REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Power Hit Radio“ skelbtas konkursas „Marry Me by Ribas“ pasiekė finišą. Konkurso metu buvo kviečiama dalintis ypatingomis pasipiršimo istorijomis, o romantiškiausių pasakojimų herojams atiteko dovanų čekiai deimantų papuošalams.

„Power Hit Radio“ skelbtas konkursas „Marry Me by Ribas“ pasiekė finišą. Konkurso metu buvo kviečiama dalintis ypatingomis pasipiršimo istorijomis, o romantiškiausių pasakojimų herojams atiteko dovanų čekiai deimantų papuošalams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmąją vietą „Marry Me by Ribas“ konkurse laimėjo Povilas, pasidalinęs itin jautria ir romantiška poros istorija:

REKLAMA

„Mano (dabar jau žmona) Gabrielė – unikalus reiškinys, kuriam pakaitalų nebuvo, nėra ir nebus. Ji – priežastis dėl ko man verta keltis ryte...

Sunku apibūdinti, kodėl taip atsitinka, kad susitikęs su žmogumi pirmą kartą jau žinai, kad su niekuo kitu nenorėsi būti... Bet man, paprastam kauniečiui, taip ir nutiko.

Viskas prasidėjo Tinderyje. Skamba kaip ir banaliai ar daug nežadančiai, bet fortūna vieną dieną nusprendė man nusišypsoti ir šioje, keistuolių (tarp kurių buvau ir aš) pilnoje programėlėje. Sumatchinome su Gabriele iš Klaipėdos. Tereikėjo kelių žinučių, kad užmegztume ryšį. Bendravome neatlipdami nuo telefonų dienomis, vakarais ir rytais.

REKLAMA
REKLAMA

Vienas kitą erzindavome, ji juokdavosi iš mano pokštų, o aš stengdavausi iš visų jėgų, kad tie pokštai būtų verti tų „:Ddd“, nes vien kelių simbolių ekrane užtekdavo, kad visą vidų užlietų šiluma ir džiaugsmas. Šiaip ji labai išranki (taip man sakė), tad kiekvienas smailas iš mano sąmojo atrodė tarsi mini pergalė.  

Žinojau, kad įmanoma greitai susižavėt moterimi. Po velnių, jos moka užkerėti vyrus ir suvyniot aplink pirštą. Bet, kad taip greitai suprasiu, jog mano gyvenime taip reikia būtent šito žmogaus – nesitikėjau net aš. Per serialą „Draugai“ veikėja Phoebe sako, kad omarai poruojasi visam gyvenimui ir su vienu partneriu. Tai va, man labai nedaug reikėjo, kad suprasčiau, jog radau savo omarę...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po kelių savaičių susirašinėjimo, pagaliau susitikom. Man reikėjo maždaug valandos, kad suprasčiau, kaip giliai įklimpau... Paprastai mėgdavau šiek tiek laikyti atstumą nuo žmogaus ir jį prisileisti po truputį, bet su Gabriele to nepavyko ir vos palydėjęs ją į troleibusą važiuoti namo, stvėriau savo aplūžusį Samsung‘ą ir parašiau, kad „Man buvo smagu – susitinkam vėl? :D“. Ji man iš karto ir atrašė, kad mielai susitiktų. Viduje pradėjo groti tikras rokenrolas, su kuriuo pats įsėdau į autobusą ir grįžau namo. Tuomet viskas vyko labai greitai, bet dabar, kai geriau prisimenu, matau savo drebančias rankas, rašančias tą žinutę, šypseną, matant atsakymą ir prakaitą, varvantį po ankstyvo rudens apranga...

REKLAMA

Taip pradėjome draugauti. Pirmąsias dienas keitė savaitės ir mėnesiai, bet viskas judėjo labai smagiai. Kol pasakiau Gabrielei, kad ją myliu, tereikėjo poros savaičių... Iki tol nebuvau niekam to sakęs, bet šį kartą jaučiausi užtikrintas visu savo kūnu. Su kiekviena diena vis labiau prisirišdavome vienas prie kito ir kiekvieną laisvą minutę skirdavau buvimui su ja arba mintims apie ją. Sunku pasakyti, kas dedasi vyro kūne, kai jis įsimyli, bet ta ekstazės būsena - labai galinga. Tuomet jautiesi tikrai įdomiai ir labai ryžtingai. Kaip sakoma „Jūra iki kelių“. Man ta savijauta patiko ir aš norėjau jos dar daugiau. Man tai buvo kaip pats geriausias svaigalas be pagirių... Tik, aišku, lomkės, kai neturi to žmogaus šalia – be galo stiprios...

REKLAMA

Pirštis dar buvo anksti

Maždaug ties pirmomis draugystės metinėmis abu nutarėme išvykti savaitei į šiltus kraštus. Tam pasirinkome Ispaniją. Ten smagiai pabuvome. Kaip ir įprasta kelionė, bet joje nutiko toks keistokas incidentas. Kol Gabrielė ruošėsi ir puošėsi, aš nuėjau į vonią, užsidariau duris, jas užrakinau ir tiesiog atsisukau čiaupą. Abiem rankomis atsirėmiau į jį, pakėliau akis, truputį priklaupiau ir sau imitavau pasipiršimą. „Gabriele, ar tekėsi už manęs?“ – it pelytė tyliai sumurmėjau, kad tik nieko nesigirdėtų. Tai truko gal 2 sekundes, bet per jas pajutau tokius dalykus savo kūne, kad supratau, jog noriu tai padaryti ir dėl nieko nebūčiau laimingesnis, negu lemtingojo jos „Taip“. Visgi praeis dar du metai, kol tai įvyks ne prieš veidrodį, o realiai...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tada pirštis dar buvo anksti. Mes nei gyvenome kartu, nei 20-ies metų nebuvome sulaukę... Tad tą siekį aš padėjau į pagrindinį savo galvos stalčiuką ir po truputėlį, metodiškai, ėmiau jam ruoštis. Po truputį rinkau informaciją, per aplinkui, atsargiai ir labai metodiškai.

