Visą gyvenimą buvau stambi, niekada nesulaukdavau vyrų dėmesio. Visos draugės eidavo į šokius, bendravo su vaikinais ir visa kita, o aš tuo metu tik džiaugdavausi už jas arba išgyvendavau dėl jų santykių kartu su jomis.
Dabar esu suliesėjusi, sulaukiu daug vyrų dėmesio, daug komplimentų. Tačiau nesulaukiu to vienintelio, to, su kuriuo užsimegztų rimti santykiai, rimtas bendravimas, su kuriuo galvotume apie bendrą ateitį. Sunku, nes visos draugės jau turi šeimas ar gyvena su vaikinais, o aš likau viena, net prasiblaškyti neturiu su kuo ir kur išeiti.
Kai suliesėjau, susipažinau su vaikinu. Jis man pirmasis, kurį myliu. Pradėjome bendrautis, lyg ir viskas gerai, bet po kiek laiko išaiškėjo,kad jis gyvena su drauge. Jis, aišku, kaip ir visi sakė, kad skirsis, tad nutariau palaukti. Bėgant laikui išgirdau, kad ir dukrą turi. Jau buvau įsimylėjusi, aišku, tai nepasiteisinimas, bet mūsų bendravimas tęsėsi toliau. Laisvalaikis kartu, gražios akimirkos, dėmesys.
Vis sau kartodavau, kad nieko rimto, tik kol surasiu žmogų, kuris norės kažko rimto. Bet bėgant laikui aš jį pamilau ir jis teigia tą patį. Bendraujaume jau ketverius metus. Turėjau ir kitų vyrų, bet tai nebuvo rimta. Nesuprantu, ar aš nesutinku tokio, kuris norėtų rimtų santykių, ar tiesiog mano vidinis pasaulis tokių santykių vengia?
Mano draugas pasikeitė, pradėjo vengti mūsų susitikimų. Vieną dieną jis man pasakė, kad mūsų bendravimas turi būti baigtas, tiesiog jis taip nusprendė. Jo draugas netyčia prasitarė, kad jis laukiasi antro vaikelio. Ir štai turbūt gavau atsakymą į jo pasikeitusį elgesį.
Aš nesuprantu savęs, kodėl užuot pykusi jaučiu jam gailestį? Juk aš likau įskaudinta? Keisčiausia tai, kad aš tyliu, jam nieko nesakau, kad žinau.
Baigiu išprotėti, nežinau, ka daryti, kaip su tuo susitaikyti? Kaip ištverti? Bijau likti viena, bijau būti atstumta, bet ir pagalvoju, o gal jam dar sunkiau? Prašau, padėkit rasti atsakymus.
Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė
Savo laiške pasakojate savo santykių istoriją . Slegia tai, kad artėja santykių atomazga. Iš tiesų, išsiskyrimas su mums svarbiais asmenimis yra vienas didžiausių sukrėtimų mūsų gyvenime. Turbūt nebuvote visai nuoširdi manydama, kad šie santykiai nebuvo „rimti“. Jūsų reakcija į artėjantį išsiskyrimą rodo ką kitą.
Nesuprantate, kodėl nepykstate ant jo, nors buvote įskaudinta. Galvojate apie jo jausmus. Manau, kad tokiu būdu siekiate pabėgti nuo savo skausmo, galbūt dar puoselėjate viltį išsaugoti santykius.
Jeigu pripažintute tai, kaip jaučiatės, lengviau būtų atvirai pasikalbėti su draugu, išsiaiškinti susidariusią situaciją ir pačiai priimti sprendimą.
Bijote likti viena… Pasistenkite nelikti. Papasakokite apie susidariusią situaciją draugėms, paprašykite jų pagalbos.
Turėtute atminti, kad kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Nebūtinai artėjantis gyvenimas be buvusiojo turės būti blogesnis.
Linkiu sėkmės!
