Indija ir Kinija ne tik žavi keliautojus iš Lietuvos savo prieštaringumu, bet ir padeda atsikratyti stereotipų.
Dvi Azijos šalys kaimynės, dvi milžinės pagal gyventojų skaičių ir plotą – Indija ir Kinija – stebina savo kontrastais. Jos ne tik labai skiriasi viena nuo kitos – priešpriešų apstu ir kiekvienos šalies viduje. Tačiau abi yra nepaprastai patrauklios, nepaliekančios abejingų, kerinčios savo kultūra, gamta, architektūros paminklais ir daugeliu kitų aspektų.
Tarsi kita planeta
Net keliautojų požiūris į Indiją ir Kiniją nesutampa. Vienų vengiamos lankyti, kitiems jos tapusios svajonių šalimis, kur norima sugrįžti ne vieną kartą.
Praktiškai vieną po kitos aplankiusi abi šalis kelionių agentūros „Žiurkėno urvas“ projektų direktorė Jūratė Steponavičienė tvirtina, kad, dar neišblėsus vienos kelionės įspūdžiams, patirtieji kitoje buvo itin ryškūs ir kontrastingi.
„Labai įdomu buvo šias šalis lyginti“, – sako verslininkė, Kinijoje lankiusis šiemet, o Indijoje – praėjusių metų pabaigoje.
Indijoje moteris aplankė vadinamąjį Auksinį Indijos trikampį: sostinę Delį, pasaulio stebuklu laikomą Tadžmahalą, patį spalvingiausią Indijos regioną – Radžastaną ir jo sostinę Džaipūrą, lankėsi ir kultūriniu bei religiniu Indijos lopšiu laikomame Varanasyje prie Gangos upės, įspūdingo grožio Orchos ir Puškaro miestuose. Moteris džiaugiasi turėjusi galimybę susipažinti su šios šalies kultūra ir papročiais.
Aplankė J. Steponavičienė ir pačias žymiausias Kinijos vietas: sostinę Pekiną, Didžiąją kinų siena, vieną didžiausių bei moderniausių pasaulio miestų Šanchajų. Turėjo galimybę savomis akimis išvysti vieną seniausių šios šalies miestų Sianį, taip pat mažąjį Kinijos „perliuką“ Wuzhen miestelį ant vandens. Pasak keliautojos, iš pažiūros tenykščiai namukai atrodo paprasti – grytelė ant vištos kojelės, tačiau viduje – stebinanti prabanga.
Anot ponios Jūratės, viena seniausių pasaulio civilizacijų ją ypač sužavėjo savo kultūrine įvairove.
„Tūkstantinės minios, automobilių, dviračių, rikšų užtvindytos gatvės, nesuprantamais raštais išmargintos reklamos ir iškabos – pasijutau lyg būčiau atsidūrusi kitoje planetoje“, – dalijasi įspūdžiais J. Steponavičienė.
Pamatyta tikrai daug: arbatos ceremonijos, kaligrafijos ir kinų maisto gaminimo pamokėlės keliaujantiesiems, pagodos ir šventyklos, senoji kinų architektūra, maisto įvairovė, kepti skorpionai ir pyragai iš arbatžolių, pavargusių pėdų masažas, ryžių laukai ir kvepiantys sodai, milžinišku greičiu skriejantys traukiniai, madingi praeiviai ir šarmingieji kinų prekeiviai. „Štai kokią mačiau Kiniją!“ – žavisi verslininkė.
Dideli skirtumai
J. Steponavičienės teigimu, didžiausias ir turistams iškart į akis krentantis Indijos ir Kinijos skirtumas – švara. Pasak ponios Jūratės, Kinijoje viešojoje vietoje nepamatysi numestos šiukšlės ar nuorūkos. Šią šalį, jos manymu, galima vadinti šluotų šalimi gerąja prasme.