Kokio žiedo ji norėtų: „O tau pvz., gražūs rausvo aukso papuošalai ar geriau balto?“ – ir ji atsako.

Kada ji norėtų tokio žingsnio: „Aš tai nesuprantu, jie jau ilgai kartu, 5 metus ir jis dar nesiperša?“ – jos atsakymas labai gerai išduoda intencijas ir lūkesčius.

REKLAMA

Kur ji nenorėtų, kad pasipirščiau. Čia jau tiesiog per atsitiktinumą pavyko išgirsti, žiūrint klipą per Facebook: „Oh my god, peršasi Žalgirio arenoj, nu aš tai taip nenorėčiau...“. Ir aš tada atsakau: „Haha, tai atšaukiu bilietus į kitas rungtynes...“. Abu juokiamės, o ji nieko neįtaria, kad ši informacija man – aukso vertės.

Galiausiai viskas susidėjo į savo vietas. Nida, vasara, saulėlydis. Viskas, kaip ji norėtų. Slapta, Gabrielei nežinant, bet labai greitai išrinkau ir lemtingąjį žiedą. Kaip ir su ja, taip ir su pačiu žiedu – vos pamatęs supratau, kad kito nenoriu (žiedas – omaras, jeigu dar nepamiršote). Paslėpiau jį sau po ranka, bet ten, kur ji niekada neieškotų.“

REKLAMA

Visą kūną kamavęs nerimas

Taip jau gavosi, kad prieš mūsų išvyką į Nidą, kas jau buvo tapę mūsų poros mini tradicija, turėjau grįžti į Kauną iš Klaipėdos, kur tuo metu viešėjome pas jos tėvus, sudalyvauti pusbrolio bernvakaryje. Norėjau ten būti ir grįžau į Kauną, bet mintys sukosi tik apie savo meilę ir patikėkite, pilvas sukosi it karuselė, tad praleidau vakarą apsikabinęs kibirą, o ne pusbrolį.

Tris valandas pamiegojęs susiruošiau visus daiktus ir išvykau į Klaipėdą, pas savo mylimąją. Dieną prieš pasipiršimą dar sudalyvavome jūros šventėje. Yra kelios nuotraukos. Iš jų matosi, kad atrodau truputėlį kaip ne savas, bet jose, šalia manęs prigludusi žavinga garbanė net nenutuokė, kas jos laukia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atvykome į Nidą, įsikūrėme ir viskas gavosi taip, kad kone iš karto patraukėme link paplūdimio, kur ir suplanavau viską padaryti. Prieš išeinant Gabrielė nuėjo į vonią pasidažyti, o aš suspaudžiau žiedo dėžutę, giliai tris kartus įkvėpiau ir sukaupiau visas jėgas tam, kad padaryčiau tai, apie ką, tikėjau, abu svajojam.

Išsikvietėme žymųjį Nidos TukTuk‘ą. Kuprinę, kurioje ir buvo žiedo dėžutė, spaudžiau sau iš priekio. Gabrielė klausia: - „Nenori kuprinės ant nugaros užsidėt?“, o aš atsakau: „Ne, ne, taip patogiau dabar.“ – nors nė velnio ne patogiau, bet bijau, kad kažkas nutiktų ne taip... Tiek daug baimių, kad tuk tukui važiuojant kokius 35km/h man atrodė, kad tuoj pat apsiversim, išvirsim ir viskas žlugs. Spaudžiau Gabrielei ranką ir meldžiau apvaizdai, kad dar sykį man nusišypsotų. Daug dramatiškesnis negu įsivaizdavau, važiavimas tuktuku pasibaigė laimingai ir patraukėme link paplūdimio.

REKLAMA

Oras buvo šiltas ir švelnus. Vėjelis vos pūtė, o gražus vakarėjančios vasaros dangus atrodė it tobulai parinktas šiai dienai. Prisėdome, išsitraukėme gėrimus, užkandžius ir pasidarėme pajūrio pikniką. Stengiausi juokauti, bet jaučiau, kad kūnas tiesiog tirta iš susijaudinimo. Buvau nusistatęs, kad išgersiu dvi skardines putojančio gaivaus gėrimo įprastu tempu ir, kai saulė vos pasieks vandenį horizonte ir dangus nusipaišys rausvai, priklaupsiu ir paklausiu. Deja, gėrimas kone ištirpo, o iki mano numatyto laiko buvo likę dar geros 20 minučių. Kaip tikras vyras nusprendžiau nedelsti ir daryti tai dabar. Sakau savo Gabrielei:

REKLAMA

„Nueik prie jūros, parink kampą gerą, kad foto pasidarytume. Sakei nori saulei besileidžiant nusifotkint.“.

Ji paklausė ir nuėjo. Visą kūną kamavusį nerimą pakeitė olimpinė ramybė. Įkvėpiau ir lėtai ištraukiau dėžutę su žiedu. Ją paslėpiau už nugaros ir lėtu žingsniu priėjau prie jos, staigiai dėdamas žingsnį, kad atsirasčiau tarp jos ir jūros. Priklaupiau ir žodžiai, neplanuoti ir negalvoti, patys išsirideno iš lūpų:

„Gabriele, ar padarysi mane laimingiausiu vyru pasaulyje ir būsi mano žmona?“

Buvo 2019 metų liepos 29 diena ir ji man pasakė „Taip!”

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų