Iš Rygos oro uosto su persėdimu Dubajuje iki Vakarų Australijos sostinės Perto Nijolė skrido ilgiau kaip pusę paros. Dar 7 valandas dardėjo traukiniu iki aukso ieškotojų sostine vadinamo miestelio Kalgurlio.
N. Stamburienė iš australų išgirdo pasakojimą, virtusį legenda, kaip prasidėjo aukso karštinė. 1874 metais vienas anglas po Australiją keliavo ant žirgo. Kai norėjo pasukti, žirgas tapo neramus, kanopa į žemę mušė. Pasižiūrėjo raitelis - ogi ten dailiausias aukso luitas įstrigęs.
„Taip ir prasidėjusi aukso karštligė. Tiesiog dykynėje kūrėsi miesteliai, viešbučiai, parduotuvės atvykusiems aukso ieškotojams, buvo tiesiami keliai“, - pasakojo Nijolė.
Nors Vakarų Australijoje vandens telkinių labai mažai, pasitaikė pamatyti neįprastos spalvos rausvą ežerą.
Jai buvo labai neįprasta ir baugu matyti aplinkui miestelį iškasinėtus didžiulius plotus, kurie spiralėmis leidžiasi į raudonos žemės vidurius ir vėl kyla. Aukso ieško ir dieną, ir naktį. Mašinos ant iškastų klodų atrodo mažytės, kaip degtukų dėželės, nors, pavyzdžiui, padangos aukštis daugiau kaip 2 metrai.
Australijos valdžia nedraudžia aukso ieškoti nei vietiniams, nei svečiams. Kelmiškė irgi pabandė. Bet aukso nerado. Tik vinuką bekraštėje raudonojoje žemėje. Per porą metų dirbant aukso ieškotojais galima užsidirbti labai daug pinigų ir apsigyventi šalia vandenyno patogiame name.
Vanduo - brangesnis už auksą
Australijoje, kaip oficialiai teigiama, yra 18 procentų pasaulio deimantų, kitų naudingų iškasenų.
„Tačiau už viską labiau australai brangina vandenį. Vanduo ten - ir už auksą brangesnis“, - sakė N. Stamburienė.
Į kelionę po Vakarų Australiją vandenyno link Nijolė su draugu australu leidosi tvirta mašina - mini sunkvežimiu.
„Buvo labai patogu. Atrodė, kad automobiliui nėra neįveikiamų kliūčių. Tiesa, šiek tiek nustebino, kad į nelabai ilgą, trijų dienų, išvyką draugas pasiėmė nemažai maisto atsargų, daiktų ir apie 60 litrų vandens. Sakė, jog reikia būti pasiruošusiems įvairiausiems netikėtumams, nes tūkstančius kilometrų besitęsiančioje negyvenamoje žemėje maža kas gali nutikti. Vėliau paaiškėjo, kad jo žodžiai beveik išsipildė“, - pasakojo Nijolė.
Apsistoję vietovėje, kurioje su civilizacija susisiekti neįmanoma jokiais būdais, neveikia joks telefono ar radijo ryšys, naktį keliautojai sulaukė netikėtos ir baisios liūties.
„Staiga iš niekur pradėjo dangus su žeme maišytis, vanduo kriokdamas liejosi taip baisiai, kad neįmanoma su niekuo palyginti. Žaibai trankėsi nesustodami. Jau buvome susiruošę kuo greičiau kraustytis į mažiau pavojingą vietą, nes per tokių liūčių akimirksniu primerktą žemę neišvažiuoja nė sunkvežimiai. Tada ir prisiminiau vandens atsargas. Bet staiga užėjusi stichija staiga ir baigėsi. Dar sykį į liūtį pakliuvome draugo namuose, bet taip baisu nebuvo“, - prisiminė N. Stamburienė.
Nuo Vakarų Australijos sostinės Perto iki aukso ieškotojų miesto Kalgurlio - apie 700 kilometrų. Prireikė 7 metų ir net žmonių aukų, kol iš didžiosios sostinės iki mažosios didžiuliu baltu vamzdžiu buvo atvestas vanduo.
Šioje Australijos dalyje labai mažai ir natūralių vandens telkinių. Iš ežerų dažniausiai būna likusi tik druska - vanduo išgaravęs. Jokių upių. Karštis nuolat siekia apie 37 ir daugiau laipsnių.
Australai visur, kur tik įmanoma, ragina taupyti vandenį. Yra net specialūs prižiūrėtojai. Bet pasitaiko visko. „Pavyzdžiui, mačiau, kaip degalinėse australai plauna mašinas apie vandens taupymą nė negalvodami“, - stebėjosi Nijolė.
Vertinama istorija
Australijos žmonės, pasak N. Stamburienės, labai vertina bet ką, senesnį nei šimto metų.
„Australui išlikęs šimtametis namas - didžiulė istorinė vertybė. Būtinai pastatą aprašo, pateikia visokiausios informacijos, pristato nuorodų, rodyklių ir panašiai. Dar keisčiau, kai galima pamatyti tik rodykles, žyminčias, jog kažkada toje vietoje būta gyvenvietės. Australai saugo ir kitiems pasakoja net apie tai, ko nebeturi“, - sakė Nijolė.
Savotiškai atrodė kapinės dykynėje. Ant antkapių - irgi daugybė informacijos. „Pavyzdžiui, skaičiau, kad viename kape guli palaidota japonų prostitutė, nužudyta per aukso karštligės įkarštį. Pakankamai smulkiai jos istorija išpasakota“, - stebėjosi N. Stamburienė.
Įsipyko vorai ir skruzdės
Australai - gamtos vaikai. Todėl jiems gamta - šventas, neliečiamas dalykas. Pokalbininkė pasakojo mačiusi didžiulę beveik nudžiūvusią palmę tik vos žaliuojančia viršūne, kurios niekas nė nepagalvotų nukirsti.
Keliaudami į Esperansą - miestelį prie vandenyno - keliautojai užsuko į kupranugarių fermą. Jos šeimininkui kupranugariai neteikia jokios naudos - apie 20 gyvulių egzotiškos išvaizdos barzdotas skrybėliuotas žmogus laiko savo džiaugsmui.
„Buvome ir parke, kuriame gyvena stručiai, kengūros, povai. Laukinėje gamtoje mačiau stručių emu, guanų. Bet driežai greitai išnyko, nespėjau nė nufotografuoti. Užtat vorai ir skruzdės įsipyko kaip reikiant. Plaukuočiausi, didžiuliai vorai tinklų priraizgę po keletą metrų, netrunki įsivelti ir dar išsigąsti. O skruzdės tarytum iš niekur tikriausiai tūkstančiais subėga, nors trupinėlį ko nors valgomo žemėn numetus. Ačiū Dievui, nemačiau jokio šliužo, nors pasakojo, kad pasitaiko visokiausių gyvačių“, - sakė N. Stamburienė.
Esperansa Nijolei paliko gerą įspūdį. Miestelyje vyksta įvairūs menų festivaliai. Palei vandenyną akį paglostė žydinčios gėlės, labai panašios į lietuviškas geltonąsias chrizantemas. Vanduo - kaip krištolas, permatomas, tyras, matosi dugnas. Kopos - aukštos, ant jų auga keista augalija, suguldyta į vieną pusę. Paplūdimio smėlis labai švarus ir akinančiai baltas. Teigiama, kad Vakarų Australijos paplūdimiai švariausi visoje Žemėje.
„Aborigenams leidžiama beveik viskas“
Nijolė pasakojo, kad keliaudama po Australiją sutiko aborigenų, kurie jai sukėlė įvairių minčių. Labai gražios jai pasirodė aborigenų mergaitės. „Žiūri tokiomis bedugnėmis akimis, nesuprasi, ką galvoja“, - šypsojosi moteris, rodydama mažosios gražuolės nuotrauką. Šiaip aborigenai fotografuotis vengia.
Australų valdžia, pasak N. Stamburienės, jaučiasi prieš aborigenus kalta. „Aborigenams leidžiama beveik viskas. Jie aprūpinami gyvenamuoju plotu, gauna ir pinigų, nors ir nedirba. Sunku įsivaizduoti dirbantį aborigeną. Jie neįtikimai laisvi. Gali į kambarį parsitempti užmuštą kengūrą ir ten pat susikūrę laužą išsikepti. Jei namas nebetinka gyventi, aborigenas prašo valdžios naujo būsto. Ir gauna. Kiek tik mačiau, visi aborigenai vaikščiojo basi, parkeliuose garsiai šūkauja, geria. Valdžia jiems nepriekaištauja.“
Jei miršta aborigenas, į jo laidotuves nors ir už 1000 kilometrų kiti aborigenai kartu vežasi ir šunis, kurių laiko ne po vieną ir ne po du. Valdžia skiria transportą, pinigų benzinui.
Lietuvą žino ir Australijoje
Nors Australiją ir Lietuvą skiria tūkstančiai kilometrų, Nijolė įsitikino, kad yra australų, žinančių ir mūsų šalį.
„Viena moteris ne tik kalbėjo apie Baltijos jūrą, bet ir pareiškė mums užuojautą dėl tekusių sunkių išbandymų. Visi, kurie tik mus žino, pavydi mums garbingos istorijos. Australams sunku suvokti, kad Lietuvai jau tūkstantis metų, nes jų pačių istorija penkis kartus trumpesnė“,- sakė Nijolė Stamburienė.
Dalia KARPAVIČIENĖ
