Dažniausiai ši sunki liga užklumpa jaunus žmones. Mindaugas iš Rokiškio rajono susirgo vos šešiolikos.
Vaikinui netrukus sukaks 22-eji. Mokyklos jis taip ir nepabaigė, su motina puoselėtų svajonių padirbėti užsienyje ir išsikraustyti iš avarinės būklės namo jie taip pat jau neįgyvendins. „Jauno žmogaus gyvenimas visiškai sugriautas, nėra nei dvasinės ramybės, nei vilties. Gydytojai siūlė atiduoti sūnų į pensionatą, tačiau mano širdis neleido – juk vienintelis vaikas, kaip jo išsižadėsi?“ – guodėsi Dalė Mikalajūnienė, dėl sūnaus ligos pati susirgusi depresija.
Vaikė tėvą su kirviu
Mindaugas nuo vaikystės buvo uždaro būdo. Visame kaime jo amžiaus vaikų nebuvo, mokykloje gerų draugų jis taip pat neturėjo. Ruošiantis dešimtai klasei, motina pastebėjo, kad sūnus tarsi užsidarė savyje, kalbėjo mažai, nuolat atrodė liūdnas, susimąstęs. Rudenį padėtis pablogėjo – atkakliai klausinėjamas Mindaugas prisipažino nebenorįs gyventi. „Iš karto nuvažiavome pas psichiatrę. Ji įtarė šizofreniją ir išsiuntė sūnų į Šiaulių ligoninę. Ten jis gydėsi mėnesį, tačiau nesėkmingai“, – prisiminė pašnekovė.
Vaikinas šiaip ne taip baigė dešimtą klasę, tačiau jo būklė kartkartėmis pablogėdavo. „Mindaugą ištikdavo agresijos priepuoliai: daužė namų langus, paveikslus, kelis kartus po lauką vaikė tėvą su kirviu. Ir man kirvį virš galvos buvo iškėlęs, bet susilaikė. Sūnus kaltino mane, kad išsiskyriau su vyru, kuris dažnai išgėrinėdavo, namuose nebuvo ramybės. Nežinau, gal ir šis stresas turėjo įtakos jo sveikatai, nes iš giminės tikrai niekas nesirgo psichikos ligomis“, – teigė D.Mikalajūnienė. Gydytojai moteriai nepaaiškino, kaip bendrauti su ligotu sūnumi. „Jie tik prigąsdino mane, kad būčiau atsargi. Sakė, turėk akis pakaušyje, nes niekada negali žinoti, ką jis gali padaryti. Įsivaizduojate, kaip man reikėjo jaustis, vienai būnant su sūnumi?“ – kalbėjo rokiškietė.
Vienuoliktą klasę Mindaugas lankė tik iki Naujųjų metų – vis atsinaujinant agresijos priepuoliams ir kliedesiams, vaikino būklė sparčiai blogėjo. „Sūnus vėl prakalbo apie savižudybę, jam atrodė, kad mokykloje visi iš jo šaiposi, vadina kvailiu“, – pasakojo D.Mikalajūnienė. 2009 m. vasarą Mindaugas du mėnesius gydėsi Kauno klinikose. Parinkus veiksmingus vaistus, agresijos protrūkiai liovėsi, tačiau rokiškietės medikai neguodė. „Jie pasakė, kad sūnus serga itin sunkia šizofrenijos forma, ir pasveikti vilčių nėra. Siūlė jį apgyvendinti pensionate, tačiau aš nesutikau. Kaip pasakyti savo vaikui, kad nebegali gyventi su juo? Sunku apsakyti šį skausmą – ne tik jo, bet ir mano gyvenimas yra visiškai sugriautas“, – neslėpė moteris.
Be priežasties pradeda nerimauti
Dabar D.Mikalajūnienė su sūnumi gyvena dviese. Mindaugas gauna antros grupės invalidumo pensiją, moteris – pirmos. „Turiu 7 ha žemės, gyvulių, parduodu pieną ar kokį prieauglį, taip ir verčiamės. Mėnesio pajamos nesiekia 1 000 Lt. Pati antidepresantus geriu jau penkerius metus“, – prisipažino rokiškietė. Moteris rami bent dėl to, kad sūnaus nebeištinka agresijos priepuoliai.
„Kartais jis tampa labai įkyrus, klausinėja to paties dalyko dešimtis kartų arba be priežasties pradeda nerimauti. Pavyzdžiui, išgirsta kokį žodį per televizorių ir pradeda sukti ratus po namus, visokios mintys lenda į jo galvą“, – pasakojo D.Mikalajūnienė. Mindaugui pabaigus 12-ą klasę jiedu planavo išvažiuoti į užsienį. „Mūsų namui beveik 100 metų: stogas sukrypęs, žiemą jame būna labai šalta. Norėjome uždirbti pinigų ir nusipirkti geresnį būstą, bet kai taip viskas susiklostė, teko pasitenkinti tuo, ką turime. Todėl mūsų name liko gyventi vyras, o mes išsikraustėme į kitų žmonių sodybą“, – dėstė pašnekovė.
