Mikologas Jonas Kasparavičius tv3.lt skaitytojams pasakoja, kuo Lietuva išsiskiria, kaip grybai reaguoja į klimato pokyčius, kodėl jie kartais tampa pavojingi, o kartais – gyvybiškai svarbūs.
Pasak mikologo J. Kasparavičiaus, Lietuvoje auga labai daug grybų, bet mes žinome tik labai nedidelę jų dalį. Dauguma žmonių mato tik tai, kas išlenda į paviršių – vaisiakūnius. Visa kita lieka nematoma:
„Pagal grybų įvairovę Lietuva iš esmės nesiskiria nuo kitų Europos šalių, esančių panašiose klimato, platumos ir augalijos zonose. Tai tipinis šiaurinių platumų kraštas su būdingomis grybų rūšimis. Tam tikri skirtumai gali būti nulemti tik skirtingo moksliško ištirtumo, kai kurios šalys yra ištyrinėjusios savo grybų įvairovę geriau, kitos – mažiau.
Lietuva pagal šį aspektą yra maždaug vidutiniokė: nei pirmaujanti, nei stipriai atsiliekanti. Be to, dėl klimato pokyčių ir kitų veiksnių atsiranda naujų rūšių, kai kurios nyksta, nors įrodyti, kad grybas visiškai išnyko, yra itin sudėtinga.“
Lietuvoje grybai gausiausiai auga esant vidutinėms temperatūroms ir pakankamam kritulių kiekiui – dažniausiai vasaros pabaigoje ir rudenį, atvirauja mikologas. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais augimą vis dažniau trikdo užsitęsusios sausros.
„Klimato kaita lėmė tai, kad tam tikros rūšys pradeda dygti neįprastai anksti pavasarį ar net žiemą, jei žiemos būna šiltos, be įšalo ir sniego.
Anksčiau tokių reiškinių pasitaikydavo retai, o dabar – vis dažniau. Tai parodo, kaip grybai reaguotų į vis šiltėjančias žiemas, nors jų biologija kol kas nepasikeitė. Žinoma, kiekvienai rūšiai būdingos skirtingos augimo sąlygos ir poreikiai“, – teigia mikologas.
Vertingiausi valgomi grybai Lietuvoje
Specialistas sako, kad maistinės vertės požiūriu vienas vertingiausių grybų Lietuvoje yra tikrinis baravykas. Nuo jo nedaug atsilieka pušyninis baravykas, taip pat rudmėsės, grūzdai, raudonviršiai, žvynabudės, pievagrybiai, kazlėkai ir kiti valgomi grybai.
„Vis dėlto kiekvienas grybautojas turi savų mėgstamiausių rūšių – baravykas dažnai laikomas prestižiniu radiniu, tačiau patiekalams gaminti žmonės mieliau renkasi kitus grybus. Dauguma jų pasižymi įvairiomis naudingomis savybėmis: turi baltymų, angliavandenių, vitaminų, antioksidantų, mineralinių medžiagų.
Pavyzdžiui, pievagrybiuose, voveraitėse ar valgomuosiuose dantūniuose (šiitakuose) aptinkama nemažai vitamino D2. Sovietmečiu naudotos grybų kategorijos šiais laikais yra pasenusios ir neturi praktinės vertės – jos neatspindi nei skonio, nei maistinės vertės“, – teigia ekspertas.
Šiuo metu sunku rasti labai vertingų ir skanių grybų, kurių lietuviai nepažinotų ir nerinktų. Visgi kai kurie grybautojai entuziastingai bando mažiau žinomus grybus, ieškodami naujų skonių ar vertingų savybių.
„Kartais šį smalsumą lydi klaidingas įsitikinimas, kad mūsų protėviai grybų išmanė mažiau nei mes. Tiesa ta, kad senovės lietuviai grybus pažinojo labai gerai ir naudojo ne tik maistui, bet ir gydymui, buityje, net drabužių gamyboje. Deja, daug žinių apie tokį grybo panaudojimą nebuvo užrašyta ir neišliko iki šių dienų“, – pasakoja J. Kasparavičius.
Ar saugu vartoti grybus medicininiais tikslais?
Paklaustas, ar saugu vartoti grybus medicininiais tikslais, mikologas atsako, kad iš esmės saugu, jei tai daroma atsakingai ir pasidomėjus jų poveikiu. Patartina pasikonsultuoti su gydytoju, tačiau dauguma jų šia tema neturi pakankamai žinių, tikina jis:
„Grybas nėra standartizuota tabletė – net to paties grybo ekstraktuose veikliųjų medžiagų kiekis gali skirtis. Todėl nėra aišku, kaip tiksliai jie paveiks žmogaus organizmą. Nors teigiama, kad kai kurie grybai pasižymi priešvėžinėmis ar imunomoduliacinėmis savybėmis, jų poveikis nėra universalus – jis priklauso nuo konkrečios ligos, organizmo ypatybių ir vartojimo būdo.
Tikrinis blizgutis (reishi, Ganoderma lucidum) Lietuvoje auga natūraliai, bet yra labai retas ir saugomas – jo rinkti negalima. Šį grybą galima įsigyti internetu, tačiau neaišku, kokia jo kokybė ir veikliųjų medžiagų koncentracija. Tyrimai dažniausiai atliekami su gyvūnais, todėl jų rezultatus ne visada galima tiesiogiai pritaikyti žmonėms.
„Liūto karčių“ grybas (Hericium erinaceus) Lietuvoje natūraliai neauga. Teigiama, kad jis gali padėti esant Alzheimerio ligai, vėžiui, alergijoms, astmai ar atminties sutrikimams. Tačiau, kaip ir kitų vaistinių grybų atveju, jų poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių – kilmės, auginimo būdo, sudėties.
Ne mažiau svarbus ir placebo efektas – tikėjimas teigiamu poveikiu kai kuriems žmonėms gali turėti realią įtaką savijautai. Vis dėlto ilgalaikis tokių grybų vartojimas, ypač be specialistų priežiūros, turėtų būti vertinamas atsargiai.“
Grybus ir maistui, ir vaistui protėviai naudojo dar senovėje
Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad maistas ir vaistai – tai dvi aiškiai atskirtos sritys, kaip prekybos centre, atskiras maisto skyrius ir atskira vaistinė. Tačiau, anot specialisto, kalbant apie grybus toks skirstymas negalioja. Grybai nesidalija į maistinius ir vaistinius, beveik visi valgomi grybai turi biologiškai aktyvių medžiagų, kurios, bent jau teoriškai, gali būti panaudojamos gydymo tikslais:
„Dar senovėje mūsų protėviai, kaip ir kaimyninių tautų žmonės, liaudies medicinoje naudojo ne mažiau kaip 50 rūšių grybų. Populiariausi buvo tikrinis baravykas, paprastoji (raudonoji) musmirė ir paprastoji poniabudė.
Baravykų spiritiniu ekstraktu ar milteliais gydydavo nušalusias kūno vietas bei nudegimus, o vandeniniu ekstraktu – lėtines opas. Paprastosios musmirės medžiagos gali stimuliuoti vidaus sekrecijos liaukų veiklą ir buvo naudotos gydant sklerozę ar kraujagyslių spazmus. Iš jų buvo gaminamos net tabletės nuo galvos skausmų ir kitų negalavimų.
Tiesa, tai jau XX a. chemijos būdu išskirtos ir išgrynintos medžiagos, o ne liaudiška spiritinė užpiltinė, kuria dažniausiai trindavo skaudamas vietas ar bandydavo gydyti net onkologinius susirgimus. Paprastosios poniabudės gleivėmis trindavo skaudamas vietas, o jos spiritinį ekstraktą naudojo skausmams malšinti, esant inkstų ligoms ar podagrai.
Net ir nevalgomi grybai buvo naudojami gydymo tikslais. Pavyzdžiui, aitriojo baravyko preparatai buvo skirti kepenų veiklai gerinti ar tulžiai varyti.“
Gydomųjų savybių turintys grybai
Tarp kitų gydomųjų savybių turinčių grybų ekspertas pamini:
- Lelijinę stirnabudę, pievagrybius, gauruotąjį mėšlagrybį, gluostinę kreivabudę, pavasarinę balteklę – jų veikliosios medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje.
