Išmintinga meilė
Auksinė taisyklė byloja: nedarykime už vaikus to, ką jie patys dėl savęs gali padaryti. Ir tai nereiškia abejingumo ar nusišalinimo. Tiesiog nei mama, nei tėvas negali atimti iš vaiko galimybės augti. Vaikas yra autentiška siela, kuri atėjo patirti tai, ką jai reikia patirti. Tėvai lai būna šalia ir padeda susitikti su tais patyrimais.
Kai vaikai maži, tėvai, normaliu atveju, daro daug paslaugų jiems. Tačiau reikia būdrauti, kad skatintume vaikus augti ir vystytis. Antrame ir trečiame septynmetyje, t.y. nuo 8 metų iki 21 metų tą stebėti ir atsisakyti hiperglobos tėvams yra labai svarbu. Vardan vaikų gerovės. Atminkime: net valios piršimas dėl maitinimosi įpročių atima iš vaikų laisvę augti, bręsti ir tobulėti.
Neskubėkime patarti, neieškokime atsakymų vietoje vaiko, nekontroliuokime. Mokykimės daugiau būti šalia ir pajusime, kad taip mylėti yra kur kas sunkiau nei valdyti, užgožti ir nuolat piršti savo pasaulėžiūrą, ką iliuziškai vadiname auklėjimu. Geriausias auklėjimas – tai auklėjimas savo pavyzdžiu ir suteikimas laisvės būti savimi. Priešingu atveju gyvensime su nebrandžiais vaikais, kurie visai nenorės pradėti gyventi savarankiškai. Ir ne vaikus kaltinti reiktų, o save.
Ką daryti, kai vaikai sukuria šeimas?
Kai vaikas susiranda antrą pusę, ypač mamos turi mokytis valdyti savo pavydą. Meilės sau ir vyrui procesai labai padėtų. Mamoms verta mokytis priimti sūnaus mylimą moterį, ją gerbti. Bet kokiu atveju, vaikai, kurie susirado mylimą žmogų – ne visai susirišę su tėvais ir tai džiugina. Tėvams svarbu neužgožti kūrybinio jaunos poros ar šeimos gyvenimo.
Labai svarbu suteikti vaikams laisvės priimti jiems svarbius sprendimus, išlaukti jų prašymo patarti, ir, net matant galimas klaidas, išsakyti savo požiūrį, bet neprievartauti elgtis vienaip ar kitaip. Net jei tėvai remia vaikus finansiškai, tėvai neturi atimti iš vaikų laisvės gyventi jų gyvenimus. Jau geriau duoti mažiau pinigų ir daugiau laisvės, nes be laisvės meilė yra neįmanoma.
Vieniša mama ir jos suaugęs sūnus
Galima būtų parašyti net knygą, o gal net ne vieną, apie vienišos mamos ir jos suaugusių vaikų santykius. Tenka sutikti pakankamai daug moterų, kurios neturi savo asmeninio gyvenimo, neturi partnerio, neturi per daug asmeninių interesų, o visas savo mintis ir poreikius susieja su vaiku, kuriam jau seniai nebe 18 metų. Kai suaugęs sūnus gyvena su vieniša mama, jai labai vertinga koncentruotis į save, paleisti sūnų, kad jis susirastų porą ir nenorėti iš jo per daug dėmesio sau.
Priešingu atveju, jaunuolis gali išeikvoti visą savo energiją ne mylimos moters atsiradimui, o mamos gerovei užtikrinti. Mat mama nepajėgi užpildyti sūnaus meilės poreikio, ji gali būti tik mama. Vyrui reikia jo moters.
Viena senjorė gyvena su 33 metų sūnum ir jam daro labai daug paslaugų, o jis – dirba ir miega. Ji dažnai guodžiasi, kad labai pavargsta. Teisina savo sūnų, mat jis, organizuodamas renginius, labai pavargsta. Tokios situacijos tik parodo, kad santykiuose tarp mamos ir vaiko nėra darnos. Taip pat nėra atsakomybių pasidalinimo už bendrą buitį. Tik mamos brandos stoka sudaro sąlygas jai matyti savo sūnų lyg jis būtų mažas, pačiai pervargti ir daryti per daug dėl jo ir savęs.
Vieniša mama ir jos suaugusi dukra
Kai suaugusi dukra gyvena kartu su mama, jų likimas tampa ypač sudėtingas. Supraskime, kad normalu yra atsiskirti, net jei vaikai neturi šeimos. Mat būdama šalia jaunos dukters, mama naudojasi dukters energija ir jaunai moteriai gali būti sunkiau realizuotis, .t.y ne tik patirti sėkmę profesinėje veikloje, bet ir laimę asmeniniame gyvenime. Yra daug pavyzdžių, kuomet vieniša mama gyvena su vieniša dukra.
Jei negalime pasirinkti gyvenimo atskirai, labai vertėtų peržiūrėti vertybes, kuriomis vadovaujamės. Priešingu atveju vieniša gali likti ir dukra. Viena klientė guodėsi, kad jos mama tvarko jos kambarį be jos sutikimo ir dėlioja daiktus taip, kaip jai geriau. Dukra nuolat jaučia nepasitenkinimą. Nors mes, vaikai, mokomi būti pakantūs savo tėvams, brėžti sveikas ribas yra normalu. Mes neprivalome visko tverti.
Nepaisant sudėtingų santykių su tėvais, mums verta puoselėti savyje meilės galias, kad mes pajėgtume mylėti savo netobulus tėvus. Dukrai būti savarankiškai ir laimingai gali sukliudyti ir per didelė tėvo meilė jai. Ne retas atvejis, kuomet vyras dukrą myli labiau nei žmoną. Ir tai yra dukters sudėtingo likimo spąstai.
Kai vaikai dideli, lai jie gyvena kaip lygiaverčiai žmonės šalia mūsų. Linkiu jiems neskambinti 3 kartus per dieną su klausimu – kur esi ir ką darai? Mokykimės nepriekaištauti, kad vaikai mus pamiršo, per mažai būna namuose ir per mažai skiria mums dėmesio. Pasikliaukime Dievu. Ne tik mes, bet ir jis globoja, saugo, rūpinasi ir myli mūsų vaikus. Pasidalinkime atsakomybe už vaikus su juo. Tai – sveikos psichikos požymis. Linkiu pasveikti ir būti sveikiems. Ypač moterims!
