimiesiems nebūtų tekę viso to išgyventi.
Miokarditas – labai klastinga liga
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kardiologė, medicinos mokslų daktarė Gitana Zuozienė yra viena iš R. Vekerotą gydžiusių medikų. Ji teigia, kad miokarditas – labai klastinga liga, galinti užklupti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, o ligos pasekmės dažnai būna sunkios.
„Miokarditas būna infekcinės ir neinfekcinės kilmės, vis dėlto dažniausiai susiduriame su infekciniais pažeidimais. Vienas jų – gripas. Nors dažniausia gripo komplikacija laikoma pneumonija, tačiau miokarditas nėra reta liga, ji diagnozuojama vienam iš dešimties persirgusiųjų gripu, – komentuoja gydytoja. – Ši liga pavojinga tuo, kad yra nepagydoma, o užklumpa tada, kai yra nusilpusi imuninė sistema. Tuomet širdies raumenį gali pažeisti ne tik gripo virusai, bet ir hepatitas C, herpio ir kiti virusai, kurių yra apie 20. Mes, kardiologai, po transplantacijos nesveikose širdyse randame šių virusų likučių.“
G. Zuozienės teigimu, kartais žmonės miokardito gali ir nejausti. Ypač tada, kai praeina dėl ligos atsiradęs silpnumas, krūvio netoleravimas. „Tai reiškia, kad širdis buvo nedaug pažeista ir atsistatė. Tačiau bet kokiu atveju, kada susiduriama su infekciniais susirgimais, negalima rizikuoti, visada būtina kreiptis į gydytojus, kad jie paskirtų reikalingą gydymą ir vaistus. Ne mažiau svarbi miokardito profilaktikos priemonė – poilsis. Kol nepasveikote, leiskite laiką namuose, taip stipriai sumažinsite galimų komplikacijų tikimybę ar net jų visiškai išvengsite“, – pataria kardiologė.
Straipsnio autorė: Dovilė Zuozaitė-Veteikienė.
