Šiuo metu Kairiuose įsikūrusi Vidmantė su naujienų portalu tv3.lt pasidalino savo istorija, pasakojo, kaip pavyko susitaikyti su negalia bei atskleidė, kokia neįgalių asmenų padėtis darbo rinkoje, kuri, deja, vis dar nedžiugina.
V. Raustytė sako, kad nemėgsta prisistatinėti, tačiau kai tik to prireikia, ji save vadina svajotoja – tai daryti ji tikrai mėgsta ir svajonių jai netrūksta. „Žmogus, turintis svajonių ir gebantis jas įgyvendinti, yra pats turtingiausias bei laimingiausias“, – šypteli ji.
Viena jos svajonių – susirasti mylimą darbą, kurio paieškas apsunkina negalia. Vidmantei, kaip ir jos seseriai dvynei, diagnozuotas cerebrinis paralyžius, taip pat ir erdvinio suvokimo sutrikimas.
Viskas įvyko medikų „dėka“
Galbūt šių diagnozių šiandien ji neturėtų, jei vos tik išvydus pasaulį, į kurį su seserimi atkeliavo per anksti, būtų laiku suteikta pagalba.
„Neįgalumas atsirado būtent medikų „dėka“, jeigu medikai būtų laiku suteikę visą reikiamą medicininę pagalbą, šiandien galbūt nei aš, nei mano sesuo dvynė neturėtume negalios.
Mes su sese esame neišnešiotos, gimėme septintą mėnesį. Medikai nesuteikė mums reikiamos pagalbos, nebuvo laiku įjungtas inkubatorius ir mus paliko tiesiog mirti...“, – prisimena pašnekovė.
Be viso to, vieną dieną, kai mažylės ramiai miegojo vežimėlyje kieme, žaidžiantys vaikai jį apvertė. Tai – dar viena priežastis, kodėl šiandien jų gyvenimus paženklino negailestingos diagnozės.
Paklausta, kaip jai pavyko susitaikyti su diagnozėmis, Vidmantė atvirauja – teko praeiti daug skirtingų etapų, kol pasiekė tą, kuriame yra šiandien.
„Žinoma, pradžioje buvo labai sunku, daug dalykų nesupratau. Ypatingai būdama vaikas nesuprasdavau, kodėl į mane žmonės žiūri, kai einu gatve, kodėl juokiasi ir bado pirštu – taip darydavo ne tik vaikai, bet ir suaugę – kodėl tyčiojasi, nenori žaisti ir panašiai.
Daug ko nesupratau... Buvau uždaresnė, labai visko bijodavau: žmonių reakcijų, nuomonių. Pykdavau, verkdavau, kodėl nesu tokia, kaip kiti vaikai, kodėl dažnai tekdavo būti ligoninėse, sanatorijose“, – atvirai dalinasi ji.
Nuo ligos slėpimo iki drąsaus dalinimosi
Ji pasakoja, kad ypač paauglystės laikotarpiu visai nekalbėjo apie negalią, to nesakydavo draugams, o apie ligas šie sužinodavo tik tada, kai sutikdavo realybėje ir pamatydavo, kad mergina vaikšto vaikštynės pagalba:
„Manydavau, kad sužinoję apie negalią, jie mane atstums, pasmerks, nesupras... Apie negalią nekalbėdavau dar ir todėl, kad man nepatinka žmonių gailestis, užuojauta, dar ir dabar pasigirsta įvairiausios nuomonės: „Kaip tave gyvenimas nuskriaudė“, „kokia tu nelaiminga“, „aš tai negalėčiau gyventi su negalia“.
Žinoma, tai tik žmonių nuomonės, tačiau, ypatingai esant paauglei, tuo metu buvo ganėtinai skaudu ir liūdna, bet laikui bėgant šeimos ir draugės dėka supratau, kad nuo savo likimo nepabėgsiu ir reikia išdrįsti kalbėti apie negalią, šviesti visuomenę – tokiu būdu galėsime padėti labiau suprasti vieniams kitus.“
Šiandien V. Raustytė drąsiai kalba apie savo negalią, nes visai kitaip viską supranta ir vertina. „Ne kartą visiems sakiau ir sakysiu, kad turint negalią su ja reikia išmokti susigyventi, nes niekas nuo to nepasikeis, jei tu visą gyvenimą verksi, dejuosi ir skųsiesi“, – priduria ji.
Juk pokyčius pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, o ir niekas kitas mūsų gyvenimo už mus nenugyvens. Vis tik, ji sako šiandien matanti gerėjančią padėtį visuomenėje, vis dažniau žmonės pastebi kitą žmogų, o ne jo negalią, nors pasitempti dar yra kur.
