„Viename mėgstamiausių mano filmų „Les petits mouchoirs“ yra tokia scena, kai prancūzų draugų kompanija atostogauja vasarnamyje prie vandenyno, visi atsipalaidavę, žaismingi, kiekvienas savaip žavingai prancūziškas. Gyvena jie atskiruose kambariuose, rytais ir vakarais renkasi virtuvėje, bendroje erdvėje, kur vyksta pasiruošimas dar vienai laimingai vasaros dienai arba širdį virpinančios prancūziškos meilės, flirto ir dramos scenos.
Ir daro jie ten tokį eksperimentą – laiko ant spintelės du indus su kruopomis – kiekvienas ateidamas, praeidamas ar išeidamas vienam indeliui siunčia meilę, o kitą pakeikia. Ir tas eksperimentas man visuomet kirbėdavo galvoje, girdėjau visokių jo versijų su obuoliais, ryžiais, vandeniu ir kad, jei nuoširdžiai tai darai, visuomet rezultatas akivaizdus – tas, kas su meile – sveikas, gražus, gyvas, o tas, kuriam nemeilė – vysta, pūna, genda. Aš mėgstu, kai tikri, rimti ir gilūs dalykai apvelkami žaismingai, apibarstomi magiškomis dulkėmis ir visuomet žinojau, kad tą eksperimentą išbandysiu. Jei jau mano mylimi prancūzai taip daro, tai dar ir romantiška“, – pasakoja Š. Vaitkutė.
Išsirinko identiškus svogūnus
Jauna moteris nepamena, kur yra išgirdusi padaryti tą eksperimentą su svogūnais, tačiau ši mintis jai patiko. Tad eksperimentatorė nuėjo į parduotuvę, atsistojo prie didžiulės svogūnų lentynos ir, kaip ji pasakoja, užsimerkė ir mintyse paprašė, kad jai į rankas papultų tie svogūnai, kurie sutinka dalyvauti jos minčių galios eksperimente. Šarūnė sako, jog norėjo pati dar kartelį patikėti ir su kitais pasidalinti, kokia galinga yra meilės energija.
„Prašau ateiti tų svogūnų, kurie sutinka būti meilėje, net jei jiems teks būti apkeiktiems. Tada atsimerkiu ir renkuosi, kad būtų kuo labiau identiški – vienodo dydžio, formos, kietumo, šviežumo, palaikau rankoje ir pajaučiu. Nežinau, kiek aš prie tų svogūnų stovėjau ir kaip atrodžiau, bet visa laiminga prie kasų nuėjau su trimis svogūnais saujoje.
Namie visiems lygiai nupjoviau viršūnėles ir sumerkiau į vienodas stiklines, kurias sužymėjau: širdele – tam, kuriam siųsiu meilę, nuliu – čia jau savo iniciatyva sugalvojau patobulinti eksperimentą ir pažiūrėti, kas darosi, kai nieko nedarai, ir minusu pažymėjau tą, kuriam teks patvirtinti, kad nemeilė irgi galinga. Jau pildama vandenį tam su širdele šliūkštelėjau buteliuke laikomo gyvo vandens iš kažkokių praėjusių ritualų, prikalbėjau meilės žodžių, neutraliajam pasakiau, jei nori auk, man nesvarbu, o į trečiąjį priburbėjau savo pykčio, neapykantos, tai, ką man pasistengus pavyko iškrapštyti geriausio šiuo klausimu. Įkomponavau ant palangės tarp savo gėlių taip, kad visi vienodai gautų saulės. Ir išvažiavau kažkur savaitgaliui. Ir užmiršau tą savo eksperimentą“, – pasakoja Šarūnė.
Moteris apstulbo
Grįžusi namo moteris vaikščiojo, dirbo kasdienius darbus ir staiga pamatė tai, nuo ko sustingstama, išsižiojama, ir nuo ko žmogus, būdamas pats vienas, sako „aaaa!!“, išpūtęs akis susiima už burnos ir dar įkvepia daug oro.
„Taip atsitiko man, kai netikėtai žvilgsnis užkliuvo už palangės ir tų mano eksperimentinių svogūnų. Kad ir kiek tikėjimo pasąmonės, minčių ir meilės galia turėčiau, vaizdas man užgniaužė kvapą. Svogūnas su širdele buvo išlindęs kokius du centimetrus, neutralus – centimetrą, o minusas – net nesiruošė žaliuoti ir dar lukštas kažkaip atsilaupė. Ir tada su dar didesne aistra ir smalsumu aš toliau juos puoselėjau ir auginau, kaip matyt, pagal jų karmą pati buvau jiems paskyrusi. Ateidavo pas mane mano mažoji draugė ir mes kartu paburdavome žiūrėdamos į tuos svogūnus. Buvo neįtikėtina, tendencijos nesikeitė ir jie vis augo, augo arba visai nesirodė, net ratilo žalio prie šerdies..
