Prabilo apie pasikeitusias laidojimo tradicijas Lietuvoje: „Jeigu anksčiau laidodavo tik su karstais...“

Praeitin jau nuėjo tie laikai, kai mirusį žmogų laidotuvėms rengdavo artimieji, kai jis buvo šarvojamas namuose. Dabar tuo nuo velionio sutvarkymo iki kapo kauburėlio supylimo pasirūpina laidojimo įmonės. 

Apie šiuolaikines laidojimo tradicijas, apie šio darbo ypatybes bei apie tai, kodėl jaunas vyras ėmėsi šio emociškai sunkaus verslo, papasakojo Varėnos laidojimo namams „Juodoji orchidėja“ vadovaujantis varėniškis Valentinas Kurilovas.

Angliją iškeitė į Varėną ir investavo visas santaupas

Devynis metus šį verslą kuriantis Valius kiekvieną kartą patiria, kiek išmanymo, stiprybės, atjautos,  tolerancijos jis reikalauja.

Netekties ir širdgėlos metu dažnas sutrinka, nežino nuo ko pradėti organizuoti artimojo atsisveikinimo procesą. Kalbėjome apie tai, ką jis pataria sunkią netekties valandą velionio artimiesiems.

„Visada atsižvelgiame į finansinę artimųjų padėtį, kad mūsų klientams būtų kuo mažiau išlaidų“, – sako jis.

Gerbiamas Valentinai, laidotuvių tema Jums nesvetima nuo vaikystės – Varėnos ligoninės morge daug metų dirbo Jūsų mama. Galbūt tai irgi lėmė, kad Jūs ėmėtės šio verslo?

Tikrai taip, pirmoji pažintis su laidotuvėmis prasidėjo nuo mamos darbo. Kai buvau vaikas, dažnai nubėgdavau pas ją, laukdavau, kol mama baigs darbą ir kartu važiuosime į namus.

Kai nuo šešiolikos metų jau buvo galima dirbti, su draugais labai norėjome užsidirbti savų pinigų. Jie per vasaros atostogas eidavo į grybų ir uogų supirkimo įmones padirbėti, o aš – į laidojimo biurą.  Teko dirbti ir duobkasiu, ir vairuotoju.

Baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavau užsidirbti pinigų į Angliją. Ten tuomet jau gyveno sesuo, man pasiūlė darbo vietą, tad sutikau. Anglijoje pragyvenau aštuonerius metus, ten dirbau statybose ir kitus darbus. Kai grįždavau atostogų, mane tai vieni, tai kiti Varėnos laidojimo namai kviesdavo padirbėti.

Kodėl nepasilikote Anglijoje?

Visada norėjau gyventi tik Varėnoje. Mano tikslas buvo užsidirbti pinigų būstui ir grįžti į Lietuvą. Planavau pagyventi ten trumpiau, bet taip jau atsitiko, kad gyvenau aštuonis metus. Gyvenau Londone, tad patyriau, kad gyvenant dideliame mieste neturi laiko sau. Metro pusantros valandos ryte važiuoji į darbą, vakare tiek pat –  į namus.

Vakare važiuoti pas draugus jau nebūdavo nei jėgų, nei laiko – nesinorėdavo užstrigti milžiniškuose kamščiuose. Tokiame nedideliame mieste kaip Varėna kamščių nėra, čia ir gyventi, ir auginti vaikus yra gerai.

Iš Varėnos į Angliją išvažiavau vienas, o grįžome trise.  Mano žmona iš Pasvalio, ji buvo atvažiavusi į Angliją studijuoti. Ten susipažinome, susituokėme. Grįžę į Varėną sulaukėme dar vienos atžalėlės.

Grįžus galvojau, kuo galėčiau užsiimti. Kai sužinojau, kad laidojimo namų savininkas parduoda verslą, su šeima pagalvojom, pasitarėm, kad būstas palauks – reikia šitą verslą pirkti. 

Kadangi uždirbtus pinigus investavome, teko iš pradžių pagyventi pas mamą, o paskui pasiėmėm paskolą ir Varėnoje pasistatėm namą.

Ar „Juodoji orchidėja“ – šeimos verslas?

Taip, šeimos verslas. Laidojimo namuose dirba mano mama. Po šešiolikos metų gyvenimo Anglijoje į Varėną sugrįžo sesuo, ji taip pat dirba kartu.