Mindaugui kartą per mėnesį leidžiami vaistai, nakčiai jis geria vieną tabletę. O kad būtų kuo gelbėtis ištikus nerimo priepuoliui, po ranka būna dar vieni vaistai. „Sūnus supranta, kad serga, nervinasi, kad negali kaip kiti mokytis, dirbti. Vis dėlto iki galo jis nesuvokia padėties baisumo – jeigu suvoktų, tikrai nusižudytų“, – neabejojo rokiškietė. Ji prisipažino, kad atsiradus galimybei griebtųsi bet kurios priemonės, kad tik sūnus pasijaustų geriau. „Pusseserė pasakojo apie vieną moterį, kuri platina iš Kinijos atvežtus vaistus. Esą jie veiksmingi, tačiau labai brangūs – pusmečiui kainuoja 3 000 Lt, vėliau gydymą reikia kartoti. Jeigu žinočiau, kad jie tikrai padės, kaip nors surinkčiau reikiamą sumą. Sunku susitaikyti su padėtimi, tačiau viltį pamažu prarandu – esu pasmerkta iki gyvenimo galo prižiūrėti savo sūnų“, – neslėpė nelaimės ištikta moteris.
Priežastys nėra žinomos
„Šizofrenija – tai rimta psichikos liga, pasireiškianti mąstymo, jausmų, valios sutrikimais, haliucinacijų ir kliedesių atsiradimu. Dažniausiai ja serga 13–30 metų žmonės, apie
1 proc. visų žmonių pasaulyje ir beveik 16 tūkst. – Lietuvoje“, – teigė Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Bendruomenės ir biopsichosocialinės psichiatrijos skyriaus vedėja Danguolė Survilaitė.
Seniau šizofrenija, anot psichiatrės, buvo laikoma viena iš sunkiausių ligų, pasmerkiančia ligonį invalidumui. Dabar pripažįstama, kad yra daug šizofrenijos formų: ir gerybinių, kurios yra visai išgydomos, ir piktybinių, sukeliančių darbingumo praradimą. „Visame pasaulyje mažėja piktybinių ligos atmainų – juk tobulėja gydymas, nuolat atsiranda vis geresnių vaistų. Dažnesnės gerybinės šizofrenijos formos, kai pacientai pasveiksta, dirba ir gyvena tarp mūsų“, – aiškino D.Survilaitė.
Tikrosios ligos priežastys ligi šiol nežinomos. Manoma, kad šizofrenijai įtakos gali turėti paveldėjimas, galvos smegenų traumos ir virusinės infekcijos nėštumo metu. „Žmonės visuomet nori sužinoti ligos priežastį – gal kaltas stresas, o gal trauma. Šie veiksniai gali išprovokuoti ligą, tačiau pagrindinė priežastis lieka nežinoma. Manoma, kad labai svarbi yra genetika. Dažnai žmonės nenori pripažinti, kad kažkas jų giminėje turėjo psichikos sutrikimų, kartais ir jie patys turi kai kurių ligos požymių – būna uždari, lėti, keistoki, įtarūs, pavydūs“, – dėstė psichiatrė.
Šizofrenijos gydymas yra kompleksinis: ligos simptomai malšinami vaistais, elektros impulsų terapija, vėliau taikoma psichoterapija bei psichosocialinė reabilitacija. Pasak D.Survilaitės, kinų preparatai nėra vaistai – jų veiksmingumas nėra įrodytas jokiais moksliniais tyrimais, todėl jais pasikliauti negalima. „Ligą geriau išgyventi kartu, bendraujant su panašiais į save. Visoje šalyje yra daug organizacijų, vienijančių psichikos ligonius. Jos ne tik padeda jiems palaikyti ryšį, bet ir integruotis į visuomenę“, – pasakojo D.Survilaitė. Anot jos, dauguma ligonių sugeba grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, laikydamiesi gydytojo nurodymų ir vartodami paskirtus vaistus. Kitas žmogus gali nė neįtarti, kad bendrauja su sergančiuoju šizofrenija. „Niekada negalima prarasti vilties. Gal dar ne visi gydymo būdai išbandyti, gal nepakankamai pastangų įdėta, kad ligonis taptų visuomenės dalimi“, – vilties suteikė psichiatrė.
Ką daryti, jei ligonį... ištinka psichozė:
• pasistenkite nesipykti ir nebandykite įtikinėti, nuraminkite;
• nebūkite tiesiai priešais sergantįjį, geriau stovėkite iš šono;
• nė vienas iš jūsų nebūkite kambario kampe. Kiekvienas turi turėti galimybę pasitraukti. Nelieskite jo, venkite akių kontakto;
ištinka nerimas:
• paskatinkite švelniai, tačiau nespauskite, jeigu dėl nerimo sergantysis negali kažko padaryti;
• sumažinkite triukšmingus garsus, pavyzdžiui, išjunkite televizorių;
užvaldo haliucinacijos ar kliedesiai:
• leiskite sergančiajam pajusti, kad suprantate, jog įsitikinimai ar haliucinacijos jam yra tikros, tačiau jos nėra tikros jums;
• venkite sarkazmo ar humoro – visa tai labai tikra ir realu sergančiajam;
• neįsivelkite į diskusijas apie haliucinacijas.
Daiva ŠALC
