Trijų vaikų, iš kurių 2 – disleksikai, mama Janina Girdzijevska sako, kad disleksija – paveldimas dalykas. Moteris ir pati tik jau suaugusi suprato, kad turi šį sutrikimą, paaiškėjus, kad jos vaikai jaučia tokius pačius sunkumus kaip ir ji.
„Aš pati esu iš tų disleksikų, jau pripažintų. Ir pati žinau, kaip yra sunku, kai aplinkui niekas nesupranta, kai tu bandai paaiškinti, kad tau yra sunku, kad tu nesupranti, o iš aplinkinių girdi, kad tu tiesiog tinginė ir nieko nenori. Paauglystėje išvis jausdavausi, kad esu palikta viena likimo valiai“, – dalinasi moteris.
Mokykloje atsuko nugarą
Jos šeimos istorija kovojant su disleksijos sutrikimu – sukrečianti. Vyriausiajam sūnui, kuriam dabar 18 metų, disleksija buvo nustatyta antroje klasėje. Mažesniajam disleksija įtarta jau darželyje.
„Disleksija mūsų šeimoje atsirado su vaikais. Turiu 3 vaikus, 2 iš jų – disleksikai. Buvo sunkumai mokykloje vyriausiajam vaikui, viduriniam mačiau jau nuo darželio, kad kažkas ne taip, bet auklėtojai vis vaiką ramindavo, sakydavo: „Palaukit, viskas čia bus gerai“, bet atėjus į pirmą klasę tas neramumas pasitvirtino.
Iš tikrųjų kai buvo tie sunkumai, nuėjau į psichologinę pedagoginę tarnybą, kur vaikui nustatė skaitymo–rašymo sutrikimą, bet kad čia disleksija aš net nesupratau. Supratau tai prieš porą metų, kai garsiau pradėjo kalbėti apie disleksiją, nes aš pati pradėjau gilintis, ėjau į įvairius seminarus ir tik tada supratau, kad tas sutrikimas iš tiesų yra disleksija“,– sako ji.
Moteris sako, kad patirtys – daugiausia skaudžios. Mokykloje vaikams buvo atsukta nugara, krito ir jų savivertė.
„Pas mus išvis buvo tokia viena mokytoja, kuriai paaiškinus visą situaciją, kad sunku mokytis ir kad nespėja, ji pradėjo vaikams sakyti, kad prie mano vaiko nelįstų, palikdavo jį vieną ir atskirdavo nuo kitų.
Man buvo paaiškinta: „Aš mokytoja dirbu 30 metų, jūs man neaiškinkit, kaip man dirbti“. Viskas.“
Spausdavo mokytis
Iš nežinojimo, ko griebtis ir kaip vaikams padėti, moteris abu sūnus vis spausdavo daugiau mokytis. Dabar sako, kad tai – klaida.
„Prisiminti vaikui, sudėti skiemenis, rašyti, skaityti buvo labai sunku. Tol, kol nežinojau, kad čia sutrikimas, aš pati ir versdavau daugiau dirbti – to ko iš tiesų negalima daryti. Tai buvo didžiausia klaida. Vaikas buvo palaužtas psichologiškai ir labai stipriai nuo to nukentėjo“
Apie disleksiją kaip sutrikimą ji sužinojo tik nuėjusi į centrą. Ten buvo suteikta specializuota pagalba, pritaikytas tinkamas mokymo metodas, vaikai galėjo eiti į specialius užsiėmimus, kurie skirti kovai su disleksija.
„Mums labai padėjo viena moteris, kuri apmokėjo vizitą pas specialiąją pedagogę disleksijos centre. Iš tikrųjų labai padėjo man tos moterys, bet dar daug su mano vaiku reikia dirbti, kadangi tikrai savivertė labai stipriai nukritusi.
Tu ten kai ateini, tu pati supranti, kad ten žmonės iš tiesų supranta, kas disleksija iš tiesų yra“,– teigia Janina.
Disleksijos centre sulaukė pagalbos
Moteris sako, kad supratus, kas tai per sutrikimas, galėjo ramiau atsipūsti. Supratimas padėjo žengti žingsnį į priekį – tada kreipėsi į įstaigą „Dyslexia centras“, kurioje gavo pagalbos.
„Iš tikrųjų pasidarė ramiau, kadangi supratau ir sužinojau, kas tai yra ir kaip su tuo reikia gyventi. Tada pirmą kartą sužinojau, ko vaikui nereikia daryti ir kaip reikia su juo elgtis.
Iš tiesų man palengvėjo, bet atsirado kiti sunkumai su mokymo įstaigomis, kur iš tikrųjų labai daug kas nesupranta išvis kas tai yra ir kai gražiai paaiškini, kas tai yra, kai kurie labai nuvertina vaiką, atskiria jį ir sako: „Nelįskit, jis turi programą ir tegul vienas sėdi.“ Toks buvo labai didelis abejingumas“, - prisimena ji.
Disleksijos centre pagerėjo. Janina pasakoja, kad vaikas, pamatęs, kad jis toks ne vienas, pasijuto geriau. Tiesa, grįžęs į mokyklą vėl iš naujo turėjo save atrasti.
„Kai vaikas mato, kad jis ne vienas toks, kad čia nėra pasaulio pabaiga ir kad kitiems visai neblogai sekasi, tai ir jam lengviau būna, nes jis supranta, kad jis ne vienas toks.
Tai kai pradėjau domėtis apie disleksijos centrą, tada su vaiku nuėjome į stovyklą, kurioje šiek tiek pakilo vaiko savivertė ir jam netgi kilo noras kažką daryti. Bet kai jis grįžo atgal į mokyklą, buvo sugadinta viskas, ką mes bandėme ištaisyti. Vaikas, grįžęs iš mokyklos pasakė, kad išvis ten kojos daugiau nekels, nes buvo pažemintas mokytojos, buvo pabrėžtos visos jo silpnybės, netgi prieš visą klasę.“
Moteris sako, kad susigyventi su šiuo sutrikimu nelengva, bet įmanoma. „Svarbiausia – nepasiduoti. Kaip kiekvienas susigyvena su savo kūnais, taip ir su disleksija gyventi įmanoma.“
Suvokim: Niekas nekaltas, niekas niekam už dykai iliuzijų įgyvendint nepadeda-neprivalo, niekas niekam nieko neskolingas...
Pripažinkim faktą, kad su ypatingais vaikais turi dirbti spec,išsilavinimą turintys pedagogai.
Draugės dukra Anglijoje su analogiškais poreikiais turi savo mokytoją asistentą nuo pat pirmos klasės.
Vienas mokytojas tuo pat metu dirba su klase, asistentas su ja asmeniškai. Jeigu ypač sunku tampa, mergaitė su asistentu keičia patalpą - išeina į kitą klasę, kur patogiau. Mokosi puikiai. Kontrolinius rašo atskirai nuo klasės, asistentas padeda.
Mes Lietuvoje norim, kad vienas mokytojas klasėje su 30 vaikų dar apšokinėtų ir vaikus su kitokiais poreikiais, dažniausiai ir be jokio pasirengimo/supratimo apie sutrikimus, be mokymo priemonių ir tt.
Tie kaltinimai tik dar labiau priešina,atstumiai...
Gal reikalaukim iš minisitrų, kad skirtų apmokamus apmokytus aistentus, įrengtų klases, paruoštų vadovėlius...