Turiu draugišką ir darnų kolektyvą. Su darbuotojais tariuosi, įsiklausau į jų patarimus ir pageidavimus dėl darbo kokybės ar sąlygų pagerinimo.

Žinoma, paskutinis žodis būna mano ir visi tą supranta.

Didžiausias išbandymas – sudegusi šarvojimo salė

Ar per tuos devynerius metus buvo minčių: „kodėl mes ėmėmės šito verslo“? Juk jis nelengvas emociškai.

Žinau, kad laidojimo versle reikia labai daug atjautos ir tolerancijos. Jame, kaip sakiau anksčiau, jau buvau dirbęs. Bet viena dirbti samdomu darbuotoju, o visai kas kita – vadovu, nes susiduri su didele atsakomybe už darbuotojus. Buvo nerimo, ar pavyks.

Į jį investavom visus savo uždirbtus pinigus, labai stengėmės ir mums pavyko. Tačiau, kaip ir kiekviename versle, būna ir nesėkmių.

Tai laidojimo mašina sugenda, tai dar kas nors. Didžiausia nesėkmė ištiko, kai 2019 metais nuo kondicionieriaus užsidegė ir sudegė viena šarvojimo salė. Ačiū Dievui, kad tuomet niekas nebuvo pašarvotas. Tada nusviro rankos. Tačiau sulaukiau didelio palaikymo ir pagalbos iš šeimos, darbuotojų, draugų. Greitai veiklą atnaujinom.

Draugai padėjo suremontuoti salę, palaukė, kol galėjau jiems atsiskaityti. Po to laiko atsirado savisaugos jausmas.

Kokias paslaugas Jūsų laidojimo namai teikia?

Mūsų darbuotojai turi daugiau kaip dvidešimties metų profesionalios patirties, tad nelaimės valandą visada padės  su užuojauta ir nuoširdumu. Esame pasiruošę suorganizuoti ir suteikti visas įmanomas paslaugas, kurių klientas pageidauja ir su didžiule pagarba palydėti mirusįjį į amžinąjį poilsį. Nuo velionio paėmimo iš mirties vietos iki kapo kauburėlio supylimo.

Visos paslaugos, kaip bebūtų nemalonu apie jas kalbėti ar girdėti, yra labai reikalingos.

„Juodojoje orchidėjoje“ dirba dvi floristės, kurios sukuria skoningas gedulo puokštes, vainikus, gėlių kompozicijas, estetiškai papuošia šarvojimo sales.

Turime vietoje visas galimybes velionį paruošti. Turime visą šaldymo įrangą. Mūsų parduotuvėlėje galima rasti didelį pasirinkimą drabužių, karstų, urnų, kryžių, žvakių, rožinių, žinoma, ir gėlių. Pagal artimųjų pageidavimą parūpiname gedulingą muziką, giedotojas, jei reikia, ir smuikininką. 

Teikiame kremavimo, transportavimo, dokumentų tvarkymo: mirties liudijimo, pažymos pašalpos išdavimui, palaikų pervežimui iš užsienio, palaikų perlaidojimui, duobkasių paslaugas.

Įmonė sudariusi sutartį su policija, turime leidimą velionį vežti teismo medicinos ekspertams. Taip pat bendradarbiaujame su visais Varėnos rajone dirbančiais kunigais, kad artimiesiems nereikėtų tuo rūpintis užsakant laidotuvių Šv. Mišias.

Esame sudarę sutartį su įmone, kuri, bendradarbiaudama su Lietuvos ambasadomis užsienyje,  parveža iš užsienio šalių mirusius žmones. Jei artimieji pageidauja, mes tuo pasirūpiname. Tokių atvejų pastaruoju metu pasitaiko nemažai. Rūpinomės pabėgėlio, kuris mirė mūsų rajone, palaikų išgabenimu į  Iraną. Bendradarbiaujant su ambasada, pavyko nustatyti jo tapatybę ir rasti giminaičius.  Irano ambasada apmokėjo išlaidas.

Jei reikia, organizuojame palaikų kremavimą užsienyje arba, jei artimieji nori atsisveikinti, pasirūpiname palaikų pargabenimu.

Noriu pabrėžti, kad visada atsižvelgiame į finansinę artimųjų padėtį, kad jiems būtų kuo mažiau išlaidų.

Laidotuvių tradicijos keičiasi: kremavimą renkasi vis dažniau

Net ir laidotuvėse yra tendencijos, mados. Kokios jos dabar?