Indijoje – viskas kitaip: purvas, dulkės, laukiniai šunys, kiaulės, gatvėmis vaikštinėjančios karvės ir kalnai šiukšlių. Tiesa, teigti, kad visur taip, negalima. Pavyzdžiui, tame pačiame Delyje situacija skirtinga: senajame Delyje didelė nešvara, o naujasis Delis tviska prabanga. Paradoksas, keliautojos teigimu, tas, kad Indijoje, nors aplink ir dažniausiai nešvaru, tačiau plaunant rankas vanduo būna švarus. Kinijoje, nors viskas išblizginta, nuo rankų bėga suodinas vanduo – nuo nuolat tvyrančio didžiulio smogo.
„Indija ir tualetai – du nesuderinami dalykai“, – dar vieną pastebėjimą atskleidžia verslininkė. O jos kaimynėje Kinijoje nemokami tualetai yra visur.
Ne vienas keliautojas dėl nemalonių kvapų, nešvaros ir išmaldos prašytojų privengia aplankyti Indiją. J. Steponavičienės teigimu, taip manoma be reikalo. Išmaldos prašytojų gausa nėra maloni, tačiau to nereikia baidytis. „Jei nenori, neduok. Jei duosi išmaldą, nusiteik, kad apipuls kiti. Turi viduje nusiteikti – tokia šalis ir bus taip, o ne kitaip“, – sako ji.
Verslininkės teigimu, pamatyti naują šalį su tokiu skirtingu gamtovaizdžiu, skirtingu gyvenimo būdu, kultūra, architektūra visada verta. Pavyzdžiui, yra Indijoje skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie išmaldos neima net jei siūlai. Jai pačiai teko matyti gatvėje moterį su neseniai gimusiu kūdikiu ant rankų. Lietuvei širdis neleido abejingai praeiti pro šalį, tačiau indė pinigų neėmė, tad galiausiai paliko ant žemės šalia jos ir nuėjo.
Ypač daug išmaldos prašytojų prie gausiai turistų lankomo Tadžmahalo. Ten apsilankysiantiems tautiečiams ponia Jūratė pataria tiesiog nežiūrėti į išmaldos prašytojų akis. „Taip, galbūt tai abejingumas, bet jei nenusiteikęs pamaitinti visų Indijos skurstančiųjų, kitaip negali“, – kaip atsikratyti įkyrių prašytojų pataria ji.
Laikai pamažu keičiasi
Pasak J. Steponavičienės, abiejose šalyse labai skiriasi ir žmonės. Indijoje jie atviri, daug gerumu šviečiančių akių – net ir gyvendami dideliame skurde, dauguma žmonių šypsosi. Jų ir veidai labai išraiškingi. Gyvenimo supratimas irgi kitoks: kam kažką daryti, jei ir taip gerai? Neretai žmogus kur dirba, ten ir gyvena.
Net gyvenimo tempas Indijoje visai kitas: pasakys, kad darys šiandien, tačiau tas „šiandien“, su šypsena prisimena verslininkė, gali būti ryt, gali būti ir po trijų mėnesių.
Kinijoje laikas labai gerbiamas, tačiau čia žmonės atrodo užsisklendę savyje. „Ant savo emocijų užsileidę žaliuzes ir neįsileidžia jų į vidų bei neišleidžia“, – pastebi J. Steponavičienė ir sako, jog susidarė įspūdis, kad kinai tarsi užprogramuoti išgyventi. Jų labai daug ir vos ne kiekviename žmoguje įžvelgia konkurentą. Indijoje gyventojų taip pat labai daug, tačiau nieko panašaus lietuvė teigė nepajutusi.
Indijoje labai svarbios kartos – šeimos didelės, visi gyvena vieni šalia kitų. Tėvai jiems šventa, seneliai – dar šventesni.