Progai pasitaikius pasakodavau ir siųsdavau nuotraukas tų savo svogūnų. Ir atsirado tokių, kurie ėmė sakyti: kuo greičiau siunčiu tam trečiajam meilės, kaip taip galima, su savo pykčiu reikia dirbti patiems. Kaip taip galima su svogūnu…
Tada dar vieną dieną atėjo draugas, rodau jam savo eksperimentą. Jis atsisėda prieš tuos svogūnus, žiūri ir šypsosi. Taip, lyg visa savo esybe sakytų – taip! Taip ir yra! Taip, lyg pirmą kartą gyvenime pamatytų, kad medis auga arba paukštis skrenda. Arba taip, lyg pirmą kartą gyvenime pamatytumei, kas tai yra meilė ir dar galėtumei ją paliesti. Jis sėdi, šypsosi ir tyli su tuo savo nebyliu – matei, matei, aš taip ir žinojau! O aš šypsausi žiūrėdama į jį, atradusį pasaulio stebuklą. Ir tada dar patylėjęs jis sako: o tu mylėk dabar ir tą trečiąjį – mylėk! Sako taip, lyg ta galimybė būtų viso gyvenimo išteisinimas pačiam prieš save patį – kad kiekviena nauja diena mūsų gyvenime gali būti nauja pradžia“, – aistringai pasakoja Šarūnė.
Meilės gavo ir trečiasis
Ir moteris palūžo: sako, kad liežuvis jai nebeapsivertė siųsti nemeilės trečiajam svogūnui – nieko jam nebesakė, paliko ramybėje, o didžiausiąjį svogūnų nužvelgdavo meilės žvilgsniu.
„Ir – ėmė augti, garbės žodis, nuo tada trečiasis ėmė stiebtis, kaip ant mielių. Kaip žmogus, gyvendamas savo prietamsiame kambaryje po šimto metų pirmą kart būtų atitraukęs sunkias dulkėtas užuolaidas ir pirmąkart į kambarį įsiveržtų šviesa, o skraidančios dulkės nuo spindulių pasidarytų panašios į stebuklingas žiežirbas, kurios nusileisdamos viską paverčia auksu ir meile. Taip tas trečiasis augo, kiek lieknesnis už anuos du, per galvą žemesnis, bet visa savo žalio svogūno laiško esybe šaukiantis – jūs galite man neduoti meilės! Tik leiskite man pačiam tikėti! Mano meilė manyje!
Kiekvieną rytą pabudusi dėkoju už sveiką, gražų ir liekną savo kūną, už matančias akis ir girdinčias ausis, už savo širdį, už talentus ir kad turiu tikėjimą. Jeigu kartais supykstu ant tų, kurie man patys brangiausi, nenorėdama mintyse įkyriai imu sukti tuos buvusius scenarijus, kuomet ne pagal mane, kur aš pati įsiskaudinau, sekančią akimirką aš pagalvoju – argi tai žmogus, kuris tikrai linkėtų blogo, sąmoningai norėtų įskaudinti. Gal mano įsiskaudinimas yra mano akimirkos netikėjimas, kad gali būti gerai, kad aš verta meilės. Juk mes visuomet darome tiek, kiek galime geriausiai. Priimti kiekvieną situaciją, kaip geriausią tau dovanojimą.
Yra toks geras pratimas, kai į situaciją, kuri tau nepatinka, pažiūri iš kitos pusės – imi ir susirašai: o ką gero ji tau dovanoja. Jei nori būti kažkur, kur nesi, su kažkuo, su kuo nesi – tu turi dovaną būti ten, kur šią akimirką esi, veikti tai, ką šią akimirką darai, atrasti, pamatyti ir priimti dovanas, kurios beldžiasi. Ir jaustis dėkingai už visa tai, ką jau turi. Tuomet stebuklo galia ima veikti. Už džiaugsmą, kurį patiriu šią akimirką, gaunu dovanų džiaugsmą, apie kurį nebūčiau pagalvojusi“, – pasakoja Šarūnė.