Laidotuvių tradicijos išties taip pat keičiasi. Jei anksčiau laidodavo tik su karstais, tai dabar vis dažniau renkasi kremavimą. Ir tai nepriklauso, kokio amžiaus žmogus mirė. Jeigu miršta jaunas žmogus, patariame kremuoti, kad artimiesiems būtų lengviau atsisveikinti.

Vyresni žmonės dažniausiai laikosi senųjų tradicijų. Vieni velionės artimieji pasakojo močiutės perspėjimą: „Jei mane sudeginsit, prisisapnuosiu“. Neseniai laidojome devyniasdešimt ketverių metų močiutę, kuri norėjo būti kremuota. Artimieji elgiasi taip, kaip velionis norėjo.

Kremavimo tendencija padidėjusi ir dėl to, kad didmiesčiuose kapavietės mokamos. Kiti nenori rūpintis keliomis kapavietėmis, tad urna įkasama į jau esančią šeimos kapavietę.

Kuriuo atveju laidotuvės brangesnės?

Turbūt kainos yra panašios. Laidojant žmogų karste, brangiausia dalis yra karstas. Žinoma, kainuoja kremavimo paslaugos, urna, bet tada nereikia trijų duobkasių paslaugų, užtenka vieno duobkasio, dažnai nereikia ir katafalko.

Artimiesiems patariame nesirinkti brangiausio karsto vien dėl to, kad „ką žmonės pasakys“. Geriau tuos pinigus jie tegu skiria paminklui, kapavietės sutvarkymui.

Urnų turime visokių – medinių, marmurinių, keramikinių, metalinių, bet dažniausiai renkasi medines.

Kartais pasitaiko tokių atvejų, kai artimieji atsineša močiutės sau prieš daugybę metų pasisiūtą suknelę. Bet jie nežino, kaip elgtis, vėl galvoja, „ką žmonės pasakys“. Mes manome, kad aprengti tais išsaugotais drabužiais artimą žmogų kaip tik didelis jo pagerbimas.

Išnyko ir ta tradicija organizuoti šermenis tris paras. Jau labai retai pasitaiko kur nors kaime, kad laikomasi tos senosios tradicijos.

Beveik išnyko ir kaimo giesmininkai, kurie ateidavo pagiedoti savo kaimo žmogui. Mūsų laidojimo namuose juos taip pat renkasi ne visada. Kartais artimieji pageidauja smuiko melodijos arba ramios muzikos, kad negirdėtų tų graudžių žodžių.

Pasitaiko, kad artimieji į karstą nori įdėti velioniui brangų daiktą: lazdelę, su kuria senolis vaikščiojo, žolelių ar kokį nors kitą pageidaujamą daiktą. Mes prieš uždengdami karstą tą pageidavimą išpildome.

O ką, atėję pagerbti velionio, dažniau atneša – didesnį gėlių krepšelį ar piniginę auką?

Kai pradėjau dirbti, pastebėdavau, kad atnešdavo kuo didesnį gėlių krepšį. Pamažu  atsirado tradicija atnešti po kelis gėlės žiedus ir įteikti vokelį su pinigais. Turbūt ši tradicija stipriau įsitvirtino kovido laikotarpiu, kai ne visada buvo galima nusipirkti gėlių. Na, jei šermenys būna kaime, kartais ir dabar perkami vainikai ir gėlių krepšeliai, ten dar gajus prietaras „ką žmonės pasakys“.

Manau, kad į tai nereikia kreipti dėmesio. Jei žmogus apšneka laidotuvėse, jis apšnekės bet kokiu atveju.

Į vokelį pinigų kiekvienas deda individualiai, pagal galimybes. Nors kai kas galvoja, kad įdėti dešimt eurų  yra gėdinga, aš manau kitaip. Jei kiekvienas atneš bent po dešimt, jau susidarys didelė parama velionio artimiesiems. Juk jei jaunesnis žmogus miršta, artimieji gauna tik vienkartinę pašalpą. Dažnas neturi susitaupęs atliekamų pinigų – būdami jaunesnio amžiaus, negalvojame apie mirtį.

Pasaulyje yra nemažai atvejų, kai artimieji velionio pageidavimu išbarsto jo pelenus. O kaip Lietuvoje?

Lietuvoje ta naujovė atėjo neseniai ir pakankamai neseniai leista, kad būtų galima tam tikrose vietose išbarstyti mirusiojo pelenus. Varėnos rajone tokios barstymo vietos nėra. Už velionio pelenų barstymą nenumatytoje vietoje gali grėsti bauda.