- Žaliuokės, elninės skydabudės, drebulyninio baltiko ekstraktai turi stiprų antikoaguliacinį poveikį, todėl naudojami gydant trombozes.
- Juodkotė ugniabudė pasižymi priešvėžiniu, antibiotiniu ir trombocitų kiekį reguliuojančiu poveikiu.
- Piengrybiai, įskaitant rudmėses, turi priešreumatinių, pigmentacijos sutrikimus mažinančių ir tuberkuliozės vystymą slopinančių savybių.
- Grūzdas (viena iš piengrybių rūšių) buvo vartojamas gydant inkstų akmenligę, skatinant šlapimo išsiskyrimą.
- Žiemkentės sausapintės antpilas buvo naudojamas karpoms šalinti.
- Paprastasis kelmutis turi vidurius laisvinančių savybių.
Jis sako, kad gydomųjų savybių turinčių grybų Lietuvoje yra daug, įskaitant ir kempines, pintis bei kitus nevalgomus grybus.
Kokius grybus galima supainioti su nevalgomais ir ko derėtų vengti net ir patyrusiam grybautojui?
Dažniausiai su valgomaisiais grybais supainiojamos žalsvosios musmirės – vieni pavojingiausių nuodingų grybų, atskleidžia J. Kasparavičius:
„Jos ypač dažnai supainiojamos su žaliuokėmis, kurios rudenį gali augti šalia, o iš viršaus žvelgiant atrodo labai panašios.
Taip pat žalsvosios musmirės kartais painiojamos su žalsvų atspalvių ūmėdėmis – kai kada net atvirkščiai: ūmėdes žmonės palaiko musmirėmis ar kitais nuodingais grybais.
Panašiai painiojami ir kiti grybai, pavyzdžiui, skėtinė stambiažvynė ar raukšlėtasis gudukas dažnai laikomi įtartinais ar net nuodingais dėl neįprastos išvaizdos.
Tuo metu kiti nuodingi ar net mirtinai nuodingi grybai, tokie kaip nuodingasis nuosėdis, rausvėjančioji plaušabudė ar nuodingoji tauriabudė, dažniausiai nėra renkami net nepatyrusių grybautojų – jie maži, neišvaizdūs, rečiau pastebimi ir todėl rečiau patenka į pintines.“
Svarbiausia taisyklė, anot mikologo, nerinkti nežinomų ar abejonių keliančių grybų. Net patyręs grybautojas gali apsirikti, ypač jei sveikata prastesnė ar rega susilpnėjusi, taip kartais atsitinka vyresnio amžiaus žmonėms.
Pavojinga ragauti ar eksperimentuoti su naujais, nepažįstamais grybais, net jei jų išvaizda nekelia įtarimų, tvirtina jis. Pasikliauti „nuojauta“ ar instinktais – klaidinga. Žmonės, kurie „jaučia“ grybus, neretai kelia pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams.
Be to, net ir valgomi grybai gali būti pavojingi, jei auga užterštose vietose – šalia miestų, judrių gatvių, pramoninių objektų ar greitkelių.
„Grybai linkę kaupti sunkuosius metalus ir kitas žalingas medžiagas iš aplinkos. Tokie grybai gali atrodyti visiškai įprasti, bet juose sukaupti teršalai ne tik nesuteikia naudos, bet ir gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai.
Lietuvoje radioaktyvių grybų aptikti šiuo metu tikimybė itin maža, nebent tokie grybai būtų įvežti iš kitų šalių. Tačiau ne mažiau pavojingi gali būti ir šalnų, sausros ar kitų aplinkos sąlygų pažeisti grybai – apdžiūvę, suminkštėję ar pakitę. Tokie grybai gali tapti kenksmingi net ir būdami valgomi.
Kur kas dažnesnė problema – netinkamai paruošti, per ilgai laikyti ar greitai nesutvarkyti valgomi grybai, dėl ko išauga apsinuodijimo rizika“, – iškloja visą tiesą specialistas.
Naujos rūšys ir šiuolaikinis požiūris į grybavimą
Mikologo teigimu, naujų grybų rūšių Lietuvoje randama nuolat. Net sovietmečiu mikologai kasmet skelbdavo straipsnius apie naujai aptiktas rūšis, nors visuomenė apie tai retai sužinodavo. Šiandien tokia informacija tampa vis labiau prieinama ir įdomi ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei.
„Vis dėlto mikologų skaičius Lietuvoje visada buvo nedidelis, todėl kai kurios rūšys gali likti nepastebėtos, ypač jei yra retos, auga neįprastose vietose ar primena dažnai sutinkamus grybus.
Kai kada nauji grybai aptinkami privačiose teritorijose, kurios neprieinamos tyrėjams. Tokiu atveju labai svarbi yra visuomenės pagalba – jei žmonės pastebi neįprastus grybus ir apie tai informuoja specialistus, galima greičiau identifikuoti naujas ar invazines rūšis“, – sako ekspertas.
Lietuvių požiūris į grybavimą iš esmės išlieka gana pastovus. Jei anksčiau Pietų Lietuvoje grybavimas dažnai buvo ne tik tradicija, bet ir pragyvenimo šaltinis, tai šiandien jis labiau vertinamas kaip laisvalaikio užsiėmimas ar hobis, aiškina J. Kasparavičius:
„Dauguma jaunesnių žmonių grybus renkasi prekybos centruose, o miškuose dažniau ieško gražių kadrų socialiniams tinklams. Tradicinis konservavimas, sūdymas, marinavimas, džiovinimas tampa vis retesnis, nes konservuotų grybų galima nusipirkti beveik visur. Populiariausias būdas grybams išsaugoti šiandien – šaldymas.
Vis dėlto tikėtina, kad dalis jaunosios kartos ateityje atras grybavimą iš naujo, įvertins šviežių grybų kvapą, skonį ir pačią paieškos patirtį. Svarbu tik ugdyti atsakingą grybavimo kultūrą: ne siekti rekordo ar kuo daugiau surinkti, o išmokti džiaugtis pačiu procesu, susilieti su gamta, ją gerbti ir tausoti.“
Patarimai pradedantiems grybautojams
Specialistas duoda tris svarbiausius patarimus žmonėms, einantiems grybauti pirmą kartą:
- Pasidomėkite, kokie grybai yra valgomi, kaip jie atrodo ir ar tuo metu jie auga. Bent jau baravykus, voveraites, raudonviršius ar kazlėkus turėtų atpažinti kiekvienas.
- Susipažinkite su vietove, į kurią ruošiatės eiti. Išsiaiškinkite, kaip miškas ribojasi su aplinkinėmis teritorijomis. Net jei turite telefoną su žemėlapio programėlėmis, atminkite – jis gali išsikrauti, o kai kur ryšio gali nebūti.
- Abejonių sukėlusius (atsargiai išrautus!) grybus parsivežkite namo, kad galėtumėte juos atpažinti ar parodyti žinovui. Jokiu būdu jų nevalgykite.
Visa kita, anot jo, – apranga, vanduo, maistas, vaistai – yra svarbu, bet tai bendro pobūdžio dalykai, galiojantys kiekvienoje išvykoje į gamtą.
„Jei randate nepažįstamą grybą, pirmiausia galite pasinaudoti grybų atpažinimo programėlėmis. Tačiau jų pasiūlytą pavadinimą visada būtina patikrinti patikimuose šaltiniuose, interneto svetainėse, grybų atlasuose ar kituose leidiniuose.
Kad programėlė atpažintų grybus tiksliai, reikia juos nufotografuoti išrautus, parodyti visą jų struktūrą – nuo kepurėlės iki koto apačios. Net ir tada programėlės gali klysti, galutinį sprendimą priima žmogus, o ne programėlė.
Jeigu nei technologijos, nei literatūra, nei pažįstami padėti negali, rekomenduojama kreiptis į mikologus ar kitus patyrusius specialistus“, – apibendrina mikologas J. Kasparavičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
