Lyginant su šiuolaikiniais pasiekimais, prieš kelis šimtus metų taikyti gydymo metodai gali atrodyti keisti, o medicinos išmanymas – ribotas, tačiau Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasakoja, kad būtent XVI amžiuje pradėti kloti šiuolaikinės medicinos pagrindai.
Kraujo nuleidimas – skysčiams subalansuoti
Pašnekovė pasakojo, kad iš esmės anatomijos pagrindus padėjo dar senovės graikai. Iki pat XVIII-XIX amžiaus medicina buvo galenistinė, paremta Antikos mediko ir filosofo Galeno humoraline teorija.
„Tai reiškia, kad žmogaus sveikatą sudaro keturių skysčių – kraujo, gleivių, geltonosios bei juodosios tulžies – balansas. Iš tikrųjų visi trys skysčiai yra žmogaus organizme, tik juodosios tulžies nėra. Čia jau buvo specifinis mokymas apie juodąją tulžį, nes ji pajuoduoja, kai geltonoji tulžis suserga ir gali pakeisti spalvą.
Labai supaprastintai ir populiariai pasakius, buvo manoma, kad jeigu kažkoks skysčių disbalansas atsiranda, iš ten kyla liga. (...) O koks pagrindinis būdas tą skysčių disbalansą kaip nors sureguliuoti? Aišku, yra įvairūs vaistai, žolelės ir visa kita. Bet vienas greičiausių tokių būdų yra kraujo nuleidimas.
Nes čia reikia dar pasakyti taip: su krauju nusileidžia visi keturi skysčiai. Nes kraujyje, kuris yra venoje, yra visų keturių skysčių koncentratas. Ir kai nusileidžia visi tie keturi skysčiai, tai to, kurio yra per daug, irgi nusileidžia. Tada balansuojasi organizmo sistema iš naujo. Taigi kraujo nuleidimas buvo greitas toks gydymas, kuris naudotas iki pat XIX amžiaus“, – pasakojo lietuvių literatūrologė, kultūrologė.
Religija ir medicina neatsiejamos
Profesorė pasakojo, kad vadinama profesionalioji medicina ir medicinos studijos prasideda XII–XIII amžiuje Italijoje, o italų medikai tuo metu buvo laikomi prestižiškiausiais.
„Medicinos studijos prasidėjo Italijoje ir ilgą laiką vystėsi vien tik Italijoje, ir tik paskui vėliau išplito po kitas šalis Europoje“, – sakė D. Pociūtė-Abukevičienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad medicina seniau buvo labai susijusi su pasaulėžiūra ir religija, o katalikų bažnyčia labai stipriai kontroliavo medicininę mintį:
„Religinės sistemos ir medicina yra labai glaudžiai susijusios. Mokymas, kas yra žmogus, kas yra jo kūnas, siela, yra vienos ir tos pačios sistemos dalis.
Todėl, pavyzdžiui, kai Europoje buvo ruošiasi pirmieji medikai Bolonijos ir Padujos universitetuose, pradėdavo tikrai ne nuo medicinos ir ne anatomijos studijų. Pirmus trejus metus jie studijuodavo filosofiją. (...)
Ir tik po trejų metų leisdavo dar trejus metus studijuoti mediciną. Ir toks, baigęs mediciną, apsigynęs laipsnį žmogus vadindavosi medicinos ir filosofijos daktaru. Iš čia tas žodis „daktarai“.“
Profesorė pridūrė, kad, pavyzdžiui, neatsitiktinai XVI amžiuje būdavo draudžiama žydams gydyti krikščionis ligonius.
Skrodimus atlikdavo viešai
Pasak D. Pociūtės-Abukevičienės, medicinos studijos ypač suklesti XVI amžiuje – tai susiję su anatomijos mokslo suklestėjimu.
„Anatomijos studijos yra pirma medicinos sritis, kuriai daugiausia dėmesio buvo skiriama XVI amžiuje. Tikriausiai esate girdėję apie tokį dalyką kaip anatomijos teatras. Tai yra viešos žmogaus kūno disekcijos (skrodimas), rodomos viešai visam miestui.
Pavyzdžiui, visas Padujos miestas galėjo susirinkti vieną kartą per metus, dažniausiai žiemą, šaltu periodu, prieš Kalėdas dažniausiai, ir būdavo daromas didelis anatomijos teatras.
Į jį galėdavo ateiti pasauliečiai, valdovai, miesto svečiai, net ir moterys, ir vyrai, ir vaikai, susirinkti ir žiūrėti viešą anatomijos pamoką, kitaip sakant, kūno skrodimą, ir susipažinti su žmogaus kūno sandara.“
Tokie anatomijos teatrai iš pradžių buvo kilnojamieji, o XVI amžiaus jau antroje pusėje buvo pirmasis stabilus toks teatras.
„Stebuklingieji milteliai“, kainavę kaip auksas
Profesorės aiškinimu, seniau gydymo priemonės dažniausiai buvo neinvazinės, nechirurginės, neoperacinės – dažniausiai naudotos žolelės, įvairūs vaistai, kuriais rimtų ligų nebuvo įmanoma išgydyti.
„Jeigu kalbėtume apie vaistus, jų buvo labai daug ir labai sudėtingų. Negalima manyti, kad tai buvo labai paprastai gydoma. Pavyzdžiui, vienas sudėtingiausių vaistų Europoje viduramžiais ir Renesanso epochoje buvo teriako milteliai. Tai yra 65 ingredientų mišinys.
Kai kurie ingredientai buvo laikomi visiškoje paslaptyje, gaminami faktiškai tik Venecijoje, buvo brangūs kaip auksas. Ir tuos teriako miltelius galėjo turėti faktiškai tik patys stambiausi didikai arba karaliai.
Šiandien dalis ingredientų yra išnagrinėta ir jie tikrai galėjo gydyti labai įvairias ligas ir labai stipriai veikė. Pavyzdžiui, Steponas Batoras irgi buvo gydomas teriako milteliais“, – pastebėjo ji.
Kaip panacėja nuo įvairių ligų naudotas ir gyvsidabris. Tačiau jis galėjo būti naudojamas tik tam tikromis dozėmis, nes kitaip grėsė apsinuodijimas.
„Pavyzdžiui, Radvila Juodasis yra miręs nuo gyvsidabrio. Yra išlikęs aprašymas, kad jis neklausė gydytojų, kurie draudė jam taip stipriai tą gyvsidabrio tepalą naudoti. O jis sirgo podagra, jam labai skaudėjo sąnarius ir visą kūną.
Yra popiežiaus nuncijaus Komendonės aprašymas apie jo mirtį. Jis buvo išsitepęs gyvsidabriu visą kūną nuo galvos iki kojų. (...) jis labai baisiai aprašė jo mirtį, neva jis sprogo iš vidaus visas (...). Tai jau buvo perdėtas tų vaistų naudojimas.“
Paslaptinga Stepono Batoro mirtis
Profesorė pasakojo, kad nuo XV amžiaus pabaigos, o ypač jau visą XVI amžių, Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų dvaruose buvo medikai. Jų buvo jau Žygimanto Augusto, Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos dvaruose.
„Dažniausiai buvo du ar trys profesionalūs medikai, taip pat dar keletas chirurgų. Medikai ir chirurgai buvo dvi skirtingos grupės, nes chirurgas nebūtinai turi būti baigęs universitetą.
Chirurgas yra tas, kuris tvarko žaizdas, dirba su rankomis, traukia dantis, skuta barzdas. Jis aptarnauja kūną. O daktaras, medikas yra tas, kuris teoriją išmano ir gali paskirti gydymą, vaistus ir taip toliau“, – sakė D. Pociūtė-Abukevičienė.
Kaip pasakojo ji, kadangi Lietuvoje medicinos studijų nebuvo labai ilgai – iki pat XVIII amžiaus pabaigos, profesionalius medikus reikėdavo kviestis dažniausiai arba iš užsienio, arba siųsti savus studijuoti į užsienį.
„Tai buvo ir tokių, ir tokių. Bet patys prestižiškiausi medikai visoje Europoje, čia ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, buvo italai, kadangi Italija buvo numeris vienas medicinos studijų srityje XVI-XVII amžiuje.“
Pasak profesorės, Batoro ligos istorija yra labai įžymi ir ja domimasi nuo XIX amžiaus, mat jis yra vienas iš nedaugelio valdovų, mirusių Lietuvoje, Gardine, ne Lenkijoje.