Bet aš asmeniškai nematau nieko blogo, jei pelenus žmogus nori išbarstyti savo sodyboje, argi tie pelenai kažkam kenktų?

Gedulingi pietūs su ilgomis maldomis – jau beveik išnykusi tradicija. Maldos labai sutrumpėjo, bet pagerbti velionį prie gedulingų pietų stalo tebesusirenkama.

Taip, gedulingi pietūs organizuojami beveik visada, retai kas jų atsisako. Aišku, jie organizuojami pagal finansines galimybes. Vieni kviečia į gedulingus pietus visus,  atėjusius į laidotuves, o kiti apsiriboja tik šeima. Laidojimo namuose yra kambariukas, kur tradiciškai pakviečiama arbatos.

Ką tenka patarti velionio artimiesiems?

Žmonės netekties metu dažnai pasimeta, nežino, klausia, nuo ko pradėti. Pirmiausia, pareiškiame užuojautą, pasakome, kad reikia kreiptis į šeimos gydytoją gauti mirties liudijimą, iš namų paimame kūną, tada jau jie tvarko dokumentus, atvažiuoja į mūsų įmonę, išsirenka drabužėlius, kalbamės, ar reikia giesmininkų, ar reikia gedulingų pietų, kuriose kapinėse  laidos.

Žmonėms yra nelaimė, mums tai yra darbas. Kad ir kaip būtų gaila, mes turime susitvardyt jausmus ir kaip galima geriau atlikti savo pareigas.

Ar Varėnoje negalvojama įrengti kolumbariumą?

Buvo tokių kalbų, bet nemanau, kad Varėnoje jo labai reikėtų. Tradiciškai žmonės linkę kapavietėje sodinti gėlių arba padėti negyvų gėlių puokštę, o kolumbariume to nepadarysi.

Be to, už vietą jame reikia mokėti, o jei po kiek laiko mokestis nesumokamas, urna laidojama į žemę.

Kas Jums sunkiausia šiame darbe?

Visas laidotuves organizuoti nėra lengva, bet kai tenka organizuoti laidotuves vaikams, tada jau labai sunkus laikas būna. Neištveri, nesutvardai.

Kiti laidojimo namai net neorganizuoja vaikų laidotuvių.

Ar būna jūsų darbe kuriozinių situacijų?

Na, tokių, kad pašarvotume ne tą velionį, nepasitaikė. Pasiimdami velionius iš Vilniaus laidojimo namų, labai atidžiai pasitikriname tapatybę pagal apyrankę. To mane išmokė buvęs savininkas.

Pasitaiko keistų velionio artimųjų pageidavimų. Žmogus, netekties skausmo ištiktas,  kartais reaguoja neadekvačiai, net nori savo artimą prikelt. Mes reaguojam tolerantiškai,  suprantam – jis norėtų, kad jam brangus žmogus būtų gyvas, deja, tai neįmanoma.

Kuo galite pasidžiaugti?

Tikrai geras jausmas aplanko, kai sulaukiame nuoširdžių padėkų iš velionių artimųjų už suteiktą pagalbą, patarimus. Ir jų sulaukiame gana dažnai. Verslą po truputį plečiame.

Netrukus atidarysime kavinę, skirtą gedulingiems pietums. Galėsime pasiūlyti daugiau paslaugų vienoje vietoje.

Vadovaujate verslui, kuris neturi išeiginių. Ar užtenka laiko šeimai ir laisvalaikiui, pomėgiams?

Šis darbas tikrai reikalauja daug pastangų, laiko, energijos, stiprybės. Kiekvienos laidotuvės – tam tikras iššūkis, nes jų iš anksto nesuplanuosi. Dažnai vienu metu reikia organizuoti kelias laidotuves, tada mano darbuotojai vienas kitą draugiškai vaduoja, kai labai reikia, neima net išeiginių. Bet laiko šeimai stengiuosi rasti.

Spėjam visi drauge išvažiuoti ir į keliones. Tuomet mane darbe pavaduoja mama. Dažnai pailsėti po darbų važiuojame į savo sodybą Pasgrindos kaime, ten  – mažo kaimelio ramybė, galime atsipalaiduoti.

Žinau, kad dirbu žmonėms reikalingą darbą ir gyvenu mieste, kuriame užaugau, kuris man rūpi ir kurį myliu.

Autorė: Rūta Averkienė