„Man tenka sulaukti įvairių reakcijų, nes bendrauju su įvairiais žmonėmis. Kalbant apie tendencijas, galiu pasakyti, kad einame tinkama linkme neįgaliųjų atžvilgiu, bet pokyčiai vyksta labai lėtai. Dar tikrai yra kur stengtis ir tobulėti tiek neįgaliesiems, tiek neturintiems negalios, bet mes esame visi kartu tam, kad padėti vienas kitam“, – įsitikinusi Vidmantė.
Nelengvos darbo paieškos
Vidmantė sako niekada neakcentuojanti savo negalios, nes nori, kad žmonės pamatytų jos asmenybę ir tai, kas yra viduje, nors pasitaiko situacijų, kai dėl negalios prireikia pagalbos:
„Neslėpsiu, kartais tenka susidurti su iššūkiais, sunkumais, bet, atvirai, negalia man nėra kliūtis džiaugtis gyvenimu. Negalią turintis asmuo taip pat yra žmogus, kuris smagiai leidžia laisvalaikį, bendrauja su kitais žmonėmis, dalyvauja visuomeninėje veikloje, kuria šeima, dirba, mokosi. Aš gyvenu, kaip ir visi kiti žmonės.“
Vienas iš būdų integruotis į visuomenę – dirbti. V. Raustytė ir pati paskelbė ieškanti darbo, tiesa, nuotoliniu būdu. Be to, baigusi mokyklą ji įgijo net keturias drastiškai skirtingas specialybes – dailiųjų odos dirbinių gamintojos, kompiuterių operatoriaus, renginių organizavimo ir socialinio darbo. Tad kas paskatino mokytis tokių skirtingų dalykų?
„Noras tobulėti, augti kaip asmenybei, subręsti, pažinti, atrasti... Man patinka gyvenime kažkas naujo, nepažinto, skirtino. Gyvenimas nuo to darosi gražesnis, spalvingesnis. Mes nei vienas gyvenime nežinome, kas mūsų laukia rytoj ir kokiu keliu pasuksime“, – šypteli pašnekovė.
Vidmantė iškart pažymėjo, kad nenori dirbti telemarketingo paslaugų teikime, platinti produktų ar teikti draudimo paslaugas, jai labiau prie širdies – kūryba, koordinavimas ar organizavimas.
Po darbo paieškos ir skelbimų pasipylė nemažai komentarų su pasiūlymais ir pastebėjimais. Kai kurie jų, teigia ji, itin naudingi, nors kartais pasitaiko ir neprašytų replikų.
„Vienų patarimų pati klausiu, priklausomai nuo situacijos, nes man darbų paieškos yra naujas etapas, kuriame, galima sakyti, nieko nežinau, todėl ir įdomu, kaip reikėtų daryti, kaip elgtis. Kitus patarimus duoda patys žmonės neprašomi, bet esu tikra, kad taip daro, norėdami man gero“, – apibendrintai sako V. Raustytė.
Visuomenei dar yra kur tobulėti
Paklausta, kaip sekasi darbo paieškos, ji atvirauja, kad dažniausiai sulaukia pasiūlymų dirbti srityse, kurios jai – visiškai neartimos. Tad kokia neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje?
„Kai manęs paklausia apie darbo paieškas ir neįgaliuosius, visada sakau, kad daugelyje darbo sričių reikalinga patirtis. Iš kur gauti tos patirties, jei tavęs dirbti niekas nepriima? O jeigu dar turi negalią, ypatingai sunkesnę, tai nesi laukiama... Tokia realybė.
Galbūt galimybės sudarytos yra tik popieriuje, bet realiai turinčius sunkesnę negalią asmenis sunkiai kas priima į darbą. Žinoma, pasitaiko sėkmės istorijų, bet, mano atveju, nėra jau taip sėkminga.“
Vidmantė sako neprarandanti motyvacijos ir vilties, nes žino, kad vieną dieną jai pasiseks. O iki tol ji dalijasi mintimis, kaip galime pakeisti neįgaliųjų padėtį visuomenėje ir darbo rinkoje.
„Viskas prasideda nuo požiūrio į žmogų. Reikėtų keisti požiūrį į neįgaliuosius, nes vis dar tenka susidurti su neigiamu požiūriu, ir suprasti, kad jie taip pat yra lygiai tokie patys žmonėms, kaip ir neturintys negalios.
Mes norime gyventi, ne egzistuoti ar jaustis kažkam našta. Būtina stengtis, mokytis vieniems iš kitų, nebijoti vieniems kitų, bendrauti, bendradarbiauti tarpusavyje. Tai žingsniai, kuriuos žengiant, manau, daug kas pasikeistų, o keisti, tobulinti visada atsiras ką“, – sako V. Raustytė.