Abi šalys yra tankiai apgyvendintos, turinčios daugiausia pasaulyje gyventojų. Kinijoje ilgą laiką vyravus vieno vaiko politikai, laikai, pasak J. Steponavičienės, pamažu keičiasi – dabar galima turėti ir dvi atžalas, jei pirmoji yra mergaitė. Tačiau liūdnai pagarsėjusi vieno vaiko politika paliko savo pėdsaką šalies demografijoje: dabar vienai moteriai Kinijoje tenka apie penkis vyrus.
Situacija išties labai pasikeitė: šiuolaikinės kinų šeimos kaip tik mieliau nori pirmiau susilaukti mergaitės, nes tai reiškia galimybę turėti antrą vaiką.
Ponios Jūratės teigimu, Kinijoje galima rizikuoti turėti ir dar daugiau vaikų, tačiau jie bus pasmerkti – gyvens be vardo, pavardės, be išsilavinimo, nes paprasčiausiai niekas neišduos jiems dokumentų. „Tokiai egzistencijai bus pasmerktas vaikas“, – apgailestauja moteris.
Ne kartą kalbėta apie tai, kad Indijoj mergaitės taip pat šeimai tampa didele problema dėl kraičio, tačiau verslininkė tvirtino to nepastebėjusi. Pasak moters, gal skurdžiose šeimose yra kitaip, tačiau pačiai teko bendrauti daugiau su turtingesnių šeimų atstovais. „Turtingesnėse šeimose to nepastebėjau – ten daug dukrų“, – sako ji.
Mirties vaizdai – ne kiekvienam
O štai eismas, anot „Panevėžio balso“ pašnekovės, – problema, su kuria kasdien susiduria tiek Indija, tiek Kinija.
Vien Pekine gyvena gausybė žmonių, dideli automobilių srautai, tad spūstys Kinijos sostinės gatvėse dažnos ir neišvengiamos. Indijoje eismo kamščiai susidaro dėl kitų priežasčių: čia keliai prasti, be to, jais vaikštinėja šventomis laikomos karvės, kiti gyviai.
Taip pat J. Steponavičienė pataria būti atsargiems su vandeniu – dar viena didele Indijos problema. Šioje šalyje ir dantų nerekomenduojama valytis vandeniu iš čiaupo, ir net perkant vandenį buteliais reikia būti labai budriems, kad šis nebūtų tiesiog šiaip supiltas, o sandariai uždarytas gamykloje.
Aplankiusi nemažai Indijos vietovių verslininkė sako, kad Varanasis – kultūros ir religijos lopšys – gali padaryti turistams slogų, net skausmingą įspūdį, ir ne kiekvienas gali ten lankytis. Ponios Jūratės įsitikinimu, prieš kelionę į Varanasį gidai turėtų morališkai paruošti turistus, papasakoti, kad tokios tradicijos, indams tai priimtina. Mat šiame indams šventame mieste žmonės ateina prie Gangos numirti, ant upės kranto vyksta kremavimas.
Varanasyje yra net mirti einančiųjų namai, kur ateina žmonės, nujausdami artėjančią mirtį. Kartais turistai nori apsilankyti juose. To niekas nedraudžia, tačiau stengiamasi atkalbėti. Tuo labiau kad ir patys indai nepritaria tokiam smalsumui. Juk žmonės čia ateina nusiteikti mirčiai – kelias iš Varanasio tebūna tik vienas.
„Reikia gerbti tradicijas, religiją, jų pasirinktą gyvenimo būdą“, – sako J. Steponavičienė.
Šventyklos, kita vertus, abiejose šalyse skiriasi kaip diena ir naktis. Indijoje jos gyvos, veikiančios, ir žmonės į jas eina, nes tiki. Pamaldos labai įspūdingos, tad keliautojams patariama šventyklose apsilankyti jų metu, o ne po pamaldų.
Kinijoje šventyklų taip pat netrūksta. Tačiau ponia Jūratė, apsilankiusi visų kinų išpažįstamų religijų šventyklose, sako daugiausia jose mačiusi tokių pat turistų. „Gal laikui bėgant kas nors keisis?“ – viliasi ji.
Nieko pigaus nėra
Maistas taip pat labai skiriasi. Kinijoje jis skanus, labai įvairus – nuo įprastinio iki jūros gėrybių bei gyvačių, skorpionų. O štai Indijoje keliautoja prisipažįsta badavusi, nes nelabai radusi ką valgyti. Maisto gausu, tačiau viskas labai specifiška, su daug prieskonių. Pagrindinis produktas yra vištiena, dar ryžiai, sojos (kiaulė Indijoje laikoma nešvariu gyvuliu). Net ir šunys šioje šalyje, pastebėjo lietuvė, vegetarai: kartą bevalgant bananus vienas priėjo ir graudžiai žiūrėjo, o atidavus jam banano žievę, suėdė.
Indija – labai pigi šalis. Pasak J. Steponavičienės, kartais pasako prekeivis kainą ir net gėda derėtis – tokia ji maža. Pavyzdžiui, už rankų darbo medinę suvenyrinę dėžutę paprašo 3–4 litų.
Kinija daugelio taip pat laikoma pigia šalimi, tačiau ponia Jūratė teigė susidariusi visai kitokį įspūdį. „Kinijoje nieko nėra pigaus“, – moteris tvirtina, kad net tos pačios kiniškos prekės tenykščiuose turguose brangesnės nei Lietuvoje.
Tiesa, derėtis galima. Pavyzdžiui, pas mus elektroninis skaičiuotuvas prekybos centre kainuoja kiek per 8 litus, Kinijoje už tokį patį prašoma 40 litų, bet įmanoma nusiderėti iki tų pačių 8 litų.
Turi kinai ir išskirtinių prekių. Pasak lietuvės, kiniški šilko patalai – pagalvės, čiužiniai, antklodės – fantastiški. Suprantama, ir kaina jų didelė, tačiau kokybė – garantuota.
„Niekada nemaniau, kad arbata gali būti tokia skani“, – susižavėjusi kiniška arbata kalba moteris.
Arbatžolių kaina irgi nemenka, ir dėl jos – kaip ir dėl šilko patalų, nesiderama, mat abiejų gamyba yra valstybės rankose.
Nepigūs, nors gražūs ir kiniški perlai. Anot J. Steponavičienės, Indijoje jų galima įsigyti gerokai pigiau nei Kinijoje. Indijoje ir brangakmenių kainos gerokai mažesnės, tačiau pirkti bet kur negalima – kad neapgautų.
Susidėlioji į lentynėles
Pasak J. Steponavičienės, tiek Kinija, tiek Indija labai įspūdingos šalys, bet vertinant visiškai kitais kriterijais.
Verslininkės manymu, jei žmogus nori išnarplioti savo problemas, kamuoja dvasiniai dalykai, nežino, kokį kelią rinktis, sprendimą priimti, geriausia keliauti į Indiją. „Ten gali atrasti dvasinę ramybę. Jausmus ir mintis sudėlioti „į lentynas“, – sako ji.
Kiniją ponia Jūratė rekomenduotų… dėl gero spyrio į sėdynę. Ir ypač verslo žmonėms.
„Kinija duoda spyrį į vieną vietą, kai pamatai, ką žmonės gali padaryti per trumpą laiką, jei daro daugiau nei kiti“, – tvirtina verslininkė, įsitikinusi, jog tautiečiams labai praverstų patiems išvysti, per kokį trumpą laiką gali iškilti dangoraižiai, vyksta didžiuliai proveržiai ekonomikoje. Bendraudamas su kinais, pasak J. Steponavičienės, pajunti masių jėgą, suvoki, kokie šie žmonės darbštūs ir protingi. „Jos abi – Indija ir Kinija – stimuliuoja skirtingus dalykus. Kinija daugeliui žmonių padėjo susikaupti ir daryti daugiau, nei kiti“, – pastebi ponia Jūratė.
