Šiaulietė ilgus metus gyveno nežinodama, kad jos organizme pamažu įsisiautėja Krono liga. Nuo pirmųjų neaiškių simptomų iki tikslios diagnozės prabėgo net penkeri metai, per kuriuos moteris ne kartą liko neišgirsta.
Skausmingi priepuoliai, baimė net išgerti vandens ir nuolatinis neapibrėžtumas tapo jos kasdienybe. Šiandien naujienų portalui tv3.lt Milda atvirai pasakoja, kaip išmoko ne kovoti su liga, o su ja susidraugauti.
Aiškių ligos simptomų pradžioje nejautė
Milda sako, kad pradžioje net nesuprato, jog serga. Tuomet jai buvo 30 metų, o dabar – 56-eri, tad su Krono liga ji „draugauja“ jau daugiau nei du dešimtmečius. Pasak moters, ligos nustatymas užtruko ilgai – beveik penkerius metus. Tuo metu, kai galiausiai buvo nustatyta diagnozė, jai buvo 35-eri.
„Ligos nustatymas užtruko gana ilgai – apie penkerius metus. Iš pradžių kreipiausi į gydytojus, nes pastebėjau išmatas su tarsi kraujo siūleliais, būdavo gleivių. Skausmų iš pradžių visai nejutau“, – prisimena pašnekovė.
Moteris pasakoja, kad tuomet gydytojai ją nusiuntė pas proktologą, tačiau šis nieko rimto nenustatė.
„Pasakė, kad iš jo pusės viskas gerai ir daugiau niekur nesiuntė, pas jokius gydytojus“, – sako Milda.
Vis dėlto, pasak jos, po kelerių metų gydytojai paskyrė statyti klizmutes namuose, vakarais. Milda mano, kad tokiu būdu liga kurį laiką galėjo būti prislopinta.
Gydytojai atsainiai žiūrėjo į pacientę
Lūžis įvyko po dar penkerių metų, kai skausmas užklupo netikėtai.
„Lyg perkūnas iš giedro dangaus – bevairuojant man prasidėjo stiprūs skausmo priepuoliai. Aš nebegalėjau pavairuoti, galvojau tik apie tai, kaip nuvažiuoti iki artimų žmonių, kad nenualpčiau ir nieko nenutiktų, nes automobilyje tuo metu buvo ir mano mažametė dukra“, – pasakoja ji.
Grįžusi pas gydytojus, Milda vėl buvo siunčiama pas proktologą, tačiau šįkart pasirinko kitą specialistą – vis dėlto išgirdo tą patį atsakymą.
„Tada pasakiau, kad mano mama mirė nuo žarnyno vėžio, ir paprašiau rimčiau pažiūrėti. Tik tuomet mane nusiuntė pas gastroenterologus, kurie ir atrado ligą“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.
Iš pradžių Mildai buvo diagnozuotas opinis kolitas, paskirti vaistai ir didelės jų dozės, nes jos būklė tuo metu buvo itin sunki.
„Aš net bijojau gerti vandenį, nes žinojau, kad teks eiti į tualetą, o aš nieko nedarysiu. Mane pykindavo, bet nieko negalėdavau padaryti.
Didelių skausmų nejaučiau, tačiau vėliau kartais pasitaikydavo jausmas tarsi vidinių organų mėšlungis – mane pradėdavo sukti į vieną pusę, tiesiog visą kūną“, – atvirauja ji.
Milda gydėsi Šiauliuose, tačiau, pasak jos, ligos gydymas buvo gana atsainus. Todėl 2010 metais ji nusprendė vykti gydytis į Vilnių, kur gydytojai į jos situaciją pažvelgė kitaip. Būtent ten opinio kolito diagnozė buvo pakeista į Krono ligą.
Pakeitė mąstymą ir priėmė ligą
Išvykusi gydytis į Vilnių, Milda pastebėjo visiškai kitokį gydytojų požiūrį į pacientą. Ji pradėjo aktyviai domėtis savo liga, išmoko net kraujo tyrimų pavadinimus, nes reikėjo nuolat sekti kepenų rodiklius – CRB ir FRB. Tačiau kartu su medikamentiniu gydymu moteris visada ieškojo ir papildomų, natūralių būdų stiprinti organizmą.
„Važiavau pas žolininkę Jadvygą – ji pagal mano pasakojimą parinko žoleles. Visada vaikščiodavau su terminiu puodeliu arbatos, gerdavau ją reguliariai ir ieškojau natūralių papildų. Šiais dalykais aš susitvarkiau sveikatą“, – pasakoja Milda.
Pasak jos, pasikeitė ir gyvenimo būdas. Keldamasi į darbą, ji turėdavo išgerti visus papildus tam, kad organizmas juos tinkamai pasisavintų.
„Pradėjau eiti dvasiniu keliu, ieškoti gilesnių atsakymų, nes supratau, kad liga labai susijusi su stresu ir įtampa. Kai tik stresuoju, taip ir prasideda bėdos – liga tarsi prabunda, diskomfortas būna labai didelis“, – teigia pašnekovė.
Lūžiu tapo vienas pokalbis su gydytoja, po kurio Milda suprato, kad turi ne kovoti, o susidraugauti su liga ir pakeisti savo mąstymą. Iki tol ji nuolat savęs klausdavo: „Kodėl man?“
Moteris prisimena, kad vieną rytą atsikėlusi ir pažvelgusi į save veidrodyje sau pasakė: „Nori gyventi mano kūne – turėsi susitaikyti su mano taisyklėmis.“
Anot Mildos, iš šalies tai gali skambėti net juokingai, tačiau tokie psichologiniai sprendimai tapo svarbia jos sveikimo dalimi.
„Kaip žinome, žodis gali ir žeisti, ir gydyti – lygiai taip pat ir mintys. Po truputį pradėjau mylėti save, priimti save, nebeklausti „kodėl man?“, o padėkoti už šią situaciją“, – atvirauja ji.
Siunčia patarimą kitiems
Šiandien Milda sako, kad jaučiasi labai gerai – liga kol kas „miega“. Ji pati jaučia, kada gali atsirasti simptomai: jei pilvas ima burbuliuoti, žino, kad liga vėl bunda.
„Sąlyginai sveika save skaitau, nes neturiu jokių problemų. Vartoju toliau natūralius papildus. Vaisto šalia nebeliko, tikrai džiaugiuosi ir gyvenu gyvenimą“, – atvirauja ji.
Moteris prisimena laikotarpį, kai liga jai sukėlė neįgalumą, ir dabar siunčia svarbų patarimą kitiems: būtina stebėti savo sveikatą ir nespėlioti.
„Feisbukas niekada nenuspės ir nepasakys diagnozės. Reikia nueiti pas gydytojus. Tik šalia specialistų galima saugiai naudoti natūralius papildus, pavyzdžiui, žoleles ar arbatėles.
Pirmiausia reikia susidraugauti su liga, stengtis nepulti į depresiją, o jei jau taip nutiko – ieškoti pagalbos, padėti sau, nes aš taip dariau“, – pabrėžia Milda.
Jos istorija primena, kad net sunkios lėtinės ligos gali tapti valdomos, jei žmogus išmoksta priimti savo kūną, rūpintis savimi ir ieškoti pagalbos.
Milda parodo, kad kantrybė, savistaba ir atsakomybė už savo sveikatą gali padėti gyventi pilnavertį gyvenimą net su Krono liga.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