„Batoras mirė labai staigiai, 1586 metų gruodžio 12 dieną, po penkių dienų ligos, nors jis turėjo tam tikrų sveikatos problemų ir anksčiau. Ypač daug problemų kėlė ilgai negyjanti kojos žaizda. Ir kitų problemų turėjo, bet tokių labai didelių ligų, atrodytų, neturėjo. (...)
Ta jo staigi mirtis sukėlė didelį šoką ir visuomenėje, ir dvare. Ir buvo pradėta galvoti, kas įvyko. Štai du Batoro medikai, abu italai, Nikolajus Bučela ir Simonas Simonijus, ginčijosi ir pykosi dėl Batoro mirties priežasčių. Visiškai nesutiko vienas su kito diagnoze. (...)
Tad N. Bučela jį skrodė, atliko pirmą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje dokumentuotą skrodimą. Prieš tai karaliams buvo atlikta disekcijų, ji buvo atlikta ir Žygimantui Augustui disekcija, Jonui Albrechtui buvo išimta širdis. Buvo balzamuojami kūnai, bet nebuvo nė vieno atvejo, kad disekcija būtų atlikta medicininiais tikslais“, – kalbėjo kultūrologė.
Tiesa, N. Bučela negalėjo nustatyti tikslios ligos net ir atlikęs skrodimą, nes negavo leidimo atverti galvos. „O jis to norėjo, nes manė, kad liga yra susijusi su smegenimis. Atlikus vidaus organų skrodimą, pamatė, kad jie visi buvo sveiki, bet rado ir aprašė nesveikus inkstus. Aprašė juos kaip „jaučio inkstus“: gumbuotus, nelygaus paviršiaus, sudarytus iš tarsi mažų rutuliukų.
Tai medicinos istorijoje laikoma pirmuoju inkstų policistozės aprašymu. Tai – genetinė liga, policistinių inkstų sindromas, kuri tuo metu, aišku, negalėjo būti išgydoma.
Tačiau buvo keliamos ir įvairios kitos versijos. Pavyzdžiui, pats N. Bučela manė, kad jam galėjo būti ir epilepsijos priepuolių. Dėl to jis ir norėjo tirti smegenis, nes Batoras buvo turėjęs kelis į epilepsiją panašius priepuolius“, – sakė D. Pociūtė-Abukevičienė.
Jei ir neišgydydavo, rasdavo būdų sveikatai palaikyti
Paklausta, kokiomis ligomis dažniausiai tais laikais sirgdavo žmonės, profesorė pabrėžė, kad tų ligų pavadinimai yra istoriniai. „Negali sakyti, kad tos pačios šiandienos ligos taip pat buvo suvokiamos ir tada. Pavyzdžiui, visos lytinės ligos – sifilis, gonorėja, buvo suvokiamos kaip viena liga. (...)
Manoma, kad nemažai didikų, ir net karalius Jonas Albrechtas, yra miręs nuo sifilio. Įtariama, kad Radvila Našlaitėlis tikriausiai turėjo sifilį. (...) Kad sifilis būtų Našlaitėliui diagnozuotas pačių medikų, aš to neaptikau. Tačiau yra keletas dokumentų, susijusių su jo ligos istorija. Tai medikai diagnozavo jam būtent juodosios tulžies padidėjimą organizme ir tą vadinamąją melancholiją, didelę depresiją.
Melancholija buvo liga, ką mes šiandien sakytume depresija. Ir iš tikrųjų gyvenimo pabaigoje jis buvo depresyvus. O ta depresija, tai yra juodosios tulžies gaminimasis per didelis vidaus organuose, tarp pilvo ir šonkaulių. (...)
Negalima sakyti, kad tuo metu buvo nepagydomi žmonės – pats Našlaitėlis išgyveno netoli 70 metų. Taigi vis tiek jų sveikata buvo nuolatos palaikoma įvairiomis priemonėmis. Jeigu jos ligos ir išgydyti negalėjo, tai sveikatos sustiprinimai kartkartėmis vis tiek vykdavo“, – pasakojo D. Pociūtė-Abukevičienė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