Tad eksperimento autorė pataria žmonėms mylėti, tikėti ir būti sąmoningiems matyti tai, kas yra mūsų mintyse ir širdyse.
„Geriau palikime ramybėje, nei kiškime į vazonėlį su minuso ženklu. Geriau atraskime gražiausią savo kūno vietą ir ja didžiuokimės, nei nuolatos galvokime apie ne taip tiesius ar garbanotus plaukus. Ir pamatysite – pasaulis pasikeis, man tūkstantį kartų taip pasikeitė. Jei kažko ilgitės, pasiųskite meilės kiekvieną kart pagalvoję, jei kažkas neramina – suraskite tai, kas teikia džiaugsmą. Jei ant kažko pykstate, paklauskite savęs – ką dar turite išmokti. Ir tik žinojimas, kad yra taip – nieko nekeičia, patikėkite iki sielos gelmių ir veikite. Jei yra situacijų, kur man gyvenime lengva išeiti – aš pasilieku, jei kažkur per ilgai pasilieku – surandu tai, kur patiriu tikrą džiaugsmą ir einu ten pabūti ir tiesiog tikiu, kad jei reikės, sugrįšiu ten, kur turiu būti.
Jei svajojame gyventi taip, kaip dar negyvenome, tai pasielkime taip, kaip niekada nesielgėme ir pažiūrėkime. Apsigaubkime lengvumu, žaismingumu, užsidėkime laimės akinius ir pabūkime taip nors sekundę, nugyvenkime vieną dieną taip, lyg būtumėme patys laimingiausi žmonės gyvenime. Ir pamatykime, kad visa laimė yra mumyse. Visa meilė ir visa laisvė yra mumyse. Ir jei su kažkuriuo žmogumi mes tampame nuostabūs, tai tiesiog todėl, kad tokie esame.
Kiekvienas daigas dar būdamas po žeme žino, kad jam reikia stiebtis į šviesą. Jis moka šviesą paversti maistu – taip lapai maitina šaknis, o šaknys augina lapus. Taip ir mes giliausioje savo sielos esybėje visuomet žinome, kur yra Šviesa, net jei jos nematome. Tikėkime savimi ir pasaulis patikės mumis!“ – dalinasi Šarūnė.
Psichologė eksperimentu nevadintų
Internetinės asmenybės stiprinimo „Lūšis“ erdvės kūrėja, psichologė ir lektorė Rasa Venckutė tv3.lt sakė, kad eksperimentu Šarūnės bandymo tikrai ji nevadintų – tam, anot psichologė. Reiktų auginti bent 90, o ne 3 svogūnus.
„Eksperimentu negali vadintis tokie tyrimai, kuriuose dalyvauja tik po vieną tiriamąjį ir kuriuose nėra kontroliuojami šalutiniai kintamieji. Visų pirma, ji norėjo įrodyti, kad meilės jėga veikia, tai ir svogūną galėjo išsirinkti gražesnį tam, kuris turėjo išaugti iš meilės. Ir apskritai tie svogūnai nuo pat pradžių galėjo būti labai skirtingi.
Jeigu mergina paimtų po 30 svogūnų visiška atsitiktine tvarka ir net rinkdamasi nežinotų, kuriam bus siunčiama meilė, kuriam – neapykanta, juos visus augintų tomis pačiomis sąlygomis, laistytų taip pat ir vienintelis kintamasis būtų minčių jėga, tada būtų galima vadinti eksperimentu“, – sako R. Venckutė.
Psichologė pažymi, kad mintis yra galinga tiek, kiek ji veda prie veiksmo.
„Žmonės, turintys tas pačias mintis, gali pasiekti ir susikurti visai skirtingą ateitį. Taip, jei aš galvoju, kad turiu daug galimybių, esu gabus, protingas, aplinkiniai mane mėgsta, tai keis mano elgesį – aš būsiu nuoširdesnė, sakysiu jiems daugiau komplimentų. Įsitikinimai veikia žmogaus elgesį, bet vien tuščias pozityvumas kartais gali pridaryti daugiau žalos nei naudos – ypač tada, kai žmonės iš tikro save vertina pesimistiškai, o ima versti save kartoti pozityvius įsitikinimus, gali nukristi į didesnį dugną, nes suvokia, kaip smarkiai tai prieštarauja esamai realybei“, – kalbėjo R. Venckutė.
Todėl psichologė sako, kad mintis yra svarbi, tačiau pažymi, kad mintis turi vesti prie veiksmo – tada gyvenime ir bus pokyčių.
